Robotas siurblys niekada nebus pavargęs (nebent bus neįkrauta jo baterija). Robotas siurblys niekada nesiginčys ir neatsikalbinės (nebent jis aiškins, kad jo dulkių konteineris pilnas), nemėgins įrodyti, kad jis visai neseniai siurbė, todėl dabar tai tegul padaro kas nors kitas. Vienintelis kol kas likęs vargas – sutvarkyti namus taip, kad ant grindų neliktų jokių nesusiurbtinų dalykų, ir laikas nuo laiko išvalyti susiurbtų dulkių konteinerį.
Kada nors gal neliks ir to – bet kol taip nėra, susipažinkite su „Electrolux PUREi9“, keletą savaičių viešėjusiu mano namuose tam, kad įrodytų, koks šaunus (ar beviltiškas) jis yra.
„Sveiki, aš pasiruošęs“
Būtent taip pusėtinai maloniu moterišku balsu pareiškė siurblys, įsitaisęs krovimosi stotelėje. Bet ne iškart. Tiesą sakant, nuo iškrapštymo iš dėžės iki pasisveikinimo praėjo apie dvidešimt minučių. Nes, visų pirma, niekaip nepavyko išvesti siurblį į internetą.
„PUREi9“ konfigūruojamas ir valdomas per programėlę, kurioje, beje, įdiegtas ir paprastas, bet patogus gidas, ką po ko reikia daryti. Apverčiam siurblį. Programėle nuskenuojam brūkšninį kodą ir taip pradedam susiejimą su vartotojo paskyra. Suteikiam siurbliui vardą (pakrikštijom didingu barbarišku vardu „Skullcrusher“). Jungiamės… ne, ne prie namų interneto tinklo. Iš pradžių – prie paties siurblio WiFi tinklo, o tik po to turėtume jungtis prie namų tinklo – bet čia ir prasideda vargai.
Telefonas, kuriame sukasi programėlė, išprotėja. Nusprendęs, kad tas siurblio WiFi labai jau ne kažkoks, persijungia prie gero, patogaus ir įprasto namų WiFi tinklo. „KLAIDA!“ – rėkia siurblio programėlė ir tenka bandyti iš naujo.
Žodžiu, galiausiai paeiliui susijungti iš pradžių prie siurblio, o paskui prie namų WiFi užtruko apie dešimtį minučių. Bet kai jau viskas buvo paruošta, pastebėjau programėlėje užrašą, kad yra nauja programinė siurblio įrangos versija, ir ar nenorėčiau jos atnaujinti?
Žinoma, taip!
Ir tai užtruko dar apie dešimtį minučių.
Iš tiesų, iki šiol man neaišku – ar ten siurblio programinė įranga užima kelis gigabaitus, ar jis ten dar ir porą filmų nusisiurbė, kad siurbdamas kambarius turėtų ką pasižiūrėti?
Na ir štai, pagaliau, po gerų dvidešimties minučių nuo pajungimo, siurbliui mandagiai pasisveikinus, pagaliau išsišiepęs spaudžiu mygtuką „Siurbti“. Aparatas guviai pajuda iš krovimosi vietos ir gana tyliai dūgzdamas ima važinėtis po kambarį, kurtis jo žemėlapį ir švarinti namus.
Kol visa tai vyksta, toliau naršau po programėlę. Nustatymų ne per daugiausia, bet pastebiu, kad Skullcrusheris veikia „Eco“ režimu, t. y. siurbia ne maksimaliu pajėgumu, o taupydamas energiją.
Ką? Ekonomija, ekologija ir taupymas mano namuose? Ne, šito tai jau nebus! Mano namuose viskas turi veikti maksimaliai, didžiausiomis apsukomis ir pasiekiant maksimalų efektą!
Bet panašu, siurblys turi savo požiūrį į maksimalizmą. Paveikęs vos tris minutes ir išsiurbęs vos 3,4 kvadratinio metro, nustoja vaidinti dulkių kamanę ir tylutėliai burgzdamas patraukia ieškotis įkrovimo stotelės. Į kurią pataiko, beje, tik iš kokio 10 karto (o kalbant apie ateitį – ir beveik kiekvieną kartą taip).
Tik trys minutės? Rimtai??? Na gerai, čia juk pirmas kartas. Gal akumuliatorius vis dėlto buvo leisgyvis – bet kodėl tada niekur nematyti jo realaus įsikrovimo lygio – nei ant paties siurblio, nei programėlėje?
Darbo sąlygos ir rezultatas
Žiūrint objektyviai, „PUREi9” pas mane teko dirbti, kaip būtų apibūdinę šiuolaikinio darbo skelbimo autoriai, daug iššūkių ir galimybių siūlančiomis sąlygomis. Visas butas, išskyrus virtuvę ir vonią, padengtas kilimine danga, o du iš trijų šeimos narių pasižymi ilgais ir gausiais plaukais – na, bet bent jau jokių papildomų naminių gyvūnų nėra. Be viso šito – mažoka atviros erdvės, daug sukinėjimosi, žodžiu, žemėlapis tikrai sudėtingas.
Kaip tokiomis sąlygomis, siurblys tvarkėsi pakankamai neblogai. Tiesa, ne visada suprantamai. Būdavo dienų, kai kažkodėl išsiurbdavo vos vieną kambarį (nors kelio jam tikrai niekas neblokuodavo, o dulkių konteineris buvo ką tik ištuštintas), būdavo – su vėjeliu prasinešdavo per visą butą.
Beje, turbūt labiausiai besidėvinti „PUREi9” dalis – besisukantis šepetėlis, paduodantis šiukšles į siurbimo zoną. Per daugiau nei dvi savaites jis gerokai apsivėlė ir nušiuro, bet subjektyviai vertinant, jį dar galima buvo drąsiai naudoti kokį mėnesį. Siurblio pakuotėje buvo įdėti du tokie šepetėliai, bet žinių, kur jų galima įsigyti daugiau ar ir kiek jie kainuoja – informacijos nepateikta. Tad galima tegti, kad siurblys nėra visiškai autonomiškas produktas, jam reikia nuolatinio palaikymo iš tiekėjų.
O siurbimo kokybė?
Šioje vietoje mano ir žmonos nuomonė stipriai išsiskyrė. Pasak žmonos, siurblys veikė prastai – t.y. gerokai prasčiau už anksčiau bandytą „Samsung Powerbot VR7000“. Mano nuomone – siurbė beveik identiškai, pagrindinis skirtumas – savo bamperiu nesidaužė visur, kur tik įmanoma, o kliūtis pastebėdavo laiku ir švelniai jas apeidavo.
Bet reikia pripažinti, kad nors smulkiausias dulkeles siurbė ir pakankamai atsakingai, po seanso ant grindų vis pasitaikydavo iš plaukų, siūlų ir kitokių smulkmenų suveltų spirų, kurias besisukantis šepetėlis suformuodavo, bet siurblys kažkodėl nesusiurbdavo. Ko „Samsungas“ nėkart lyg ir nėkart nepaliko.
Tad apibendrinant, ar namai per tas kelias bandymų savaites tapo švaresni? Taip. Nes siurbiama buvo kasdien, o ne kartą per savaitę. Ar jie tapo švarūs tiek, kiek tikėjomės? Deja, ne.
Dizainas ir valdymas
„Electrolux PUREi9“ – pirmas mano matytas trikampio formos siurblys. Ir, reikia pripažinti, tikrai gražaus dizaino. Graži bronzos spalva, malonus blizgesys – tiesą sakant, visa tai labiau priminė švariai nuplautą ir nupoliruotą Hano Solo ir Chewbacca’os „Tūkstantmetį Sakalą“, o ne kokį juodą bevardį Imperijos kreiserį – jei tik siurbliai zvimbtų „Žvaigždžių karų“ visatoje.
Funkcionalumo siurblio programėlėje – nedaug, bet tai ir yra privalumas. „Start“, „Stop“, „Važiuok krautis“, „Taško X Valymas“ – atrodo, ir viskas. Yra galimybė susidėlioti tvarkaraštį, kuriuo metu siurblys pradės savo kasdienį darbą, savaitės ritmu. Taip pat – galimybė daugmaž realiu laiku stebėti siurblio vietą bute ir progresą, t. y. išsiurbtos teritorijos žemėlapį. Bet – kažkodėl nėra galimybės pasižiūrėti, kiek procentų įkrautas siurblio akumuliatorius – ar kiek procentų bendros teritorijos išvis išsiurbta.
Galbūt smulkmena – bet iš tiesų patogi – yra siurblio bendravimas su vartotoju naudojant balsą. „Man kažkas įstrigo velene, iškrapštyk, prašau“. „Aš truputį įstrigau, ar negalėtum manęs stumtelėti?“. „Nebepakanka baterijos“ ir pan. – jau minėtas „Samsung“ tokiais atvejais tik liūdnai pypsėdavo ir mirksėdavo piktogramomis, o čia iškart, nė nežiūrėdamas ir net nebūdamas tame pačiame kambaryje, iškart gauni visą reikiamą informaciją.
Beje, šioje vietoje kilo mintis – kodėl nepadarius siurblio garsinių schemų atvirų, t. y. kad per programėlę galima būtų įsikelti savo garsus? Juk gal kam mieliau būtų, kad jų siurblys kalbėtų kad ir peliukų Mauzerio ir Sūrskio balsais. O juk tokį dalyką implementuoti programiškai tikrai nebūtų labai sudėtinga.
Nuosprendis
Reikia pripažinti, „Electrolux PUREi9“ – tikrai gražus, stilingas ir akį traukiantis namų elektronikos įrenginys. Dar, galima sakyti, ir draugiškas – mokantis kalbėti balsu.
Bet vis dėlto, ne tobulas – taip ir neradau logiškos priežasties, kodėl kartais jis imdavo ir užtingėdavo, vietoje viso buto išsiurbdamas tik vieną kambarį (būtent tą, kuriame ir buvo jo krovimo stotelė, beje). Taip pat porąkart sugebėjo pasiklysti lygioje vietoje – kartą radome siurblį apalpusį (t. y. su visiškai išsekusia baterija) viduryje koridoriaus, kai laisvos vietos pravažiuoti tiek į vieną, tiek į kitą pusę buvo tiek, kad tai būtų galėję padaryti bent trys tokie siurbliai.
Siurbimo kokybė, esant kiliminei dangai – vidutiniška. Bet dulkių namuose tikrai mažiau, o prietaisas taip pat erzinančiai nesidaužo į kampus ir objektus.
Didžiausias trūkumas, ko gero, yra kaina. Apie 900 eurų už tokį įrenginį – tikrai daug. Už tokią sumą man robotas-siurblys dar turėtų rytais kavos į lovą atvežti ir produktus vakarienei dienos metu supirkti (tiesa, neturiu įrodymų, kad bent jau pastarojo dalyko jis nebandė – nes juk prieigą į internetą turėjo, tik štai mano mokėjimo rekvizitų – ne). Tad tenka konstatuoti, kad produkto kainodara ko gero tikrai nepritaikyta Lietuvos rinkai.
Ar gaila buvo grąžinti „PUREi9”? Taip. Nes dabar vėl teks šiūruoti tradiciniu siurbliu (nes idealaus kainos ir kokybės varianto robotiniam kol kas taip ir nepavyko rasti), o tai daryti prisiversime tikrai ne kasdien.
Na ir kur dar naujųjų laikų malonumai – kažkada žmonės atsipalaidavimui žiūrėdavo į bėgantį vandenį, degančią ugnį (ir dar gal į dirbantį žmogų), o štai dabar aš, darydamas šio teksto rašymo pertrauką, iš redakcijos jungiausi prie taip pat testuojamos namų stebėjimo kameros – ir meditavau žiūrėdamas, kaip siurblys pareigingai siurbia mano namus.
„Electrolux“ paaiškinimas
Publikavus šią apžvalgą, su Lrytas.lt susiekė „Electrolux“ atstovas ir pateikė savo paaiškinimą į kai kuriuos pastebėtus dalykus.
„Electrolux PUREi9“ valydamas tiek kietą, tiek minkštą dangas, tai daro dvejopai: šepetėliu ir siurbliu. Pirmiausia, šepetėliu yra surenkamos stambesnės šiukšlės, tokios kaip plaukai. Visai šalia šepetėlio yra siurblio ertmė, per kurią šiukšlės ir dulkės yra susiurbiamos į talpą. Natūralu, jei namuose yra „plaukuotų“ žmonių ar naminių gyvūnų, siurblys plaukų renka gerokai daugiau. Rinkdamas apsivelia ir pats šepetėlis — tai tik parodo, kaip kruopščiai jis atlieka savo darbą. Kad šiukšlių surinkimas būtų maksimaliai efektyvūs ir įrenginys parodytų savo galimybes, siurblių gamintojai rekomenduoja reguliariai valyti šepetėlius. Tam „Electrolux” inžinieriai šį turbo šepetėlį padarė lengvai nuimamą, kad kiekvienas siurblio savininkas galėtų paprastai jį išvalyti ir vėl įstatyti į vietą“, – teigia „Electrolux“ atstovas Laurynas Skruibis.
Pasak jo, „Electrolux PUREi9“ turi ir antrą šepetėlį, skirtą sunkiai pasiekiamoms vietoms valyti. Jis yra švelnus, orientuotas į kietos (parketas, laminatas) grindų dangos valymą, tad valant kilimus jis dėvisi greičiau. Tačiau yra paprasta gudrybė, kaip nepatiriant papildomų išlaidų, jį atnaujinti — tereikia nuimti šoninį šepetėlį ir įkišti jį į verdantį vandenį. Taip jis tarnaus gerokai ilgiau ir toliau švarins kampus.
