Nes būtent tai teigia 1928-ųjų metų Lietuvos metų suvestinė, kurią naujame “Bitės“ išmaniojo saugumo sprendimo pristatyme paskelbė Lietuvos universiteto istorikė Giedrė Polkaitė.
Saugojosi jau seniai
VU istorikės teigimu, prieš šimtą metų namų turtas būdavo saugomas elementariausiomis priemonėmis. Kai kurie gyventojai apsiribodavo tiesiog pagaliu ar basliu užremiamomis durimis, tačiau tokia apsauga tebuvo didelis nuvertinimas to meto ilgapirščiams.
„1926 m. žurnale „Policija“ rašyta, kad vagys, jei šalia nebūdavo žmonių ir nereikėdavo baimintis dėl triukšmo, duris tiesiog kirviu arba laužtuvu išmušdavo. Jeigu jiems tekdavo vengti triukšmo, nukeldavo duris nuo vyrių ar peiliu išpjovę skylę, duris atkabindavo bei įlįsdavo vidun“, – pasakoja G. Polkaitė.
Anot istorikės, saugumui užtikrinti prieš šimtmetį, kaip dar ir šiandien, būdavo naudojamos spynos. Tarpukariu dažniausiai būdavo naudojamos pakabinamos spynos, kaldintos amatininkų. Vėliau atsirado ir fabrikuose gamintos durys bei spynos. Tiesa, kaip teigia G. Polkaitė, vagių tai nė kiek nesulaikydavę.
„Skaitydami kriminalines kronikas labai dažnai rasime, kad įsilaužimo metu nusikaltėliai į patalpas patekdavo pritaikę visraktį, kuris tarpukariu vadintas virtiku – tai plieno gabalas užlenktu galu. Taip pat vagims praversdavo ir dildės. Kartais pakakdavo tiesiog kreivo vinies ar gabalo vielos. Policija gyventojams patarė atidžiai apžiūrėti savo namų spyną, ar nelikę vaško likučių, nes besiruošiantys vagystei nusikaltėliai tam, kad pritaikytų raktą, pasidarydavo spynos vaškinę formą“, – sako istorikė.
Rinkdavosi ir seifus, ir kasimą po žeme
Sudėtingesnė užduotis, anot G. Polkaitės, vagims buvo seifai – tarpukariu jie vadinti nedegamomis arba pinigų spintomis. „Seifus vagys ne tik bandydavo prapjauti ar išlaužti jų spynas, bet ir pripylę parako į išgręžtas skyles, sprogdindavo.
Seifai, kaip ir šiais laikais, pirmiausiai buvo naudojami biuruose ir įstaigose, bet ir turtingesniųjų namų šeimininkai juos jau buvo įsirengę. Beje, patys seifai gaminti ir Lietuvoje“, – sako Vilniaus universiteto istorikė. Pristatyme buvo galima pamatyti laikraščio iškarpą, reklamuojančią Panevėžio amatininkų pagamintą seifą.
Pasak G. Polkaitės, neturėję seifų įsirengdavo slėptuves pagal savo fantaziją. Policija ragino nesinaudoti vagims seniai žinomomis ir įprastomis slėptuvėmis – neslėpti brangių daiktų spintose, induose, lovų šiauduose, priemenėse, pelenuose ar įsiūti į skalbinius, todėl vienas iš paplitusių apsaugos būdų – pinigus ar dokumentus užkasti. „Pernai buvo rasti net keli tokie „lobiai“. Vienas jų – gan plačiai paplitusi istorija apie Akmenės rajone Kruopių miestelyje rugpjūtį rastus pusšimtį sidabrinių Nepriklausomos Lietuvos litų, išleistų 1925 ir 1936 metais“, – atkreipia dėmesį G. Polkaitė.
Istorikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jau tais laikais būdavo bankų ar net saugos tarnybų, kurie reklamavo savo paslaugas saugant žmonių būstą ar turtą.
„Savo santaupas patikėti saugoti siūlėsi ir bankai, o apdrausti turtą gaisro ar vagysčių atveju – draudimo bendrovės. Labiausiai mane nustebinęs atradimas – tarpukario Lietuvoje galima buvo pasinaudoti saugos tarnybos paslauga. Štai reklama, kuri skelbė, kad Kaune ir Šiauliuose firma „Apsauga“ siūlo apsaugoti jūsų turtą nuo vagystės su įsilaužimu, taip pat siūlo ištikimus, apginkluotus ir patyrusius sargus bei nešė atsakomybę už vagystę su įsilaužimu“, – teigia istorikė.
Penktoji saugumo sistemų karta
Pristatymo metu „Bitės Profas“ Egidijus Adomkaitis suskaičiavo, kad per šimtmetį išgyvenome bene keturias saugumo revoliucijas – ir šiandien žengiame į penktąją: „Pradėjome nuo basliais paremtų durų, tuomet įsidėjome spynas, vėliau daiktus saugojome seifuose, kol galiausiai pasitelkėme vaizdo stebėjimo kameras ir signalizacijas. Šiandien žymime naują etapą, kai pagaliau namus galime apsaugoti nuo visų pagrindinių grėsmių ir viską kontroliuoti savo išmaniuoju telefonu.“
Iš tiesų, būtent tą ir daro “Bitės“ ketvirtadienį pristatyta išmanioji saugumo sistema „Ajax“ – kurios kūrėjai, beje, yra ukrainiečiai.
„Vietoje sunkių prietaisų, dėl kurių tenka gręžti sienas ir laidų, būsto šeimininkas gauna išmaniąją apsaugos sistemą „Ajax“, kuri susideda iš išmaniosios centralės, durų ir langų atidarymo, stiklo dūžio, judesio, vandens nuotėkio bei dūmų detektorių, vidaus ir lauko sirenų, belaidės valdymo klaviatūros ir nuotolinio valdymo pultelio.“ – apie sistemą pasakojo E.Adomkaitis. Prie elektros lizdo prijungiama tik išmanioji centralė, o visi detektoriai patalpose išsidėsto be laidų, sienos lieka sveikos ir sumontavimui prireikia vos penkiolikos minučių. Visi patalpoje išdėstyti detektoriai sujungiami nuskenavus jų QR kodus, ir susieti su vartotojo paskyra, gali būti valdomi nuotoliniu būdu, išmaniuoju telefonu.
„Iškilus grėsmei, išmaniajame telefone iškart iššoka atitinkamas pranešimas. Kadangi sistema gali būti susieta su saugos tarnyba, ji iš karto sureaguos į perspėjimą ir atvažiuos į nurodytas patalpas. Prireikus, galima ir pačiam išsikviesti saugos tarnybą tiesiog paspaudus panikos mygtuką“, – teigia E. Adomkaitis.
Pasak eksperto, išmanioji saugumo paslauga, net būnant toli už namų ribų, būsto šeimininkui leidžia savo išmaniajame telefone stebėti, kaip veikia visi detektoriai, o jei kas nors nutinka – vartotojas iš karto gauna įspėjamąjį pranešimą. Tokia paslauga, kaip teigia „Bitės Profas“, nereikalauja jokio išankstinio mokesčio, o ja naudotis galima nuo 6,9 Eur/mėn. O jei vartotojas pageidauja daugiau detektorių – jų nusipirkti galima ir daugiau.
„Idealiomis sąlygomis atstumas tarp centralės ir detektoriaus gali siekti iki 2 kilometrų. Bet net jei ir gyvenate daugiabutyje – tarkime, ketvirtame aukšte – galite įkurti durų atsidarymo detektorius ir rūsyje esančiame sandėliuke.“ – panaudojimo pavyzdį teikė E.Adomkaitis.
Pasak jo, „Ajax“ sistemos pritaikymo galimybės – didžiulės. Vandens jutikliu galima saugotis ne tik nuo butą užliejusių kaimynų, bet ir sekti, ar kokių eibių nedaro skalbimo mašina, ar staiga neprakiuro kranas ir pan.
Pristatymo metu specialistai pasidalino ir kuriozišku – bet sistemos veikimą tik patvirtinančiu – atveju. Pas vienus sistemos bandytojus vandens detektorius tai įsijungdavo, tai išsijungdavo – ir taip taip kelis kartus. Galiausiai paslaptis liko atskleista: pasirodo, aptikęs detektorių, jį į burną tai įsidėdavo, tai išsiimdavo mažametis šeimos narys.
„Ajax“ sistemą bandymams gavo ir portalas Lrytas.lt, tad išsamesni įspūdžiai apie naudojimąsi šiuo sprendimu – jau netrukus.
