„Žvaigždžių karus“ žino visi. Pasirodę 1977-aisiais, jie sukūrė tikrą imperiją (tik be imperatoriaus ir sithų lordų), ir dabar, kai ją įsigijo „Disney“ studija, skaičiuojama, frančizės vertė perkopė 7,5 milijardo JAV dolerių.
Filmai, animacija, žaislai, žaidimai, atributika, „Lego“ konstruktorių serijos – tokio populiarumo ir produktų gausos ko gero neturi joks kitas prekinis ženklas. Ir nenuostabu, kad frančizės sėkmę bandoma išnaudoti pasitelkus ir naujausias technologijas.
O juk pernelyg gundyti net ir nereikia. Na kas, nors kiek neabejingas fantastikai ir romantikai, nenorėtų pabūti džedajaus – kilnaus riterio, turinčio fantastišką šviesos kardą – rolėje? Ne įsivaizduoti, kad tokiu yra, o iš tiesų pabūti? Su šviesos kardu rankoje, realiame pasaulyje – taip, realiame pasaulyje: namuose, biure, kieme, bet kur?
Tokią galimybę suteikia išplėstosios realybės (angl. augmented reality, toliau – AR) technologija. O jei tiksliau – ja paremtas labai jau nišinis, bet ir žavus produktas: AR sistema „Star Wars: Jedi Challenges“.
Kaip virsti džedajumi
Į „Lietuvos rytą“ džedajiškas rinkinys atkeliavo didelėje įspūdingoje ir transportuoti dėl gabaritų ne itin patogioje dėžėje (išpakavus, vėliau visa įranga kuo puikiausiai tilpo į prekybos centro mažesniojo dydžio maišelį, kuriame toliau ir keliavo iš vienos bandymų vietos į kitą).
Rinkinį sudaro 4 dalys: AR šalmas, šviesos kardo formos valdiklis (angl. controler), šviesažymė (atleiskite, pats sukūriau terminą, bet anglų kalboje tai būtų vadinama tiesiog marker, o realybėje tai yra ant grindų statomas švytintis daikčiukas) ir pakroviklis.
Tiesa, visa tai veikia išmaniojo telefono pagrindu – testavome jį vienu „Motorola“ išmaniuoju, bet turėtų tikti ir bet kuris kitas vidutinės ir aukštesnės klasės „Android“ išmanusis.
Taigi, aplikacija telefone, telefonas – šalme, šviesos kardas – rankoje, o markeris – ant grindų. Užsimaukšlinu šalmą ant akių (beje, dar ir ant akinių. Viskas kuo puikiausiai tinka, vietos pakankamai) ir – neriam!
AR – tai virtualūs elementai, pozicionuojami – užpaišomi – ant tikros realybės. Šalmo priekis – iš vienpusio veidrodžio, todėl permatomas iš vidaus, o pasitelkus tą patį veidrodį, vaizdas iš telefono ir projektuojamas realioje aplinkoje.
Tam, kad priešus (ar net ir programinį meniu) sistema suprojektuotų ten, kur reikia, reikalingas markeris – sistema atpažįsta jį ir būtent toje vietoje nupiešia tai, ko reikia.
3 žaidimai
„Star Wars: Jedi Challenges“ siūlo tris visiškai skirtingus režimus (kol kas. Neatmestinas variantas, kad ateityje žaidimų tik daugės): pirmo asmens kovas šviesos kardais, (gana primityvoką, bet tai nereiškia, kad labai lengvą) strateginį žaidimą trečiu asmeniu ir dedžariką (angl. dejarik) – tą savotišką šachmatų inkarnaciją, kurią pirmąkart galima buvo pamatyti Hano Solo laive „Millenium Falcon“, ir kurią Chewbacca žaidė su R2D2.
Žinoma, labiausiai intriguoja kova šviesos kardais. Kaip sistemos kūrėjams pavyko tai realizuoti?
Pavyko gana neblogai. Jei reikėtų rašyti pažymį – kokiais 7 balais iš 10. Trūkumų radau tik tris: vėlavimas vis dėlto daug didesnis, nei norėtųsi, šviesos kardas labai greitai išsikalibruoja (kovos įkarštyje šviesos spindulys gali pradėti švytuoti 45 laipsnių kampu nuo kardo rankenos ašies) ir trečia… na, kodėl negalima pasirinkti kardo spalvos (kas tu pačiu reikštų ir Jėgos pusę)? Kodėl esi priverstas būti tik „geruoju“ džedajumi su mėlynu kardu (negali pasirinkti net žalio), kodėl negali žaisti už „blogiukų“ sithų pusę? Nors gal aukštesniuose žaidimo lygiuos tai leidžiama – testuoti laiko buvo nedaug, tikrai neperėjau viso žaidimo?
Dėl vėlavimo – nieko nepadarysi, toks jau esamų technologijų (tiksliau, kainų) lygis. Beje, jis neblogai maskuojamas žaidimo intensyvumu ir sistemos atlaidumu: kardo kirtis ar smūgio atrėmimas neturi būti visiškai tikslus, leidžiama gana didelė paklaida. O smagumo tai nė kiek nesumažina.
Kas dėl kampu styrančio kardo – visa tai vienu kardo mygtuku galima pataisyti, t. y. perkalibruoti. Bet vis dėlto, daryti tai po kokius 2-4 per kokią ilgesnę dvikovą – erzina.
Kitas – strateginis – žaidimas yra gerokai ramesnis. Nors adrenalino irgi netrūksta: čia iš viršaus valdai Sukilėlių (vėl gi, kodėl nėra galimybės pasirinkti Imperijos?) karius, ir nors žaidimas prasideda lėtai, ilgainiui tampa pakankamai intensyviu. Beje, šį žaidimą turėtų būti gerokai smagiau žaisti vasarą, lauke: nenušienautas gazonas be didelių pastangų virstų kuo tikriausiomis Endoro mėnulio džiunglėmis (iš „Return of the Jedi“), kuriose kaunasi abi pusės. Aš tuo tarpu pabandžiau įsivaizduoti, kad vaikau karius ledinėje Hotho planetoje (iš „Empire Strikes Back“), bet kaip tik buvo pasitaikę šaltesni orai, tai išsigandau, kad žema temperatūra gali pakenkti baterijoms.
Beje, apie baterijas – energijos reikia visiems įrenginiams: tenka krauti šalmą, telefoną ir patį kardą, o markeris maitinamas dviem AA baterijomis.
Trečiasis žaidimas, žvaigždžių karų šachmatai – na, aš, deja, nesu šachmatų gerbėjas, tai tik prabėgom išbandžiau šį režimą. Neblogai, bet gal turėtų spręsti didesni šachmatų (ar ir „Žvaigždžių karų“) gerbėjai.
A, dar vienas dalykas. Kaip paaiškėjo, žaidimui šituo daiktu reikia pakankamai tamsios aplinkos. Virtualūs droidai, išdygstantys biure prie dienos šviesos lempų buvo gana sunkiai įžiūrimi. Žaisti prietemoje – nepalyginamai geriau.
Tai tik žaidimams?
Šiuo metu – taip, ši sistema pritaikoma tik žaidimas.
Bet… taip, atradau bent keletą „bet“.
Štai pavyzdžiui, pats esu pradėjęs fechtavimosi husariškuoju kardu treniruotes. Dėl laiko stokos šiuo metu treniruočių lankymą esu apleidęs, bet laikas nuo laiko pasimojuoju sportine špaga namuose (taip, ji tam nepritaikyta, bet vis geriau, nei nieko) – prisimenu kirčius, blokus, visa kita.
Pirmasis tokio dalyko trūkumas – reikia daug vietos. Kambario erdvė ribota, špaga – keliasdešimties centimetrų ilgio, todėl visada tenka itin atidžiai stebėti, kad nenukentėtų baldai, šviestuvas ar koks pasipainiojęs šeimynykštis.
Antrasis – dirbti tenka vienam, nėra trenerio, kuris galėtų pažiūrėti iš šono ir įvertinti, ar ne pernelyg jau nukreivuliavau nuo kanono.
Parašyti programėlę, kuri visą šitą „Star Wars: Jedi Challenges“ paverstų virtualiu fechtavimosi treniruokliu, būtų daug lengviau, nei sukurti žaidimus, kurie jau yra pritaikyti šiai sistemai. Ir štai – turėtum virtualų trenerį, kuris primintų stovėsenas ar kirčius, galbūt pataisytų klaidas. Galų gale, šitą patį dalyką galima būtų naudoti ir realiose treniruotėse: tarkime, apmokant naujokus, kuriems realus treneris sugaišta labai daug laiko aiškindamas visiškai paprastus dalykus.
Dar vienas dalykas – pirmąją dieną, kai linksminau bendradarbius švaistydamasis virtualiu kardu biure, pėsčiomis vaikščiojau tikrai nedaug. O vakare, gavęs išmaniosios apyrankės sveikinimą, kad pasiekiau dienos iššūkį – 10 000 žingsnių, apstulbau: kaip? Juk tik parėjau iš darbo, o tai – vos daugiau nei 3 kilometrai!
Pasirodo, apie 3000 žingsnių pritrypčiojau čia pat redakcijoje, kapodamas tik man matomus robotus ir Imperijos karius.
Žodžiu, treniruoklis tikrai neblogas, o su fantazijos nestokojančiais programinės įrangos kūrėjais galima būtų nuveikti ir dar daugiau.
Nuosprendis
Tad ar verta būtų pirkti šį rinkinį? 300 eurų kaip vien už tris žaidimus (o juk dar reikia ir išmaniojo telefono) gal ir neatrodo labai adekvati suma, bet vis dėlto – tai tik pradžia. Yra tikimybė, kad turinio ateityje bus ir daugiau, o gal kas nors pabandys pažvelgti į tai ne tik kaip į pramogą, bet ir kaip ir į sporto sužaidybinimo galimybę?
O kad „Star Wars: Jedi Challenges“ pagyvintų jūsų vakarėlį – nė neabejokite. Išbandyti jį norės visi – ir, tiesą sakant, linksma yra ne tik kovoti pačiam, bet ir stebėti iš šalies, kaip tai daro kiti (na, negi nenorėtumėte pakikenti iš to, kaip tik prieš jam pačiam matomą priešą strikinėja jūsų bosas?) Ar produktas patiks ir tiems, kurie abejingi „Star Wars“ ar jų net irgi nežino? Ko gero, irgi taip: žaidimai yra gana paprasti, lengvai perprantami ir nereikalaujantys kažkokių specialių žinių.
Beje, dėl pritaikymo vaikams. Žinoma, visą šitą reikalą išbandyti pareikalavo ir mano pagrindinis visų bandomų daiktų testuotojas, kuris šiuo metu artėja prie septynerių metų amžiaus. Ir nors vaikinas jau nemažai patyręs VR reikaluose, šis AR produktas jam vis dėlto pasirodė baisokas: greičiausiai ne dėl vidutiniškai detaliai ar pernelyg įtikinamai nupieštų priešų, bet dėl to, kad jie prie žaidėjo priartėja gana arti, subjektyviai vertinant – per kelių centimetrų atstumą. Vaikui, kurio imersijos jausmas nepalyginamai didesnis, įspūdis stipresnis, nei suaugusiajam.
Dar viena silpna vieta – vis dėlto tai yra gana ankstyvos stadijos produktas, todėl bent jau su mano testuotąja versija teko šiek tiek pavargti: perjunginėti kontaktus, perkraudinėti programėlę ir pan. Ne, tam nereikia kažkokių specifinių gebėjimų, bet besitikintys „tik įdėjau ir visada viskas idealiai veiks“ liks nusivylę. Kitą vertus, panašu, kad tai – tik programinės įrangos bėdos, o programinė įranga, žinia, yra nesunkiai atnaujinama, tereikia kūrėjų iniciatyvos. Na, ir gal dar to, kad Jėga tuose kūrėjuose būtų stipri.
Bet kaip sako Meistras Yoda – „Daryk arba nedaryk. Toks dalykas, kaip bandymas, neegzistuoja!“
P.S. kodėl nėra ekrano nuotraukų (angl. screenshots) iš pačių žaidimų? Nes sistema erdvinį vaizdą kuria projektuodama jį kiekvienai vartotojo akiai atskirai, kas ekrano nuotraukose atrodo visiškai nesuprantamai. Bet idėjos koncepciją ir realizaciją kažkiek perteikia šis reklaminis filmukas:
