Bet kodėl gi ne? Naujos patirtys visada įdomu. O tai, kad nežiūriu ir net neturiu tradicinės televizijos, šiais laikais neturėtų būti didelė problema: sakė, čia bus „Android TV“. Tai gal ir „Netflix“ bus – o tada ir turinio problema bus išspręsta.
Kai paskutinį kartą pasirašiau televizoriaus testavimui, man jį į namus nešė dviese. Neatsimenu nei ekrano įstrižainės, nei modelio ar net ir gamintojo, bet prisimenu, kad surinkinėti jį teko geras dešimt minučių.
Dičkį man nelengvai, bet užtempė vienas žmogus (kas žinoma, jau šiek tiek ir nuvylė. Ką, per visus tuos metus televizoriai nustojo augti ir sunkėti?), bet vis dėlto iškrapštyti jį iš dėžės prireikė dviejų asmenų, o štai visas surinkimas truko… gal kokią minutę, ar ir dar mažiau. Iš tiesų tereikėjo keturiais varžtukais prisukti stovą, ir viskas.
Pirmieji įspūdžiai
55 coliai – čia daug – ar mažai? Aišku, viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi, bet paskutinių keletą metų man (visiškai patogiai) gyvenus su daugų daugiausia 17” monitoriumi, o absoliučią laiko daugumą praleidus bežiūrint į 6” ekraniuką (taip, aš mėgstu didelius telefonus), tuos 55 colius mintyse pakrikštijau „nuo čia (namų) iki daugmaž Katedros“.
Mano ne per didžiausių gabaritų būste toks dydis – ko gero maksimalus. Nes jei įstrižainė būtų didesnė, jau tektų sukioti galvą – bandant sugaudyti veiksmą per visą ekrano plotą. O štai 55” – žiūrėjimui iš kelių metrų atstumo pats tas.
Gerai, toliau. Ką pirmiausia daro žmogus, išpakavęs, surinkęs ir į elektros tinklą pajungęs televizorių? Žinoma, čiumpa į rankas nuotolinį pultelį. Ė, ne, pagalvojau. Taip darydavo nebent australopitekai giliame priešakmeniniame amžiuje, o aš juk XXI a. pilietis – todėl turiu čiupti išmanųjį telefoną.
Taip, valdyti televizorių programėle idėjine prasme yra gerai. Ypač jei namuose yra daugiau nei vienas vartotojas – tada nereikia dalintis (t. y. ieškoti, kur kitas vartotojas nukišo) pultu, kiekvienas turi savo, ir vienas ar kitas visada yra po ranka.
Bet iš tiesų tai buvo pirmas ir paskutinis vakaras, kai televizorių valdėme programėle. Nes kad ir kaip patogu ja suvedinėti tekstą paieškoje, ta pati programėlė padaryta taip atmestinai, taip negražiai, taip atstumiančiai – tarsi ją kaip kursinį darbą paskutinę naktį prieš atidavimą būtų daręs antrakursis iš niekam nežinomo Rytų Europos universiteto.
Bet grįžkime prie televizoriaus. Jau užnešęs Philips Dičkį, „Philips“ atstovas, dar trumpai papasakojęs, ką su tuo televizoriumi galima nuveikti, kažkaip nedrąsiai užsiminė – „o dar jis turi „ambilight“ funkciją… bet ją galima išjungti!“
Ambi-ką? Bet apie ką ten kukliai kalbėjo „Philips“ atstovas, supratau tik įsijungęs televizorių. Nes jo kraštai – ten kažkur giliai už ekrano, nugarinėje dalyje – nušvito kaip Kalėdų girlianda (taip, televizorių testavau šventiniu laikotarpiu).
Šviesos magija
Tai čia dabar kas? Ir kam to reikia? Ką, gal jis man dar kiekvieną kartą įsijungęs ir „Jingle Bells“ pagros? Kas čia per išsidirbinėjimai? Nebesugalvoja, ko dar prikišti, korta su 3D televizijoje nepaėjo, tai šiais laikais lemputėmis apkarsto? Ne, tokių nesąmonių pas mane čia nebus, atjungsiu, kai tik pateksiu į meniu.
Ir žinote ką? Per visą testavimo periodą „ambilight“ taip ir liko neišjungtas. Ir nuo šiol, jei kada prisiruošiu įsigyti televizorių, pirksiu tik su „ambilight“ (ar kaip tai bebūtų pavadinta).
Nes ši mažytė detalė iš tiesų daro stebuklus.
Kaip visa tai veikia? Na, jei kalbant apie efektą, tai jis išplečia ekrane rodomo vaizdo erdvę už ekrano ribų. Žiūrite filmo sceną apie jūrą? Erdvė aplink televizorių užsipildo raminančia mėlyna spalva. Geltonas paplūdimys ir dangaus žydryne? Apačia švytės gelsvai, viršus – žydrai. Dokumentika apie džiungles? Viskas aplink televizorių neįkyriai, įtikinamai spindi žalsvai.
Taip, čia svarbiausias žodis yra „neįkyriai“ – nes spalva yra ne traukianti dėmesį, akinanti, sklaidanti dėmesį – o raminanti, taiki, relaksuojanti.
Kokybė ir ne
Aš turiu įtarimą, kas slapta subsidijuoja televizorių su UHD raiška kūrimą – tokių dokumentinių serialų kaip „Planet Earth“, „Cosmos“ ir panašių kūrėjai, ne kitaip. Nes žiūrėti tokį turinį tokiu formatu jau kažkiek net ir darosi panašu į virtualiąją realybę – kai visas panyri į rodomą pasaulį.
Šis Philips Dičkis priklauso vadinamajai „premium“ klasei – ir klasės pavadinimą visiškai pateisina. Iš pradžių dar galvojau, kad galbūt čia tik man toks šokas, nuo keliolikos colių perėjus prie keliasdešimties – bet pagarbiai galvą linkčiojo ir į svečius užsukęs draugas, kuris irgi turi 4K TV.
Bet ar jau viskas taip gerai su Dičkiu? (šioje vietoje turėtų būti piktas trynimas rankomis) NE!
Štai pavyzdžiui, iš, jei neklystu, penkių bandymų pasileisti televizoriuje „Google Play“, suveikė tik du – kitais atvejais krovimosi ikona sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi, sukdavosi…
Panašiai ir su paruoštomis (ar kaip reikėtų lietuviškai vadinti „preinstalled“?) programėlėmis – savo pilnašešiamečiui bandžiau įdiegti nors porą žaidimų, bet pavyko tik su Tetriu (apie kurį, beje, buvo leista suprasti, kad pats, tėvai, tokius žaidimus ir žaisk).
Paskutinis kiek erzinęs dalykas buvo reklama. Kiekvienąkart įjungus televizorių, jis siūlydavo išsinuomoti kokį nors filmą iš „Google Play“. Dabar jau garantuoju, kad niekada gyvenime nežiūrėsiu „50 Shades of Grey“ ir dar kažkokio, kurio, laimė, pavadinimas neįsiminė – taip užkniso ta reklama. Nežinau, gal kur nors ir galima atsijungti tą reklamavimą, bet aš greitosiomis tokios galimybės neradau.
Na, bet su „YouTube“ paskyra televizorius sinchronizavosi puikiai, „Spotify“ veikė irgi gerai, tai gal ir nėra ko pernelyg skųstis. Beje, televizoriaus garsas – irgi įspūdingos kokybės. Na, bet „premium“ klasėje jau matyt netaupoma.
Džiaugtis galėjau ir dar vienu privalumu – televizorius atpažįsta ir senus, ir ne visai korektiškus kodekus. Testavau tai su senu video, kurį iš VHS kasetės skaitmenizavo vienos fotolaboratorijos atgrubnagiai, užkodavę tokiu kodeku, kad jį net ne visi „Windows“ suprasdavo. O šis Dičkis – ėmė ir suprato. Ir net nereikėjo nieko papildomai įdiegti.
„Philips“ atstovas dar pasakojo apie kažkokias palaikomas torrent programėles ir planus, ką su šiuo televizoriumi naudoja jis pats, bet nesu aš toks intensyvus TV žiūrėtojas, kad nepakaktų „Netflix“ ir nuosavo videoarchyvo.
Tad apibendrinant – kaip vegetaras, nuėjęs į didkepsnių restoraną, vertinu tą restoraną penkiomis laukinėmis morkomis iš penkių. Iš tiesų, per tą laiką, kai mes su televizoriais nežiūrėjome vieni į kitus, daug kas pasikeitė – ir taip, aš jau net po truputį galvoju vieno iš jų padermės parsivedimą į namus.
Bet būtinai – su „ambilight“!
