„Arlo Pro“ bandymai: išmani stebėjimo sistema, kurią sugebėtų įrengti ir močiutė

Kas vyksta namuose, kai ten nieko nėra (ir ar tikrai nieko nėra)? Ar vaikai tikrai grįžta namo tik po pamokų – o gal bėga iš jų ir grįžta į namus žaisti kompiuteriu? Ar kurjeris su siunta tikrai buvo atvažiavęs ir skambino į duris būtent tada, kada užrašė ant lapelio, kad nieko nerado namuose? Kas nugraužia medelius sode – stirnos, kiškiai ar kaimynai?

Tą šiais laikais už palyginus labai nedidelę kainą gali sužinoti kiekvienas, o visą sistemą sumontuoti, įdiegti ir sukonfigūruoti net ir močiutė.

Kalbu apie išmaniąją stebėjimo sistemą „Arlo Pro“.

Nemaža dėžė, daug daug popieriaus ir kartono – aš net neįsivaizduoju, kaip po testavimo viską pavyks gražiai sukišti atgal. Pakuotė aiškiai nepritaikyta pakartotiniam naudojimui.

Pakuotės viduje – nedidelė bazinė stotelė-maršrutizatorius, stotelės maitinimo blokelis, kameros pakrovimo „galva“, krovimo laidas ir pati kamera – mažesnė nei cigarečių pakelis, gana sunki, padengta kietu blizgiu plastiku, o dėl spalvų – baltų šonų ir juodo priekio – kelianti asociacijas su Imperijos karių iš „Žvaigždžių karų“ šarvais. Ar tiesiog su barzdaskute, kaip pastebėjo kolegė.

Beje, pačios kameros krovimas vyksta per tradicinę USB-microUSB jungtį, jungtis „galvoje“ – irgi paprasta USB, bet krovimui būtina naudoti būtent „Arlo“ laidus ir „galvą“ – nes priešingu atveju krovimas nevyksta. Žodžiu, būkite pasveikinti įsigiję dar vieną papildomą krovimo rinkinį.

Pati kamera – tikrai smagi: malonaus svorio, tvirta, užapvalintais kampais, bet smagiausia dalis – TAUKŠT! prie kokio geležies turinčio paviršiaus (radiatoriaus, kokio lempos gaubto, palangės, balkono sienelės ir t.t.), ir prilimpa. Na o jei ten, kur norite pritvirtinti, nieko geležingo nėra, pakuotėje dar įdėtas ir specialus magnetinis lizdas, kurį galima pakabinti ant paprasčiausio į sieną įkalto vinuko.

Kameros diegimas ir konfigūravimas – tikrai paprastas, ir visa tai tikrai turėtų pavykti tai močiutei iš antraštės – su sąlyga, kad ji moka įdiegti į išmanųjį telefoną programėlę. Na, ir susikurti paskyrą svetainėje. Nes diegimas vyksta taip:

Bazinė stotelė-maršrutizatorius pajungiama į elektros tinklą, į ją įkišamas LAN kabelis. Kamera pakabinama ten, kur norima. „Arlo“ programėlė įdiegiama į telefoną, per ją sukuriama vartotojo paskyra, kurioje bus saugomi visi vaizdo įrašai. Prasideda sunkiausia dalis – stotelės ir kameros susiejimas. O jis – beveik nepakeliamas: reikia paspausti mygtuką ant maršrutizatoriaus, palaukti, kol užsidegs lemputė, tada paspausti mygtuką ant kameros, palaukti kol užsidegs lemputė, viskas. Sistema paruošta.

Visa sistema turi keturis režimus:

1) „armed“, kai vaizdo (ir garso) įrašymas prasideda nuo judesio, patekusio į kameros matymo lauką

2 ) „disarmed“, kai kamera tiesiog pasyviai transliuoja vaizdą – kai kas nors prie jos prisijungia

3) „scheduled“ – tas pats, kas 1), tik veikia iš anksto nustatytu tvarkaraščiu, pvz. savaitgaliais, arba tik darbo valandomis

4) „geofencing“ – kai sukuriama virtuali teritorija, ir kameros reaguoja tik tada, kai kas nors patenka į būtent tą erdvę.

Be viso šito „Arlo“ maršrutizatoriuje dar turi tikrai baisią nuotoliniu būdu įjungiamą sireną, kurią kartą išbandžius, tikrai nesinori jungti dar kartą (čia, jei ką, yra komplimentas), kameroje įmontuotas garsiakalbis, tad nuotoliniu būdu galima ir ką nors pakalbinti/išgąsdinti, mikrofonas, kuriuo galima klausytis aplinkos, o programėlėje dar ir galima reguliuoti matomo vaizdo šviesumą (beje, kamera veikia ir naktį – tik žinoma, juodai baltame režime).

Įrašyti vaizdai saugomi serveryje 30 dienų (jie matomi per svetainę ar programėlę telefone), o norimus galima parsisiųsti į telefoną ar kompiuterį vienu paspaudimu.

Įrašo kokybė – pakankamai gera. Pakankamai – nes jei raiška tikrai pakankama, tai spalvos pernelyg sodrios ir iškreiptos, net ir idealiame apšvietime. Na, bet kamera juk ir ne didžiojo ekrano filmams kurti skirta.

Garso kokybė – gera, mikrofonas – labai jautrus: pasikabinus kamerą virš savęs redakcijoje, galima buvo girdėti ką kalba kolegos per du stalus aplinkui.

Per visą bandymų laikotarpį taip ir nesusidūriau su jokiais techniniais keblumais – viskas veikė gerai, stabiliai, kokybiškai. Tiesa, dėl baterijos veikimo trukmės – na, gamintojai žada, kad su pilnu įkrovimu kamera gali veikti iki 6 mėnesių, bet sprendžiant iš šio testo – per savaitę (kada susigriebiau išmatuoti) kameros baterija nusėdo 22%, tad ekstrapoliuojant gaunasi, kad pilnai baterija išsikrauti turėtų per 5 savaites.

Vis dėlto, minusas ne tame – juk kartą per savaitę pakrauti įrenginį ne tokia jau ir didelė bėda. Vis dėlto, didžiausiu nepatogumu tapo… psichologiniai dalykai.

Pavyzdžiui, namie kamera buvo pastatyta ne kokiame miegamajame, bet darbo kambaryje – kambaryje, kuriame tikrai nieko įdomaus ar pikantiško nepamatysi. Bet juk vis tiek – namuose juk ne visada vaikščioji su paradine apranga, kalbi irgi dažniausiai privačius dalykus, todėl gana dažnai pagaudavau save galvojant, ar tik kamera neįrašinėja – net jei ir neturėtų?

Ir visiškai nesvarbu, kad net ir visi įrašai teoriškai buvo prieinami tik man pačiam – bet sąmonės kampelyje vis tiek kirbėjo paranojiškos mintys, kad kas ten žino, kur iš tiesų guli ir kaip gerai yra apsaugoti įrašai, o gal aš pats slaptažodį parinkau per silpną? Ir net jei visa, ką tuose įrašuose pamatytų svetimi, būtų mano susivėlusi ševeliūra ankstų rytą, nuskalbtus mėgstamiausius marškinėlius ir apiplyšusius naminius džinsus – namuose vis tiek nebuvo visiškai, absoliučiai ramu ir jauku. Kameros mikrofonas geras, tad į įrašą tikrai galėjo patekti tai, kaip telefonu su draugais ar artimaisiais kalbu, kur ir kada žadame važiuoti, t. y. kada namai bus tušti – o gal atskleidžiau ir daugiau kokių privačių detalių, kurios gali pasirodyti esančios svarbios saugumui?

Įdomu tai, kad tas nejaukumo efektas persikėlė ir į visiškai oficialią aplinką – darbovietę, kur kamerą pasikabinau virš būtent savo darbo vietos. Tiesa, tada diskomfortą ji jau kėlė nebe man, bet bendradarbiams.

Beje, įdomi detalė – pakabinęs kamerą, kolegas apie tai įspėjau, bet vienos bendradarbės tuo metu darbo vietoje nebuvo. Grįžusi ji kamerą – įtaisytą net ne prie jos darbo vietos, o būtent prie mano – pastebėjo per nepilnas 10 minučių. Pastebėjo ir beveik piktai, rodydama pirštu paklausė – KAS ČIA???

Ir kolegos pasakoja, kad visą tą laiką, kai kamera kabojo lrytas.lt redakcijos palubėje, patogiai jie irgi nesijautė. Nors ir buvo specialiai įspėti apie kameros buvimą, nors jau ir spėjo įsitikinti, kad nesu piktybiškas – ir nors priešingai daugelio įsivaizdavimui, redakcijose žurnalistai nesidalina paslaptimis, kurių nutekėjimas sukeltų kokį nors skandalą

Visiems susidomėjusiems buvau pademonstravęs kameros matymo kampą ir erdvę – tiksliau, ties kur ji jau nebemato.

Užtat kamera darbovietėje atskleidė ir vieną seną paslaptį – kada į biurą ateina valytoja ir kaip ji atrodo!

Tad kam gi galima pritaikyti „Arlo“?

Be abejo, visų pirma – saugumui ar namų monitoringui. Žinoma, tai nėra visavertis apsaugos tarnybų pakaitalas – bet ir kaina kita. O apie bet kokį sujudėjimą teritorijoje gauni pranešimą tiesiai į telefoną, o blogiausiu atveju, žinoma, turi ir video įrodymą.

Tiesa, kiek keista, kad taip ir neradau tokio varianto, kad sirena suveiktų automatiškai – ją reikia įjunginėti rankiniu būdu. Bet turint omenyje jos efektyvumą, gal ir gerai – nes tuomet reikėtų automatizuoti ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimą, kuri susirinktų nelaimėlius, įjungusius signalizaciją.

Jei turite sodybą, tokias kameras galima naudoti gyvūnų stebėjimui. Tiesa, ji netinkama smulkiems ir itin greitiems padarams – pavyzdžiui, zylių lesyklėlėje stebėjimui: kamera zylėms tiesiog per lėta. Geriausiu atveju įraše lieka tik šmėkštelėjanti zylės uodega.

O galima naudoti ir kaip kūdikio stebėjimo priemonę (angl. baby monitor): juk kamera praneša, kada vaikas pradeda judėti, visada mikrofonu galima pasiklausyti, ar viskas gerai. Be to, kamera puikiai veikia naktiniu režimu.

„Bitė Lietuva“, kuri yra oficiali „Arlo“ partnerė ir teigia siūlanti mažiausias kainas, siūlo kelis kamerų variantus.

Pirmasis variantas – maršrutizatorius+kamera „Arlo Pro“ kainuojantis 8,9 euro per mėnesį. Kad galėtų naudotis šia savo paslauga, vartotojas pats turi turi turėti namuose internetą. Kiekviena papildoma kamera kainuoja 5 eurus per mėnesį, paprasta (ne „premium“) „Arlo“ paskyra leidžia pajungti iki 5 kamerų.

Antrasis variantas siūlo maršrutizatorių, kamerą „Arlo Pro“ ir modemą su internetu, kurį galima naudoti ir naršymui namuose (naršymo duomenų kiekiai neribojami). Tai kainuoja 19,90 eurų per mėnesį, sąlygos dėl papildomų kamerų tokios pat, kaip ir pirmame variante.

Trečiasis variantas siūlo autonomišką kamerą „Arlo Go“ – ir šis variantas, kainuojantis 15 eurų mėnesiui, labiausiai tinkamas toms sąlygoms, kur namų tinklo/interneto nėra ar nėra prasmės įrenginėti – pavyzdžiui, sodyboje aš panašiai. Čia duomenų SIM kortelė dedasi į pačią kamerą, ir ji veikia be jokių papildomų maršrutizatorių bei modemų. Papildomos kameros kainuoja tiek pat, kiek ir pirmoji – t. y. 15 eurų per mėnesį.

„Arlo“ vaizdo kokybė – tikrai gera, per testavimo mėnesį nepastebėta jokių techninių kliūčių. Pagrindinis trūkumas – specifikacijų neatitinkantis baterijos veikimo laikas.

Kameros puikiai mato tamsoje, turi jautrų mikrofoną ir integruotą garsiakalbį, stotelėje yra tikrai efektyviai veikianti sirena (deja, atrodo jos nebus visiškai autonomiškų „Arlo Go“ kamerų atveju – nes bent jau „Arlo Pro“ atveju sirena įmontuota ne į pačią kamerą, o į „Arlo“ maršrutizatorių).

O tai, kad ne itin jautriai reaguoja į smulkius objektus – gal net ir privalumas? Bent jau niekas jūsų netrukdys įspėjimais, kai sodyboje naktį per grindis perbėgs pelė. O pažiūrėti šernui, knisančiam jūsų bulves, į akis, galima – ir dar galima jį iškeikti per garsiakalbį!