Ir jūs man parodykit tėvus, kurie degtų troškimu išleisti kokius 500 eurų pirmam vaiko dronui (tiek daugmaž kainuoja „DJI Sparks“) – pirmam, kuris neišvengiamai bus atitrankytas į sienas ir medžius, kokių dvidešimt kartų užstrigęs krūmuose ir medžiuose, o galiausiai – pamestas ar sulaužytas?
Žinoma, galima pirkti biudžetinį kinų gamybos droną net be pavadinimo – tokių šimtai, ir kainos jų prasideda nuo keliolikos iki keliasdešimties eurų. Arba galima pirkti droną be fotokameros (bet kam tada išvis jo reikia?). Arba pirkti atskirai droną ir atskirai – kamerą, ir jas montuoti. Išeis gal ir pigiau, o kokybė – sėkmės reikalas.
Bet vis dėlto, nors ir nesu didelis dronų ekspertas, esu jų išbandęs jau virš dešimties, ir tvirtai galiu pasakyti – svarbiausia drone yra valdymo patogumas. Ar patogumo kompromisas. Tiesa, kartais komforto nebuvimas yra netgi ir neblogai – drįstu sakyti, kad didžiausius dronų valdymo įgūdžius pats gavau skraidindamas visiškai primityvų (ir valdymo prasme – baisų) mini droną „Eachine E010“ už 15 eurų – bet tam, kad pramokčiau daugmaž pakenčiamai skraidyti, turėjau sulaužyti tris tokius droniukus. Tai tas ant to, kaip sakė vienas populiarus veikėjas.
Kadangi antraštėje minimas konkretus modelis – „Acme X9100“ – o aš čia vardinu visa tai, kas dronams svarbiausia – galbūt jau nusprendėte, kad čia pradėsiu girti, jog visus paminėtus požymius šis modelis turi.
Anaiptol. Tiesą sakant, tai yra vienas prastesnių mano bandytų modelių. Bet X9100 toli gražu nėra ir visiškai bevertis plastiko gabalas – patikėkite, tokius mes tiesiog grąžiname produktų atstovams ir gūžteldami pečiais atsiprašome, „kad tiesiog nėra apie ką rašyti“.
Iš dėžutės
Tiesą sakant, pirmasis siurprizas buvo jau pati drono dėžutė – prieš priimant bandyti skraiduolį (arba „zvimbalių“, kaip siūlo vadinti legendinis Algimantas Čekuolis), peržiūrėjus jo nuotraukas internete, susidarė įspūdis, kad jis – na, toks visai vidutinio dydžio. Gavus supakuotą net nustebau – tai pasirodo, jis tikrai toks mažiukas?
Išties, graži dėžutė (kuri, kaip giriasi „Acme“, lyg ir pateko į kažkokius dizaino apdovanojimus?) yra apgaulinga: joje slypi nesumontuotas dronas, kurio korpusas gal ir nėra labai didelis, bet primontavus propelerius ir jų apsaugas, skraidyklė gaunasi daugmaž tokia, kokią iš tiesų ir įsivaizdavai.
Dėmesio! Montavimas nėra toks jau visiškai paprastas, ir mažesnis – ar mažiau patyręs – vaikis galbūt gali ir nesusitvarkyti savarankiškai, todėl tėčio, mamos ar vyresnio brolio/sesers buvimas netoliese drono montavimo metu visai pageidautinas.
Nes čia propelerius ant variklių ašių reikia užmauti ne bet kaip, bet pagal atžymas – ir ne bet kuriuos, o būtent pagal nurodymus. Taip pat – juos reikia priveržti mažulyčiais (irgi skirtingais!) varžteliais – prie kurių, laimei, pridedamas magnetinis mikroatsuktuvas. Lygiai taip pat tvirtinamos ir propelerių apsaugos. Ir čia jau išryškėja pirmieji drono minusai. Tai yra, jei pradėsite skraidyti su propelerių apsaugomis (kas tikrai sveikintina, ypač pradžioje – nes nesuvaldžius drono, pirmiausią į kliūtį atsitrenks apsauga, o ne įspūdingu greičiu besisukantis propeleris), bet vėliau nuspręsite jas nusiimti (nes, pavyzdžiui, pačios apsaugos sulūš ar dėl to, kad tos apsaugos patenka į kameros matymo lauką), jums vėl teks žaisti su tais smulkučiais varžteliais – ir bijoti, kad gali tiek pamesti vieną tokį (laimei, pakuotėje yra ir atsarginių), tiek gali išmalti plastikinius propelerių sriegius. Tad dažnai užsidėti apsaugas – kai, tarkime, tik nori pasimokyti skraidyti – ar nusiimti – kai nori pafotografuoti ar pafilmuoti – tikrai nepavyks. Deja.
Pirmieji skrydžiai
Priešingai nei pigesnių modelių atveju, X9100 jau yra gamykliškai suporuotas su pultu. Bet bėda ta, kad iš kokių 10 įjungimų, 3 kartus pultas su dronu vis dėlto nesusikalbėjo. Tada tekdavo žaisti įjungimo-išjungimo žaidimą, kas, beje, nėra itin lengva ir malonu – dronas neturi jungiklio, jo išjungimas vyksta tiesiog atjungus bateriją. O baterijos kontaktai itin tvirtai sukimba. Stipriau traukti – baisu, silpniau traukiant neatjungsi.
Bet iš kitos pusės, toks stiprus sukibimas turi ir vieną didelį privalumą: į ką nors atsitrenkęs ar ne per minkščiausiai nutūpęs dronas kontakto su baterija tikrai nepraras.
Drono paruošimas kiekvienam skrydžiui (nuo įjungimo) prasideda iš šono galbūt neįprastai atrodančiu ritualu: reikia sukalibruoti drono GPS sistemą, o tai daroma sukant droną aplink savo ašį ir pradžių laikant horizontaliai, o paskui – vertikaliai. Bet tai netrunka ilgai, ir po kokios minutės skraidyklė jau yra pasiruošusi kilti.
Padedame droną ant žemės, įjungiame variklius, pagazuojame ir… pirmyn!
Tai yra – aukštyn!
NE! PIRMYN! IR TUO PAČIU AUKŠTYN! AŠ SAKIAU – TUO PAČIU MET…
Ai, nebesvarbu… Tie neįpratę pirštai.
Nacionaliniai valdymo ypatumai
Šiaip jau iš visų bandytų pradedančiųjų klasės dronų X9100 valdėsi turbūt patogiausiai. Aparatas turi net du režimus: vieną – švelnesnį – mažiau patyrusiam vartotojui – ir kitą – jautresnį, su kuriuo dronas dinamiškesnis, bet ir jį suvaldyti reikia daugiau įgūdžių. Tiesą sakant, pats iki to antrojo režimo taip ir nepriėjau – man pilnai pakako ir pirmojo.
X9100 paklusnumas pultui akivaizdžiai priklauso nuo atstumo iki jo. Tai yra, iškėlus iki maksimalaus aukščio (dokumentacijoje rašoma, kad tas atstumas – 200 m, bet mano bandymų metu nepavyko pakelti daugiau kokių 30 metrų t. y. vos vos aukščiau paties aukščiausio beržo viršūnės parke), X9100 tiesiog pakibdavo vietoje ir daugiau nebekildavo, o signalo užvėlavimas jau pradėdavo kelti kreivą šypseną – jis trukdavo iki poros sekundžių. Kas gal ir neatrodo daug skaitant, bet visiškai kitaip – pilotuojant droną.
Dar labiau erzino, kad gana ilgai nepavyko dorai susikalbėti su filmavimo-fotografavimo mygtuku – ir visa tai dėl perteklinės informacijos. Instrukcijose parašyta: mygtuką paspaudus pusę sekundės, dronas fotografuoja, paspaudus ir palaikius kažkiek ten ilgiau – dronas įjungia filmavimą (ir lygiai tokiu pačiu būdu išjungia).
Rezultate – pirmais bandymais fotografuoti, 80% atvejų gaudavosi kokios sekundės trukmės video. Nes kiek trunka pusė sekundės? Ilgiau ar trumpiau, nei aš paprastai spaudžiu? Hm… Realybėje gi tebūtų užtekę instrukcijoje parašyti: „trumpas paspaudimas – fotografavimas. Ilgesnis paspaudimas – filmavimo įjungimas/išjungimas“, ir viskas būtų buvę intuityviai aišku.
Dar viena menka, bet irgi dėlto erzinanti detalė – pulto detalių trapumas. Pultas vienintelį kartą išslydo iš šaltyje sugrubusių pirštų ir minkštai bumbtelėjo į sniegą. Bet tai lėmė, kad nuo šiol jame nebėra vienos valdymo svirtelės. Ne tai, kad tragedija ar radikaliai keičia pilotavimą, bet truputį keista – vaizdas toks, kad ji buvo ne priklijuota (nes lūžio žymės nėra), o tiesiog įmauta.
Klajojantis GPS
Atrodytų – koks nuostabus išradimas: paspaudi vieną mygtuką, ir dronas pats sugrįžta pas pilotą!
Deja, realybėje visa tai veikia kiek kitaip, ir šia funkcija reikia naudotis atsargiai.
Pirma, ką reikia suprasti – dronas neįsidėmi aukščio pozicijos. Tad sugrįžti jis gali ir į tašką, esantį kokių 10 metrų virš jūsų. Todėl leisti droną patartina tik visiškai atviroje vietoje.
O per vieną skrydį nutiko ir taip, kad X9100 ar neteisingai įsidėmėjo pradinę GPS poziciją, ar sukvailiojo GPS signalai (diena buvo debesuota, kaip ir visos dienos paskutiniu metu), tad dronas, gavęs komandą „namo“, tiesiu taikymu nuskrido į už 20 metrų esančius medžius. Laimei, pavyko atšaukti komandą ir šiaip ne taip parvairuoti aparatą prie savęs – tad pavyko išvengti lipimo į medžius ar bandymo sniego gniūžtėmis nusidaužti šakose įstrigusį X9100. Bet tokie dalykai tikrai nedžiugina
Kameros kokybė
Ir šiame skyrelyje paaiškės, kodėl X9100 pristatymą pradėjau būtent nuo vaikų. Nes technologijų išlepintiems suaugusiems tokia kameros kokybė tiesiog neįtiks.
Nes kameros kokybė, tiesą sakant, primena 2010-ųjų telefonines kameras. Ir kas dar įdomiau – kažkas blogai su jos fokusavimu. Tai yra – vaizdai, kai jie fokusuoti į kokių 20-30 cm atstumą, yra bent jau patenkinami (na, gerai. Iš tiesų tai net ir geri. Kokių 2010-ųjų standartais), bet tai tokio atstumo fokusavimas drone??? Čia gi tas pats, kas kurti automobilį, kuriuo būtų numatyta įveikti ne didesnius nei vieno kilometro atstumus!
O tai prie ko čia vaikai? Nes jiems iš tiesų tokios techninės detalės nerūpi. Jiems svarbiausia džiaugsmas, interakcija, jausmas, kad va, jie patys filmuoja ir fotografuoja – t. y. kažką kuria, įtakoja pasaulį! Ir X9100 galimybių tam pilnai pakanka.
Manasis šešiametis susižavėjęs stebėjo savo paties nufilmuotus vaizdus, ir pin-shap ryškumo nebuvimas jam nė kiek netrukdė. Jam buvo svarbiausia, kad visa tai padarė jis pats – be niekieno pagalbos! Skraidė, valdė droną, filmavo – pats!
Beje, dar viena detalė – man pačiam priprasti prie drono prireikė apie keturių skrydžių, tai yra – apie 40 minučių (šaltuoju metu X9100 baterija ištveria apie 10 minučių skrydžio, patikrinta lauko sąlygomis – ir tiesą sakant, dabartiniais standartais tai yra pakankamai daug). Mano šešiametis, prieš tai skraidęs tik visiškai primityviu „Eachine E010“ be jokių ten protingų sistemų, „Acme X9100“ valdymą perprato per pirmas 5 skrydžio minutes. Taip, mūsų vaikai mus lenkia – ir lenks visame kame. Susitaikykime su tuo – mes esame už juos kvailesni ir lėtesni. Ir taip, tai yra įrodymas, kad evoliucija vis dar veikia.
O ar gali X9100 naudingai panaudoti ir suaugėlis?
Tai kam jis iš viso naudingas?
Taip, gali.
Ir galbūt tam, apie ką nė nesusimąstėte.
Ar aš pats norėčiau mokytis skraidyti, fotografuoti ir filmuoti naudodamasis dronu, kuris kainuoja apie pusę tūkstančio eurų (taip, aš vis dar apie „DJI Spark“)? Ne, aš to nuoširdžiai bijau. Tokia pradinė investicija man atrodo per didelė. Kol dronas valdomas per tarpininkus – trečio asmens vaizdą, pirštais, naudojantis pultu – tol dronai daužysis į pušis ir beržus, namų sienas, pasimes krūmuose ir ežeruose, kris visiškai lygiose ir iš pirmo žvilgsnio nekaltose vietose. Ir kalti bus tikrai ne patys įrenginiai – o mes patys, nuotoliniai pilotai.
Tuo tarpu 110+ eurų kainuojantis X9100 – žinoma, nėra pats pigiausias variantas (pats asmeniškai norėčiau, kad jis kainuotų bent 40 eurų mažiau), bet tai yra viena įkandamiausių galimybių mokytis valdyti filmuojantį ir fotografuojantį droną.
Nes tam, kad pagautum tinkamą kampą, pajustum reikiamą greitį ir išmoktum elgtis su valdikliais – visų pirma reikia praktikuotis. O X9100 nors ir stipriai nuvilia savo žadamomis (ar įsivaizduotomis) galimybėmis, bet vis dėlto tai yra tegul ir neveislinis kuinas – bet tas arklys, ant kurio gali mokytis teisingai sėdėti balne.
Skaičiukai ir nuosprendis
Dronas yra labai lengvas, sveria vos 155 gramus. Turi išimamą 610 mAh bateriją, kurios pakanka, kaip rašoma, 12 minučių skrydžiui (realybėje – labai panašiai ir yra). Drono kamera – 2.1 Mpix taškų taškų „Full HD“ (bet iš nuotraukų kokybės to tikrai nepasakysi), fotografuojanti 1920x1080 raiška. Drono dydis (be propelerių apsaugų) – 18x18 cm. Į droną statoma microSD kortelė.
Teigiama, kad drono veikimo atstumas – iki 200 metrų, bet bent jau šių testų metu pakilęs į didesnį nei 30-40 metrų aukštį, įrenginys aukštyn nebekildavo, o signalai imdavo labai pastebimai vėluoti.
Tad apibendrinant – ne, dronas toli gražu nėra tobulas, o vaizdo kokybė išrankesnį vartotoją tikrai nuvils. Ir už tokią sumą interneto platybėse greičiausiai pavyktų rasti geresnės kokybės skraiduolį. Tik štai vienas skirtumas: ano hipotetiškai geresnio skraiduolio mes nebandėme. O šis – dabar bent jau pažįstamas oro kuinas.
