UAB „TeleSoftas“, veikianti nuo 2004ųjų – šiuo metu didžiausia mobiliųjų aplikacijų kūrimo kompanija Baltijos regione, kuri savo klientų sąraše gali pasigirti „Ferrari“, „British Petroleum“, „Smithsonian“, AT&T, „Orange“ ir panašiais vardais. Todėl tai, kad tokia kompanija galėjo sukurti tokį fantastišką dalyką, tikrai nestebina.
„Dirbame su klientais ir jų projektais, bet įmonės kultūra tokia, kad laisvu laiku darbuotojai dirba prie projektų, susijusių su savo pačių pomėgiais“ – pasakoja įmonės rinkodaros vadovas Artūras Rumiancevas. Ir, pasak jo, kai įmonė įsigijo virtualiosios realybės akinius, vienas iš darbuotojų pradėjo eksperimentuoti, bandydamas virtualybę suderinti su „Kinect“ kameromis. Įmonės atstovo teigimu, pirminė idėja buvo padaryti VR pokalbių sistemą, kurioje vartotojai būtų atvaizduojami tarsi tikrų, realių jų kūnų hologramos (panašiai, kaip galima pamatyti filmuose „Žvaigždžių karai“).
„Biuro sąlygomis tai pavyko ir sistema veikia – virtualiojoje realybėje žmogų matai kaip jo tikro kūno hologramą, matosi jo mimika, gestai, ir visa tai – realiu laiku“ – aiškina R. Rumiancevas. Pasak jo, įmonės vadovui Algirdui Stoniui rezultatas taip patiko, kad jis pasiūlė sukurti rimtą produktą – tokią holografinę VR videokonferenciją. Bet gerai įvertinus sąmatą, paaiškėjo, kad ji siekia jau šimtus tūkstančių eurų, tad kol reikalingos technologijos atpigs, buvo nuspręsta atsisakyti „hologramų“ (iš tiesų ši technologija vadinasi „point cloud“), ir vietoje jų toliau naudoti vadinamuosius „avatarus“ – iš anksto nupieštus vartotojų VR kūnus.
A. Rumiancevas pasakoja, kad galutinis produktas, pavadintas „VR Medusa“, yra labiau tiriamasis-eskperimentinis darbas (angl. R&D, research&development), ir „Telesoftas“ neturi didelių ambicijų jį pardavinėti. „Tai labiau „proof of concept“, įrodymas, kad tam tikri dalykai jau yra įmanomi. Ir manau, tai yra konferencinių pokalbių ateitis, tai, kas pakeis „Skype“ – įsitikinęs rinkodaros vadovas.
Galimybės
„VR Medusa“ viešai buvo pristatyta Barselonoje vykusioje „Mobile World Congress“ parodoje, ir kaip pasakoja patys „Telesofto“ darbuotojai, jų sukurtu dalyku buvo apstulbinti net tokių kompanijų, kaip „Google“ ar „Gartner“ atstovai. Lietuvių kūrinį išbandė net ir pats HTC viceprezidentas.
„VR Medusa“ – tai ne tik virtualus pokalbių kambarys su nupieštais žmogeliukais. Tai – ir reali pasitarimų, darbo erdvė. Į šią sistemą taip pat galima kelti papildomus objektus – pavyzdžiui, dokumentus, 3D modelius – ir visa tai tampa matoma, prieinama visiems VR konferencijos dalyviams.
„Pavyzdžiui, į „VR Medusa“ importavome mūsų parodos stendo modelį, ir būdamas VR aplinkoje, gali jį tiek apžiūrinėti, tiek išdidinti iki tokio dydžio, kad pats atsidurtum jo viduje. Taip pat integravome „Google Drive“, tad vartotojas gali iš ten imti dokumentus, „excel“ lenteles ir grafikus. Kadangi viename iš kitų projektų bendradarbiaujame su laikrodžių gamintoju, tai įsigijome trimatį jų realaus laikrodžio modelį, sujungėme jį su realiu kompiuteriniu laikrodžiu, tad galiausiai vartotojo avataras gali prisikabinti jį prie savo virtualios rankos ir matyti tikrą realaus pasaulio laiką“ – apie produktą pasakoja A. Rumiancevas.
Paklaustas, kur dar praktiškai galima būtų pritaikyti tokią sistemą, rinkodaros vadovas pasiūlo dar vieną scenarijų: „Pavyzdžiui, lankydami ligonius tuberkuliozės dispanseryje. Ten lankytojai ir lankomieji gali bendrauti tik per stiklą, ligoniai jau ir taip patiria stresą, o čia dar ir atsiranda vienišumo, atstumo jausmas. O tokia sistema VR aplinkoje leistų pažaisti šaškėmis (ar ką beįsidiegtum į sistemą), virtualiai patapšnoti pašnekovą per petį“.
A. Rumiancevas mato ir VR koncertų, pasirodymų, „stand-up“ galimybes, kur vienas atlikėjas gali pasirodyti neribotam skaičiui žiūrovų, visame pasaulyje.
Na ir dar viena unikali lietuvių sukurtos sistemos galimybė – „Skype“ integracija. „Mes galime skambinti iš VR į „Skype“. Jei adresatas neturi VR įrangos, jis savo ekrane mato VR, kurioje yra kiti pašnekovai, aplinką (pavyzdžiui – paplūdimį) ir kitų pašnekovų avatarus. Pokalbis vyksta realiu laiku, ir esantys virtualiojoje realybėje mato ore kabantį ekraną, kuriame vaizdas transliuojamas iš pašnekovo kameros. Taip realybė ir virtualybė pastarojoje susitinka – net vienai pusei ir neturint VR įrangos.
Gegužės mėnesį „VR Medusa“ turėtų pasirodyti e-parduotuvėje „Steam“. Įmonė galvoja pasiūlyti ir specialius papildymus, jei tik kam nors atsirastų specialių poreikių – pavyzdžiui, kokių nors įrankiu architektams, norintiems daryti savo projektuojamų namų prezentacijas VR ar panašiai.
Asmeninė patirtis
Žinoma, „Telesoftas“ pasiūlo sistemą išbandyti.
Einame į nedidelį kambarį stendo viduje. Čia – tuščios baltos sienos, nedidelis staliukas, ant kurio išdėlioti „HTC Vive“ šalmai ir valdikliai, nuo konstrukcijų žemyn kabantys laidai. Prie stalo dar stoja A. Stonys. Užsidedame šalmus, ausines į rankas pasiimame valdiklius.
Atsiduriame tuščioje, pilkoje aplinkoje. Be mūsų čia yra ir dar vienas „Telesofto“ darbuotojas Lukas, kuris fiziškai yra visai kitoje patalpoje.
Turiu galimybę išsirinkti savo avataro kūną. Iš kelių modelių pasirenku žmogeliuką filmo „Tron“ stiliaus apranga. Pradedu reguliuotis VR šalmo dioptrijas ir... pastebiu, kad jau esame nebe pilkumoje, o kažkokiam kosminiame amfiteatre.
Pakeliu prieš akis ranką. Joje – kažkas panašaus į stiklinį „sniego burbulą“, kuriuose būna miniatiūriniai kalėdiniai namukai arba žymūs turistiniai pastatai, ir kuriuos papurčius, burbulo viduje ima snigti. Tik mano rankoje – ne tas tradicinis burbulas, o to kosminio amfiteatro, kuriame mes ir esame, miniatiūrinis modelis. Jame įžiūriu, kad viršuje dar skraido ir mažulytis erdvėlaivis. Užverčiu galvą aukštyn – taip, tikrai. Tik geroookai didesnis.
Nespėju mirktelėti, ir atsiduriame paplūdimyje. Ausinėse girdžiu A. Stonį (virtualiojoje realybėje pasirinkusį moterišką „Tron“ avatarą), pasakojantį apie „VR Medusa“ ir jos galimybes. Prieš akis atsiranda „Telesofto“ stendo Barselonos parodoje modelis. Naudodamasis valdikliais, sukioju jį iš visų pusių, o tempdamas į kraštus – didinu, kol... pasijungti pats stovintis jo viduje. Atsargiai žvilgteliu pro išėjimą, instinktyviai tikėdamasis pamatyti tegul ir animuotą, bet bendrą parodos salę.
Ne, lauke – tas pats paplūdimys. Dar vis neatitokęs suvokiu, kad aš esu „dvigubai stende“ – tai yra, stoviu virtualiame stende, kuris yra realiame stende, kuris yra parodos salėje. Toks filosofinis dualumas ir stebina, ir juokina.
Stendas dingsta, netrukus aplinką pakeičia kažkoks miškas, uolos, daug žalumos. Gražu! Visi pašnekovai stovi aplinkui. Stovime, kalbamės, mostaguojamės. Prieš akis iškyla laikrodžio modelis. Valdikliu paimu jį, prisitraukiu arčiau, apverčiu, matyt per arti pridedu kitą ranką ir... laikrodis man jau ant rankos. Pasižiūriu. Beveik antra valanda. Gerai, tas laikas, kai jau parodos erdvėse esančiuose restoranuose nebeturėtų būti eilių, tad galima eiti pietauti.
Ir tada suvokiu, kad aš jau instinktyviai galvoju, jog ne pirma reikės ne išeiti iš virtualiosios realybės, nusiimti šalmą, padėti valdiklius, atsisveikinti su žmonėmis ir eiti sau, bet kad eisiu čia. Va dar po kelių minučių atsisveikinsiu ir eisiu. Taip, aš suvokiu, kad tai yra virtualioji realybė – dar ne toks aš pakvaišęs – bet visiškai pamirštu, kad yra dar ir tikroji.
Išsigąstu, kad tik tikrojoje realybėje neatsitrenkčiau į kokį stalą. Žinoma, po akimirkos taip ir nutinka.
Vėl susikoncentruoju į VR. Už manęs ore jau kabo standartinis „Skype“ skambučio langas, mirksi skambučio laukimo ikona, kurią po akimirkos pakeičia vaizdas, kamera transliuojamas iš realios parodos salės. Čia prieš kamerą stovi ir su mumis virtualybėje bendrauja dar viena „Telesofto“ darbuotoja, Monika.
„Pasidarykime selfį!“ – pasiūlo A. Stonys. Pasisukame taip, kad matytųsi ir realybėje esanti Monika. „Ne, palaukite, čia saulė labai į akis šviečia. Tuoj, pakeisiu aplinką“ – pastebi A. Stonys. Pasirodo, VR irgi galioja realiojo pasaulio taisyklės...
Atsiduriame jau lankytame paplūdimyje. Fotografuojamės, dar kelias minutes pasikalbame, bet realių kelnių kišenėje pradeda zvimbti telefonas – ženklas, kad jau esu reikalingas kitur.
Atsisveikinu, nusiimu akinius. Dar kelias minutės kalbamės apie įspūdžius, galimybes.
Ir pajuntu save galvojantį – va jei taip dabar ištiesčiau ranką į A. Stonį – ar mano ranka dabar pereitų kiaurai jį, kaip skaitmeninį objektą? Mintis visiškai rimta. Suvokiu, kad realią aplinką, realius objektus aš intuityviai, emociškai vis dar vertinu kaip virtualius – nors loginiu mąstymu skirtumą kuo puikiausiai suvokiu.
Toks efektas išsilaiko dar keliolika minučių, ir pradeda nykti tik pradėjus pietauti su kolegomis.
Tad apibendrinant
Įspūdis – tikrai nepamirštamas. Esu bandęs nemažai įvairių VR sistemų, programų, produktų, bet to, ką patyriau su „VR Medusa“, patirti dar neteko. Visiškai jokių neigiamų fiziologinių efektų (nors VR išbuvau gal 15 minučių) – jokio akių nuovargio, erdvės, perspektyvos suvokimo sutrikimų. Bet tas liekamasi psichologinis, emocinis efektas – gal ir kiek baugus, bet ir tikrai žavus.
Nuoširdžiai norėčiau, kad kiekvienas galėtų išbandyti „VR Medusa“ – ar tuo, kuo ji taps ateityje. Ar jos konkurentą. Bet galimybės – fantastiškos. Ir tuo pačiu – jau realios.
