Renginyje lankėsi ne tik technologijų bei elektronikos entuziastai, bet ir su vaikais dirbantys pedagogai. Lrytas.lt pakalbino Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos technologijų mokytoją Romą Čiupailą ir Kauno Technikos universiteto gimnazijos informatikos mokytoją Jurgį Pralgauskį.
– Kaip vertinate šią mikrokompiuterių iniciatyvą? Kiek mokiniams tai bus įdomu?
J. Pralgauskis: Mano intuityvus vertinimas –10% mokinių turėtų susidomėti ir užsikabinti. Kitiems bus sunkiau, nes trūksta loginio mąstymo. Taip, toks požiūris skeptiškas, bet jis ateina iš patirties.
R. Čiupaila: Aš didesnis optimistas už Jurgį. Manau, kad gerai suplanavus ir teisingai nukreipus finansinę bei protinę energiją, galima pasiekti, kad susidomės ne mažiau nei 50% mokinių. O likę dirbs todėl, kad jie bus pamokoje.
– Kaip reikėtų perlaužti stereotipą, kad technologijos yra įdomios tik berniukams?
R. Čiupaila: Nieko nereikia laužyti: jau dabar mergaitės dirba geriau, ir greičiau supranta. Šiemet technologijas pradėjome dėstyti antrokams, trečiokams bei ketvirtokams ir man, kaip vyrui, liūdna, bet berniukai mokosi prasčiau. Tad visų mūsų ateitis priklauso nuo mergaičių.
J. Pralgauskis: Mano patirtis iš vyresnių klasių mokymo kiek kitokia – ten tarp pasirinkusių mokytis programuoti merginos sudaro tik trečdalį. Galbūt tai reiškia, kad vaikinai subręsta vėliau – arba vėliau merginų interesai nukrypsta į kitas sritis?
– Kaip manote, koks turėtų būti tas projektas, kad jis patrauktų vaiką? Mirgančios lemputės, aišku, gražu ir įdomu, bet gali greitai atsibosti.
R. Čiupaila: Teisingai, vien mirgančios lemputės vaikui greitai atsibosta. Vaikai nemėgsta statikos, jiems reikia dinamikos – išmokus vieną, reikia judėti toliau. Gi šio projekto tikslas turėtų būti vaiko akiračio praplėtimas, dar pamokyti loginio mąstymo. Juk mums nereikia tiek daug programuotojų, kad programuotų kiekvienas žmogus. Šaliai reikia įvairių specialistų. Bet kai akiratis platus – tada vaikas gali pasirinkti.
J. Pralgauskis: Taip, reikia įvairialypiškumo. Kad ne tik lemputės mirksėtų, bet kad ir būtų kitų efektų, kad būtų veiksmas. O jei dar būtų ratukai, ir garsas, ir vaizdo kamera – išvis gerai.
Ir pritariu, kad ne visi turi būtinai programuoti, bet vis dėlto manau, kad loginis mąstymas, kurio galima lavinti programuojant, būtinas visiems.
– Kaip vertinate dabartinį „mikrokompiuterio kiekvienam vaikui“ projektą ir jo idėją? Gal turite pasiūlyti alternatyvų?
R. Čiupaila: Šitas projektas yra tikrai geras, bet vis dėlto siūlyčiau jį pakoreguoti. Siūlau mikrokompiuterius duoti ne asmeniškai vaikams – vaikai tam dar nėra pasiruošę – o mokykloms.
Tarkime, duodame kiekvienam penktokui ir jis parsineša jį namo. O kuo blogesnis ketvirtokas? Ar trečiokas? Bet jei išdaliname tik penktokams, aš mokykloje neturiu kuo mokyti kitus. O būtų tie mikrokompiuteriai mokyklose – aš jau galėčiau mokyti kaip technologijų specialistas, kolega galėtų mokyti informatikos, o pradinukų mokytoja – matematikos ar net lietuvių kalbos taisyklių – ten juk galima įrašyti bet ką.
Tad manau, kad šis projektas yra labai geras, bet jį kuria ne mokytojai.
Arba galime padaryti eksperimentą – vienoje mokykloje duoti ne kiekvienam asmeniškai, o keletą komplektų visai mokyklai, o kitoje mokykloje – jau kiekvienam asmeniškai. O po metų susitikti ir be jokio konkuravimo aptarti rezultatus.
J. Pralgauskis: Taip, iš tiesų – po kiek laiko vaiko susidomėjimas gautu mikrokompiuteriu išblės? Gal po savaitės, o jei savarankiškai nelabai pavyks įsijungti – gal ir po dviejų valandų. Tad mano idėja – geriau elgtis bibliotekos principu: duoti ribotam terminui – tarkime, savaitei. Esant apribojimui, būtų didesnis interesas išbandyti, o taip ir susitaupytų nemažai resursų: vieno mikrokompiuteris pakaktų didesniam skaičiui vaikų.
Be to, galime pasiremti kitų šalių pavyzdžiu. Daugiausia čia patyrę yra anglai, naudojantys „Micro:bit“ mikrokompiuterius. Kažką panašaus daro ir olandai.
R. Čiupaila: Racionaliausiai elgiasi vokiečiai. Jie pagrindu paėmė tuos pačius „Micro:bit“, bet pridėjo varikliukų tvarkykles, trijų spalvų diodus, garsiakalbį ir mikrofoną, ir tokį rinkinį siūlo nuo trečios klasės.
– Tarp šio projekto kritikų vis dar galima išgirsti komentarų, kad kam vaikus dar labiau versti panirti į kompiuterių pasaulį, kai jie ir taip paskendę ten? Ką atsakytumėte į tokius argumentus?
J. Pralgauskis: Tai tikrai nėra vertimas – o priversti juk ir nepavyktų. Šis projektas – apie supažindinimą, sudominimą. Juk šis projektas – priėjimas prie kompiuterių per smagumą. Vaikams yra labai svarbus fizinis pasaulis – pačiupinėti, pamatyti judėjimą yra žymiai įdomiau, nei vien ekrane rašyti raides. O būtent tai ir siūlo šie mikrokompiuteriai.
R. Čiupaila: pavadinti šiuos įrenginius kompiuteriais gali tik žmogus su fantazija. Iš tiesų čia yra programuojami mikrovaldikliai su tam tikromis tradicinio kompiuterio funkcijomis. O mūsų tikslas – kad vaikas būtų ne tik vartotojas, bet ir kūrėjas.
– Kaip manote, kurie iš renginyje bandomų mikrokompiuterių sistemų labiausiai tinka vaikų lavinimui?
R. Čiupaila: Visi. Aš jau pasiūliau, koks komplektas būtų naudingiausias mokyklai: dvidešimt „Micro:bit“, 15 „mCore“ su ratais ir visais kitais priedėliais, ne mažiau dešimties „Raspberry Pi“ ir dvidešimt „Arduino“.
