Kreivas blynas gerai rodo
Po savaitės naudojimosi naujausiu devintos klasės „Samsung SUHD“ televizoriumi norėjosi sušukti: „Aš – apakęs!“ Skamba ne itin patraukliai, bet ką daryti – tokie jau tie vaizdūs lietuviški epitetai. Užtat dabar tiksliai žinau: „Quantum Dot“ – tai ne šiaip įmantrūs žodeliai, jie keičia beveik viską!
Grįžkime savaitę atgal…
Žiūrių į šeimyninės lovos dydžio kartoninę dėžę ir galvoju – ar galima sugalvoti televizoriui neseksualesnį pavadinimą negu UE55KS9002T? Na taip, galima, bet reikėtų pasikankinti.
Pasikankinti teko ir traukiant jį iš tos dėžės. Todėl iškart įspėju: jei neturite patirties, net ir labai nekantraudami nemėginkite be pagalbininkų traukti iš dėžės to 55 colių įstrižainės lenkto ekrano. Televizorius toks plonas, kad šiaip taip suėmęs jį iš dviejų šonų pajutau – tuoj lenktas ekranas visai persilenks per pusę.
Man pavyko – iš pradžių kiek pagirgždėjęs ekranas nelūžo, o prie jo prisukti metalinę koją galėtų bet kuri žvitresnis penktokėlis. Taigi televizorių, į kurio ekraną tilpčiau su visa šeima, surinkau ir pastačiau vienas.
Kaip jau įprasta aukštesnės klasės „Samsung“, šio televizoriaus jungtys iškeltos į atskirą dėžutę, kuri prie televizoriaus prijungiama vienu laidu. Kiek keisčiau, kad interneto laidas jungiamas į patį televizorių. Matyt, gamintojai manė, jog visi jau naudosis „WiFi“.
Sujungti, prisijungti, surasti rodomus kanalus, sinchronizuoti nuotolinio valdymo pultą, kad jis valdytų ir kabelinės IPTV televizijos priedėlį, pasirodė labai paprasta ir intuityvu. Nė vienam šių veiksmų neprireikė nė žvilgtelėti į jokią instrukciją.
Įjungiau. Jei sakyčiau, kad iškart apakau, kaip reikiant meluočiau. Pirmiausia tokiu atveju nebūčiau nieko matęs. Antra – naujo tipo ekrano privalumams įvertinti prireikė bent kelių valandų. Tačiau jau atėjus pirmajam vakarui jokių abejonių neliko – taip gerai rodančio „Samsung“ televizoriaus dar nebuvo. Ką ten „Samsung“ – sunku patikėti, kad taip rodyti galėtų bet kuris LED televizorius.
„Quantum Dot“: mažas taškelis – didelės permainos
Svarbiausias, stulbinantis ir neregėtas šio ekrano privalumas – jis fantastiškai nerodo juodos spalvos! Nesijuokite – ligi šiol tai tiesiog buvo neįmanoma dėl pačios LCD LED ekrano konstrukcijos. Toks ekranas, kai reikia rodyti tamsą, tiesiog mėgina juodu filtru uždengti LED šviesą. Idealiai to padaryti neįmanoma, todėl jei pamėginsime tamsoje žiūrėti į „juodą“ bet kurio LED televizoriaus ekraną, matysime ne juodą, o pilką švytėjimą.
Šis „Samsung“ rodo idealią juodą. Ir ne šiaip užtamsintą zoną be jokių detalių (tokią rodo kai kurie modeliai, taikantys zoninį apšvietimo užtamsinimą – ligi šiol nemačiau tai darančių sėkmingai), o puikią tamsą su visais prietemos atspalviais. Ligi šiol iš šiuo metu gaminamų televizorių tai galėjo tik OLED, tačiau jų dar nebandėme, taigi nelyginsime.
Naujos kartos „Quantum Dot“ išsprendė šviesos prasiskverbimo problemą – įrengtas antras LCD filtras riboja melsvos LED šviesos patekimą prie „Quantum“ kristalų, neapšviesti jie nešvyti, štai ir nelieka problemos. Galima matyti nebent labai nežymų melsvos šviesos prasiskverbimą, bet jį galima įžvelgti tik visiškoje tamsoje.
Žodžiu, šis televizorius išsprendė didžiausią LED ekranų bėdą ir išsaugojo didžiausią privalumą – natūralias ryškias spalvas, didžiulį šviesumą bei didelį atnaujinimo dažnį.
4K – vis dar tolima egzotika
Kadangi tai „Samsung“ SUHD televizorius ir jo 55 colių įstrižainės lenktą ekraną aš sugrūdau į savo nedidelį kambarį, akivaizdu, kad labai norėjosi matyti jame itin aukštos raiškos vaizdą. Deja, kad ir kiek mokėtume už televizorių, kokią raišką jis galėtų atkurti, matysime tik tai, ką mums pasiūlys to vaizdo kūrėjai.
Žiūrėdamas lietuviškas komercines televizijas nuoširdžiai stebėjausi, kaip dar prie jų būstinių nesirenka minios pasipiktinusių aukštos raiškos televizorių savininkų ir nesvaido prodiuseriams bei direktoriams į galvas supuvusių kiaušinių. Juk jie be jokio sąžinės graužimo sviedžia į žiūrovą supuvusio kiaušinio kokybės vaizdą, lyg pasityčiojimą iš kvailybės investavus į gerą įrenginį, kad matytų jų reklamas.
Tokio dydžio 4K raiškos ekrane žiūrėti bejėgiškai mėginančias nevirsti išplerusiomis spalvų dėmėmis LNK ar TV3 yra netgi klaikiau, negu mėginti įsigilinti į jų transliuojamų gelbėtojų ar ekstrasensų laidų turinį. Ten per pastaruosius dvejus metus (prieš tiek laiko apžvelgiau pirmąjį „Ultra HD“ televizorių) nepasikeitė visiškai niekas – tos pačios mišios.
Tačiau kai kur pasikeitė. Pavyzdžiui, „Laisvės TV“ su A.Tapinu „YouTube“ transliuojama „Full HD“ formatu, jai kokybe tik šiek tiek nusileidžia HD formatą įvaldžiusi LRT. Žodžiu, aukštos raiškos televizorių pirkti jau galite, net jei vis dar žiūrite ekranuose vaizdus lietuviškai.
O man tikru išgelbėjimu virto „Netflix“ – pagaliau radau vietą, kur bandydamas 4K televizorių galiu rasti 4K kokybės filmų.
Įspūdis, beje, liko gana dviprasmis. Jei žiūri naujausią „Marko Polo“ seriją, kuri filmuota HDR formatu 4K raiška, atsiveriantis vaizdas gniaužia kvapą. Pamatai viską – akinamą saulę, judesį tamsoje, atspindį kraujo laše. Vaizdo kontrastas ir raiška tokie, kad gali nors iš pusmetrio į ekraną spoksoti – jausiesi lyg apžiūrinėtum gerą nuotrauką.
Tačiau pirmas „Daredevil“ sezonas 4K raiška atrodo gerokai prasčiau. Įtariu, kad raiška pakelta programiškai, todėl vaizdas ryškus, tačiau ekrane nuolat siaučia kažkokie maži raibuliuojantys taškeliai.
Aišku, geriausia kokybė buvo filmų, kuriuos kartu su televizoriumi davė „Samsung“: išoriniame kietajame diske įrašyti keli HDR 4K filmai turėjo atskleisti visas televizoriaus galimybes. Ir atskleidė. „Bėgantis labirintu“ tokia raiška įtraukia dar labiau.
Tačiau apskritai, kaip supratote, Lietuvoje padėtis dėl 4K raiškos turinio liūdna, tad galėčiau atidėti UHD raiškos televizoriaus pirkimą dar dvejiems metams… Ai, tiesa, mažesnės raiškos ir tokios kokybės televizorių dabar tiesiog nebūna. Keisti laikai, kai gali nusipirkti langą, ryškesnį už vaizdą pro jį.
Pradingusios galimybės, arba televizorius kaip „iPhone 7“
Kodėl kaip „iPhone 7“? Nes irgi neturi ausinių lizdo. Kažkodėl šio „Samsung“ televizoriaus kūrėjams į galvą šovė mintis, kad paprastų laidinių ausinių lizdo niekam nebereikia. Užtat yra galimybė nesudėtingai prijungti bet kurias „Bluetooth“ ausines. Sakiau – kaip tikras „iPhone 7“. Gaila, tokio tipo belaidžių ausinių neturėjau, tad funkcijos neišbandžiau.
Beje, su telefonu „Bluetooth“ jungtimi televizorius irgi susisieja, tačiau kokia iš to nauda, taip ir nesupratau. Regis, kad reikia turėti „Samsung“ telefoną, tuomet juo galima valdyti televizorių (telefono ekrano vaizdo rodymas televizoriaus ekrane jau nėra naujovė, bet veikia naudodamas „WiFi“ ryšį).
Užtat televizoriaus jungčių dėžutėje aptikau kažkodėl vis rečiau diegiamą optinio garso perdavimo lizdą S/PDIF. Puiku – juo prisijungiau prie grotuvo, į kurį ir įkišau ausines – naktinio žiūrėjimo garsiai problema išspręsta. Tiesa, „Samsung“ dėkoti nėra už ką.
2016 m. iš televizorių dingo dar taip neseniai karščiausiai reklamuota 3D vaizdo funkcija. Viskas, gerbiamieji: norite matyti stereovaizdą, žiūrėti į ekraną pro keistus akinius – varykite į kino teatrą. Arba pirkite praėjusių metų televizoriaus modelį.
Aišku, niekas nebesigiria ir nebemontuoja į televizorius vaizdo kamerų. Matyt, taip ir nepavyko aptikti nė vieno kliento, kuris televizoriuje naudojosi „Skype“ (ši programa, beje, dabar televizoriuose nebeveikia). Kameros nėra ir šiame modelyje. Jokio praradimo – vis tiek sukėlė daugiau panikos negu naudos.
Su kamera dingo ir galimybė valdyti televizorių gestais. Ačiū Dievui – bandant šią funkciją apimdavo toks nejaukus kankinančios beprasmybės jausmas…
Ką turime, arba paprasčiau yra geriau. Visada
„Samsung“ įvykdė savo pažadus kuo nepastebimiau ir natūraliau sulieti visus paslaugų gavimo kanalus. Man išties pasirodė, jog šiame modelyje išmanumas bei televizijos funkcijų nustatymai išspręsti taip, kad pats vartotojas beveik ir nepajunta, ar jis čia naudojasi kažkokia sudėtinga operacine sistema, programėlėmis, ar tiesiog junginėja televizijos kanalus. Labai patogu ir intuityvu.
Nuo pat pradžių, tik įjungus ir pradėjus rinkti televizoriaus nustatymus, viskas atrodo labai paprasta. Būtini lizdai įrengti suprantamai, HDMI, USB, interneto kabelį, antenas prijungs bet kuris bent kartą tuos laidus jungęs. Nustatyti, kad nuotolinis televizoriaus pultas valdytų ir kabelinės televizijos priedėlį, irgi labai paprasta. Jei turi kokį „Netflix“, tiesiog įvedi programėlėje savo slaptažodį ir visa paslauga virsta lyg dar vienu televizijos kanalų paketu.
Ir šiaip toks nepastebimas išmanumas, be kažkokių specialių paleidimų, atrodo būtent tai, ko reikia televizorių operacinėms sistemoms. Sveikinu, „Samsung“, – jums pavyko.
Atskiro pagyrimo žodžio vertas nuotolinio valdymo pultas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis per mažas ir mygtukų jame gerokai per mažai, kad suvaldytų tokią sudėtingą techniką. Niekai – valdyti televizorių juo labai paprasta.
Net valdymą balsu aktyvinantis mygtukas turi prasmę. Tiesa, tik tiems, kurie moka angliškai. Moka iš tikrųjų, o ne taip, kaip buvęs mūsų premjeras. Bet kurią akimirką norėdamas surasti ką nors internete (naršyklė televizoriaus ekrane visa dar yra ir veikia), paspaudi, pasakai, ko ieškai, ir televizoriaus ekrane pamatai paieškos rezultatus. Kur kas greičiau, negu lėtai rodyklėmis rankioti po raidę.
Būtent dėl to, kad nuotolinio valdymo pultas toks paprastas, atleidžiu jam ir tai, kad čia neįdiegta, pavyzdžiui, oro pelės funkcija (veiktų kur kas greičiau, jei nukreipęs pultą į kokį ženklelį ar raidę galėtum ją suaktyvinti). Arba, kad norėdamas patekti į vienus ar kitus nustatymus turi gana ilgai jų ieškoti. Nes valdymas balsu kažkodėl elgiasi, kaip jam užeina, – gali ištarus kabelinės televizijos pavadinimą perjungti HDMI įeigą, o gali pulti ieškoti to pavadinimo internete.
Vadinamajam paprastam vartotojui tokie dalykai nekenkia ir nebus reikalingi, o jų nebuvimas tik mažiau apkrauna smegenis. Tačiau man nelabai patiko, kad beveik neįmanoma bent kiek efektyviau pakalibruoti šio televizoriaus spalvų lygio ar kontrasto. Gana paprasta tik pasirinkti vieną ar kitą iš anksto parengtą nustatymą – vieną iš kelių spalvų šiltumų, rodymo režimą ir t.t.
Kita vertus, šį sykį galiu pasidžiaugti, kad daug nustatinėti ir nesinorėjo – televizorius spalvas atkuria gana tikslias ir neerzina kažkokių beprasmių išankstinių nustatymų gausa, tad žiūrėti jį galima iškart išpakavus. Netgi dažnai rekomenduojama išjungti automatika (pavyzdžiui, ekologinis ekrano tamsinimo režimas, judesių kompensavimas ir t.t.) čia neerzino ir neišjungus.
Žodžiu, supratote – nors ir gavęs patį neseksualiausią įmanomą vardą UE55KS9002T ir gana brangus (mačiau pirkti už kiek mažiau negu 1900 eurų), šis televizorius man tikrai patiko. Labai jau kokybiškai rodo tamsą. O ko daugiau reikia, kai jokia šalies televizija šviesos beveik ir neparodo?
