Rusiškos skaitmeninės technologijos aukštumas gali pamatyti kiekvienas, užsukęs į Penzos mokslinių tyrimų įmonės „NIIFI I VT“ svetainę. Ten skyrelyje „produkcija tarp kitų smegenis raunančių gaminių galima rasti ir „išorinę diskinę laikmeną „VND-M2.05“ (raides, aišku, reikėtų keisti rusiškomis).
Gaminio aprašyme nurodoma, kad magnetinis diskas talpina 50 MB duomenų (apie 10 vidutinės kokybės MP3 formato dainų), jo duomenų perrašymo sparta siekia 155 KB/s (beveik 100 kartų lėčiau, negu duomenis perrašo mikroSD kortelė telefone), jis sveria 25 kg ir tarnaus bent 15 metų.
Tai toks 50 cm ilgio, 38 cm pločio ir 25 cm aukščio metalinis stalčius, kuris labiau primena vidutinį seifą, yra atsparus mechaniniam poveikiui ir atitinka visas praėjusio amžiaus sovietų standartų sistemos normas (duomenys perduodami sąsaja „Mančester-2“, kuri kurta pagal 1987 m. GOST normas).
Nenuostabu, kad aptikęs, jog už kažką tokio Rusija moka tiek, kiek vidutinis pilietis uždirba per keletą metų, žmogus nustebo. Nenuostabu, kad tai pamatę kiti puolė šaipytis. Tiesą sakant, nelabai stebina ir tai, kad mokslininkai atsisakė kalbėti apie savo kūrinį.
„Jokių komentarų nebus“, – atsakė įmonės atstovas, kai kilus triukšmui su juo susisiekė žurnalistai.
Tiesa, kiek vėliau asmeninio pokalbio su bendrovės „Moy Ofis“ darbuotoju metu Penzos instituto darbuotojas Vladimiras Andrejevas prasitarė, kokia yra tikroji disko „VDN-M2.05“ kainos ir dydžio paslaptis. „Moy Ofis“ apie tai paskelbė savo „Facebook“ paskyroje.
„Šį diską sukūrėme 2000 metais ir jis naudojamas specializuotuose valdymo sistemų kompleksuose. Mums buvo nurodyta kariniams tikslams sukurti išorinį, nepriklausomą nuo maitinimo duomenų kaupiklį vien iš Rusijoje gaminamų komponentų. Šio tipo gaminiui pirminis reikalavimas buvo naudoti tik šalyje pagamintus elementus. Jei tokių apribojimų nebūtų buvę, tai, prašom – yra karinės pramonės įmonių, kurios gamina diskus naudodamos užsienietiškus elementus, ten bus ir gigabaitai atminties ir visa kita“, – pasakojo įmonės darbuotojas.
Taigi, viskas aišku – terabaitiniuose diskuose iš užsienio gali lindėti Obama, tad geriau 50 megabaitų, bet savi. Na ir kas, kad ten niekas netelpa ir jie niekur netelpa.
Beje, tas pats darbuotojas šiek tiek prasitarė apie ne mažiau archajiškus planus ateičiai: „Dabar aptariamas klausimas dėl galimybės pereiti prie nemagnetinės kietosios atminties (SSD diskų). Bet ir vėl reikalavimas naudoti tam tik tėvynėje pagamintus tinkamus karinėms reikmėms elementus. Ir čia pasirinkimas labai ribotas – yra kompanija „Milandr“, kuri gamina atminties mikroschemas. Kiekviena jų yra 2 MB talpos.“
Dabar pamėginome įsivaizduoti, kokį tokių mikroschemų rutulį reikės sulituoti, kad gautum 2 TB talpos kietąjį diską ir pradėjome suprasti, kodėl Rusija yra didi. Kokios didžios jėgos reikia, kad tokias atminties korteles nešiotum! O kokių plotų, kad sandėliuotum!
