Aliuminio agurkų sėja
Kai dar vieno naujo telefono gamintojai giriasi aliuminio korpusu, mane apima liūdesys. Panašiai, kaip žiūrint į daugybę gražių jaunų lietuvaičių, kurios visos nusidažė plaukus geltonai, pasididino krūtis, apsirengė vienodai atvirais kostiumėliais ir džiugiai virpėdamos tiki, kad dabar bus pastebėtos minioje. Nė velnio – jūs ką tik padarėte viską, kad toje minioje pasimestumėte.
Kodėl blondinių virusų užsikrėtė lyg ir protingi išmaniųjų telefonų gamintojai, suprasti galima – jų rinkos tyrimai rodo, kad žmonės nori telefonų vientisu aliuminio korpusu. Bet ar tai, kad visi mėgsta agurkus, reiškia, jog nebereikia auginti burokų?
Todėl „Sony“ pasigyrimą, kad „Xperia X“ korpusas nebe stiklinis, o aliumininis, sutikau be entuziazmo. Dar mažiau entuziazmo man sukėlė pasigyrimas, kad telefono nugarėlėje nėra jokių matomų antenos juostelių. Iš kur jie ištraukė, kad kažkam pasaulyje tos juostelės kliuvo? Kur tie žmonės, kurie nemiega naktimis, nes jų aliumininių telefonų antenų juostelės per plačios? Kur ta minia, kuri laušis į parduotuves išgirdusi apie telefonus be jų?
Beprasmę kovą „Sony“ beveik laimėjo. Beveik, nes „Xperia X“ korpusas nėra iš vientiso aliuminio gabalo. Laimėjo, nes nugarėlėje nėra jokių matomų antenų juostelių. Beprasmę – nes kam tai rūpi.
Be to, kad šiuolaikinių išmaniųjų telefonų flagmanų vitriną galutinai pavertė aliumininių agurkų lysve, „Sony“ dargi įsigudrino „Xperia X“ korpusą apdoroti taip, kad aliuminis net liečiant primintų matinį plastiką. Nors plastmasę primenantis metalas vis tiek geriau už metalu apsimetančią plastmasę (prisiminkime „Samsung Galaxy S5“).
Taigi „Sony“ išsaugojo griežtą klasikinį stačiakampį, bet neišsaugojo buvusio išskirtinumo. „Xperia X“ panašiausias į „Xperia Z3“ – kiek pernelyg ištemptas į ilgį, bet delne guli patogiai. Lengvesnis už senuosius, kurių abi pusės buvo dengtos „Gorilla Glass“, tačiau dėl to nebeatrodo toks solidus.
Darbinis kuinas už žirgo kainą
Po mėnesio naudojimosi galiu pasakyti: telefonas veikia patikimai. Nutrūkusių ar nekokybiškų skambučių skaičius buvo net mažesnis, negu naudojantis kai kuriais kitais flagmanais. Vienintelį kartą, kai buvo užlūžęs – atsiliepus sujungimas neįvyko, o telefonas nustojo klausyti komandų, atsigavo pats ir gana greitai.
Kadangi turėjau pigesnį iš geresnių – „Xperia X“, o ne „Xperia X Premium“ – atsparumo vandeniui bandyti neteko. Šis modelis tiesiog nėra jam atsparus. Didelis žingsnis atgal kompanijai, kuri kelerius metus įrodinėjo, kad tas atsparumas ir yra didžiausias jos telefonų privalumas.
5 colių įstrižainės ekranas gana tamsus, įprastos „Full HD“ raiškos, kažkokių fantastinių „Triluminos“ žadamų spalvų taip pat nepastebėjau, bet naudotis galima.
SIM ir SD mikrokortelių lizdas atsidaro be jokios adatėlės. Prisiminus, kaip kartą kankinausi oro uoste atidarinėdamas tokį lizdą dantų krapštuku, galimybė keisti korteles be jokių įrankių visai patiko.
Į šį modelį naujo tipo USB-C jungties „Sony“ nedėjo, tad įkrauti tiks dauguma jau turimų įkroviklių. Tiesa, originalusis įkroviklis turėtų užtikrinti, kad akumuliatorius veiks dvigubai ilgiau negu kitų, bet tam patikrinti reikėtų trejų metų, o ne mėnesio.
Pirštų atspaudo jutiklis, kaip ir „Xperia Z5“ modelyje, įrengtas įjungimo mygtuke telefono briaunoje – stulbinamai patogu. Ir taip pat erzina, kai neveikia liečiant bent kiek drėgnu pirštu.
Taigi turime visai nebaisiai atrodantį, pakenčiamai suręstą ir veikiantį darbinį arklį. Galėčiau jį rekomenduoti visiems, kas nori neįnoringo, bet patikimo daikto, bet…
Pirmoji bėda – kaina. „Sony Xperia X“ kainuoja 600 eurų. Tai ne arklio, o žirgo kaina. Bet šis telefonas tikrai nėra žirgas. Kodėl?
Kas pagailėjo vežimui variklio?
Svarbiausia bėda – „Xperia X“ procesorius. „Xperia X Premium“ turi šių metų flagmanams įprastą „Snapdragon 820“, o mano bandytam „Xperia X“ normalaus varikliuko „Sony“ pagailėjo. Parinktas ekonominis variantas – „Snapdragon 650“.
Du 1,8 GHz branduoliai ir keturi 1,4 GHz branduoliai šiais laikais, deja, jokių greičio varžybų nelaimės. Ir 3 GB RAM atmintinė negelbėja. Jei atvirai, didesnė operatyvinė atmintis telefono veikimui neturėjo jokios įtakos. O štai mažesnę procesoriaus spartą jaučiau nuolat.
Telefonas skausmingai ilgai įsijungia po perkrovimo. Programėlės pasileidžia lėčiau negu daugelyje kitų flagmanų. Nufotografavus bet kokį kadrą tenka gerokai luktelėti, kol galėsi jį peržvelgti ekrane. Žodžiu, tai lyg automobilis mažiausiu varikliu – keiksiesi prie kiekvieno transporto žiedo. Tačiau galbūt būtent tai prisidėjo ir prie vieno iš dviejų didžiausių šio telefono privalumų?
Taip, taip – nors ir turi trūkumų, prarado kai kuriuos privalumus, šis telefonas gavo dvi fantastiškas savybes, kurios leido man visą mėnesį gyventi su „Sony Xperia X“ ir netgi džiaugtis, kad turiu būtent šį telefoną.
Nufotografuojantis telefonas
„Sony“ seniai gyrėsi savo 23 MP raiškos jutikliais ir labai dažnai nuvildavo realiai pamėginus jais pasinaudoti. Šį sykį viskas atrodo kur kas geriau. Galinė 23 MP raiškos kamera esant bent vidutiniam apšvietimui fotografuoja labai raiškiai ir visai neprastai sugeba sekti judanti objektą.
Tiesa, „Sony“ paliko nesuprantamą man nustatymą – automatiniu režimu nieko nekeitus telefonas fotografuoja 8 MP raiška. Visą raišką reikia nustatyti rankiniu būdu. Beje, norint pasinaudoti papildoma kameros funkcija (pavyzdžiui, neryškaus fono programėle, kuri sukuria gelmės efektą), vėlgi teks tenkintis 8 MP raiškos nuotraukomis. Kažkoks nesusipratimas ir tiek.
Užtat nustačius 23 MP režimą gauni tikrai geras nuotraukas. Ir puiki galinė kamera – tik pusė džiaugsmo.
Sunku patikėti, bet „Sony“ sugebėjo į „Xperia X“ sukišti 13 MP raiškos asmenukių kamerą. Ir ji tikrai labai gera. Tvirkinančiai gera. Kodėl? Maniau, kad labai geros yra ir „Huawei P9“ ar „Samsung S7“ asmenukių kameros, tačiau kai palyginau jas su „Xperia X“, pagalvojau, kad ten kažkas sugedo ir jos nesuveda ryškumo.
Nors, jei veide turite daug spuogų, gal „Xperia X“ kūrėjai ir persistengė…
Keturios dienos vienu įkrovimu!
Antra stogą raunanti savybė – telefono taupumas. Lyg ir viskas aišku – nemažas 2620 mAh akumuliatorius, gana silpnas procesorius ir vidutinis ekranas šį įrenginį automatiškai paverčia savotišku ekomobiliu. Tačiau kai po įkrovimo keturias valandas klausiau muzikos, o po to jis silpno ryšio zonoje veikė dar dvi paras, jungiant į elektros lizdą kilo noras ploti (kaip tikram lietuviui tūpiančiame lėktuve).
Dar įstabiau – vieną kartą jis sugebėjo vienu įkrovimu ištverti daugiau negu 3 paras, o dvi paros buvo tiesiog standartinis minimumas. To vien įrangos parinkimu nepaaiškinsi. „Sony“ visuomet labai efektyviai sprendė energijos tausojimą. Ypač tuo metu, kai telefonas ramiai guli ant stalo ar kišenėje. Už tai ir už gana „švarią“ bei greitą vartotojo sąsają šį telefoną nuoširdžiai giriu. Bet…
Nuosprendis
Esu priverstas visiškai pritarti vieno užsienio portalo apžvalgininko nuomonei – „Sony“ pristatė patį brangiausią vidutinės klasės telefoną pasaulyje.
Kamera ir akumuliatorius negali pateisinti 600 eurų kainos. Būtų 430 eurų, sakyčiau – vertas. O 600 už telefoną, kuriame įrengtas procesorius randamas 150 eurų kainuojančiame „Xiaomi Redmi Note 3 Pro“? Guodžia tik tai, kad „Xperia X“ sparčiai pinga, tad gal greitai…
O kol kas visiems „Sony“ gerbėjams siūlyčiau pridėti šimtuką ir už 699 eurus imti „Sony Xperia X Preformance“. Tas pats vaizdas, bet ir procesorius be kompromisų, ir atsparumas vandeniui, ir kaina nebe tokia nepateisinama – „Xperia Z5“ iki šiol panašiai kainuoja.
