Auksinis visraktis kišenėje
Prieš kelerius metus tik pristatyta „Sony RX100“ serija tapo tikros „dydžio revoliucijos“ pradininke. Pamatę šitiek kainuojančią „muilinę“ daugelis mėgino juoktis. Pabandę, kaip ji veikia, mėgino žavėtis. O vartotojai mėgino įpratinti save brangiau pirkti ne solidų dydį, o solidų veikimą.
Paėmęs į rankas ketvirtos kartos „Sony RX100 IV“ iškart įsivaizdavau, kaip „Sony“ vadovas pasideda prieš akis visų įmanomų fotoaparato privalumų sąrašą ir pažymi varnele kiekvieną.
Elektroninis OLED vaizdo ieškiklis? Yra. Įrengta iššokanti blykstė? Yra. Atsilenkiantis vaizdo ekranėlis? Yra. Šviesesnis ir geresnis Carl Zeiss objektyvas? Yra (24-70 mm F1.8-2.8). Neįsivaizduojamai trumpa minimali ekspozicijos trukmė? Yra (1/32000 s). Galimybė filmuoti 4K raiškos vaizdą? Yra. Iki 40 kartų sulėtinto vaizdo filmavimas? Yra.
Vardinti, kas tilpo į daiktą, kuris lengvai tilpo į mano džinsų kišenę, truks ilgai. Čia nėra tik lizdo išorinei blykstei ir pilno kadro jutiklio. Tiesa, esantis visiškai naujo tipo 1 colio 20,1 MP raiškos Exmor RS CMOS jutiklis darbą atlieka puikiai, o didesnis ir kainą nesveikai užkeltų, ir fotoaparatą padarytų didesnį.
Nuvykęs su šiuo fotoaparatu į porą konferencijų, nusivyliau... Tuo, kad vežiausi dar vieną, didesnį, fotoaparatą. Neprireikė. „Sony RX100IV“ pasirodė universaliausias žvėris ir turėtam pigiam veidrodiniam krovė malkų visuose frontuose.
Na, gerai, šio mažulio silpna vieta akumuliatorius, tačiau jei nepuoli kas minutę kažko filmuoti sulėtintai, porai šimtų kadrų pakanka.
Fantastiškai filmuojantis, be priekaištų fotografuojantis įrenginukas pasirodė tikras visraktis. Deja – auksinis. Jo kaina – beveik 1100 eurų. Tai jums ne koks kalafioras. Nors Vokietijoje ir šis 100 eurų pigiau – „Amazon.de“ naujas kainuoja 979 eurus.
Kaip ten bebūtų, man tokį pirkti – kaip sovietų laikais inžinieriui spalvotą televizorių. Bet vis tiek seilė tįsta. Ir yra dėl ko...
„Stogą raunantys“ pliusai
Fantastiškas universalus objektyvas, kuris užtikrina itin ryškias ir spalvingas nuotraukos bet kokiomis sąlygomis. Taškas. Kaip neišmanėlis daugiausia naudojausi automatiniais nustatymais ir bent 9 iš 10 kadrų buvo tiesiog nepriekaištingi.
Kai kurie kritikuoja lėtoką automatinio ryškumo suvedimą (dėl to tas vienas blogas kadras ir atsitinka), tačiau jie tikriausiai nebandė labai panašaus į šį „Canon G7 X“ mažylio. Irgi fotografuoja labai neblogai, tačiau ryškumą suvedinėja ilgai ir ne taip tiksliai, tad net nekyla klausimų, kodėl kainuoja praktiškai perpus pigiau.
Be to, gautų kadrų „triukšmo“ lygis atrodo kur kas mažesnis negu pigesnių „Sony“ sisteminių fotoaparatų. Fantastiškus jutiklius kuriančią „Sony“ išties kankina keistas nesugebėjimas iš jų išgauti geriausios kokybės. Tačiau būtent šis fotoaparatas man pasirodė labai maloni išimtis.
Dizainas ir surinkimo kokybė net po kelių savaičių nenustoja žavėjusi. Korpusas atrodo tvirtas ir solidus, o inžinierių talentas į tokį miniatiūrinį daiktą sukišti, pavyzdžiui, vartomo ekrano mechanizmą, negali nežavėti.
Nuotraukos nuotraukomis, o svarbiausias dalykas, dėl kurio norėjau išbandyti šį mažylį, – filmavimo galimybės. Galimybė tokio mažumo fotoaparatu filmuoti 1000 kadrų per sekundę atrodė visiškai nesuvokiamai nereali. Anksčiau tiek sulėtintą vaizdą fiksuojančios kameros kainavo dešimtis tūkstančių eurų.
„Full HD“ raiškos vaizdą fotoaparatas filmavo fantastiškai. Sulėtintas filmavimas atrodė labai įspūdingai. Tiesa, norint tikrai geros kokybės, geriau rinktis 240 kadrų per sekundę, bet… žodžiu, pažiūrėkite patys vaizdo filmuke.
Tik 4K raiškos filmavimo neišbandžiau – mano turėta atminties kortelė tam buvo lėtoka, o ir poreikio nemačiau. 100 Mbps atminties „ėdimo“ sparta labai jau greitai užpildytų 16 GB kortelę.
Užtat filmuodamas „Full HD“ fotoaparatas gali tuo pat metu daryti ir 17 MP raiškos nuotraukas. O fotografavimo greitis – iki 16 kadrų per sekundę.
Tačiau tai jau teoriniai skaičiai. Faktiškai mane šis įrenginys tiesiog labai džiugino visą laiką, kiek turėjau, ir tai yra svarbiausia.
O kaipgi be trūkumų?
Pirmas, pagrindinis ir lemiamas trūkumas – nors ir kiek varvinsiu seilę, aš jo nepirksiu. Garbės žodis, netgi kvaila klausti „kodėl“. Na, negalima pirkti patobulinto mėgėjiško kelioninio fotoaparato už tiek, kiek kainuoja vidutinio lietuvio automobilis. Taip nebūna. Tai gresia atskyrimu nuo šeimos.
Antras kliūnantis dalykas – itin komplikuotas sulėtinto filmavimo aktyvavimas. Pasiruošimui reikia paspausti bent tris mygtukus, tad jei svajojate sulėtintai nufilmuoti kažką netikėto – užmirškite.
O ir fiksuoja sulėtintai ši kamera tik porą sekundžių realaus laiko. Taigi, pasiruoši, rėki „varom“, spaudi filmuoti ir po poros sekundžių fotoaparatas pradeda ilgą skaičiavimą. Po kokios minutės gali pažiūrėti, ką nufilmavai.
Be to, didėjant fiksuojamų kadrų per sekundę skaičiui mažėja jų raiška, tad išties kokybiškai galima filmuoti 240 fps greičiu, pakenčiamai – 480 fps. Aišku, ir tai yra tiesiog fantastika. Tik, štai, norėtųsi dar daugiau.
Normaliai filmuojant man nepatiko garso įrašo kokybė. Galima eksperimentuoti ir keisti nustatymus, tačiau tiesiog nufilmavus garsas skambėjo „telefoniškai“ – trūko sodrumo, žemų dažnių.
Keista, kad ekranėlis nevaldomas lietimu. Profesionalai dėl to gal ir neliūdės, tačiau mėgėjui taip būtų gerokai greičiau.
Maža optinio vaizdo priartinimo galimybė nėra kažkoks netikėtas trūkumas, tačiau turėdamas vieną kamerą, nori kuo universalesnės. Aišku, visuomet gali pirkti tokių pačių galimybių tik smarkiai vaizdą artinantį „Sony RX10 IV“. Bet tas kainuos dar daugiau ir tikrai netilps į kišenę.
Viskas. Jokių kitų trūkumų nesugalvosiu, net jei kankinsite. Jau kankinate – juk privertėte prisiminti, ko kartą paragavęs niekada nebeturėsiu. Net nebežinau – verkti ar toliau seilę varvinti…
