Kovo 23 d. interneto pornografijos portalas „PornHub“ paskelbė, kad kartu su šios industrijos gigantu – „BaDoink“ – pradeda teikti virtualios realybės turinį, kuris žiūrovui su VR akiniais ar šalmu sukurs dalyvavimo scenoje efektą.
Atrodo – nieko tokio. Na, gali dairytis būdamas pornografiniame filme, kartais gali pasirinkti, vyro ar moters akimis nori stebėti sceną. Vaizdas nėra idealiai ryškus, „partnerių“ mastelis irgi nelabai tikslus – kai kada atrodo, kad prieš tave gigantas. Tačiau kol kas tokios technologijos nesiūlo nė vienas rimtą turinį siūlantis tiekėjas.
Lieka pripažinti – pornografija toli gražu ne pirmą kartą savo nuogu kūnu skina mums kelią per neištirtų technologijų brūzgynus.
Šiek tiek istorijos
Pirmasis pornografiniu pavadintas filmas „Le Couchet de la Mariee“ pasirodė 1896 m. Kūrėjai pamatė, kad žmonės plūsta žiūrėti nusirenginėjančių moterų, ir prasidėjo…
8 mm kino kamera gal ir neatsirado vien dėl pornografijos, tačiau kai 1958 m. britų fotografas Harrisonas Marksas pradėjo filmuoti nuogas moteris ir atsirado sąvoka „glamūriniai filmai namams“, „Super 8“ kino kameras ir, svarbiausia, namų projektorius puolė pirkti visi.
Garsiausia pornografijos technologinė pergalė – namų videoformato VHS įsigalėjimas. 1970-aisiais JAV rinkoje kovėsi du standartai – kokybiškiau vaizdą įrašanti „Betamax“ kasetė ir kiek pigesnė, mažiau kokybiška, bet talpesnė VHS. Po to „Sony“ nusprendė neleisti pornografijos kūrėjams savo įrašų dauginti „Betamax“. Iki 1980 m. namuose liko tik VHS sistemos vaizdo magnetofonai.
Sekso industrija išpopuliarino „Polaroid“ kameras ir balso ryšį internetu, mokamas telefono linijas ir mokėjimus už peržiūras kabelinėje televizijoje. Pornografijos kūrėjai tapo pradininkais tokiose srityse kaip mokėjimai internetu ir vaizdo turinio siuntimas mokant abonentinį mokestį. Ką ten – ilgą laiką pornografija buvo pagrindinė interneto valdovė.
Dabar jos kūrėjai vėl vieni pirmųjų mėgina komercijai pritaikyti virtualią realybę.
Virtuali realybė
Pirmieji projektai pasirodė dar 2014 m. ir dabar jų kokybė atrodo apgailėtina. Bet jau po pusmečio žiūrovas galėjo dairytis 360 laipsnių kampu, atsirado ir interaktyvus turinys. O 2015 m. į virtualią realybę atkreipė dėmesį viena didžiųjų pornografijos studijų „Naughty America“. Praėjusių metų liepą ji pristatė specialų tinklapį, kurio klientams pažadėjo po vieną naują VR siužetą per savaitę.
2015 m. rudenį virtualios realybės turinį pradėjo kurti studija „Kink“ (kam patinka bizūnėliai). 2016 m. kovo 13 d. darbą pradėjo kompanija „VRgirlz“… Tačiau „BaDoink“ lieka išskirtinė.
Pirmiausia todėl, kad žada kurti tik virtualios realybės pornografiją. Antra – todėl, kad bendradarbiaudama su „PornHub“ savo turinį siūlo nemokamai. Ir trečia – į savo virtualios realybės projekto pristatymą kompanijos „BaDoink“ vadovas Toddas Glideris pasikvietė kelis technologijų žurnalistus.
Jie Los Andžele (JAV) stebėjo vienos scenos filmavimą. Nepavydėkit ir nesipiktinkit – mūsų nepakvietė. Toliau įspūdžiai, kuriuos patyrė „Motherboard“ žurnalistas.
Gryniausia technologija
Prabangiame tipiniame Holivud Hilso rajono name eilinį virtualios realybės siužetą filmavo studijos „Brazzers“ legenda – režisierius Nickas Melillo. Siužetas primityvus – namų šeimininkė (aktorė Christie Stevens) įsileidžia į namus dulkių siurblių pardavėją (I.Maxwellas), neturi kuo atsiskaityti ir… Žodžiu, „Oskaro“ nebus.
Tačiau tuo kažkoks ryšys su įsivaizduojamu pornografijos filmavimu ir baigiasi. Visa kita – gryniausia technologija.
„Filmuoti tenka visiškai kitaip negu įprastą siužetą. Kad sukurtum dalyvavimo efektą, kamera nuolat turi būti aktoriaus akių lygyje ir sekti fiksuojamą vaizdą kur kas sudėtingiau.
Užfiksuotą vaizdą kompiuteris „susiuva“ iš atskirų signalų. Dėl technologijos specifikos montažas tampa gana sudėtingas. Visą sceną tenka tiksliai surepetuoti, nedaryti klaidų“, – pasakojo režisierius.
„Tai visai kitoks darbas. Tenka judėti ir pozuoti visai ne taip, kaip įprasta. Stebėjimo kampas labai riboja pozų pasirinkimą, o tai sunku fiziškai. Mano šlaunys jau dega! O dar reikia faktiškai neatitraukiant akių žiūrėti į kamerą. Tai lyg seksas su technika“, – apie naujos darbo aplinkos specifiką kalbėjo Ch.Stevens.
Partneriui – savi vargai. Tenka visai nejudėti ir nuolat atsilošus žiūrėti į lubas – galva jokiu būdu neturi užstoti kameros, kuri apsimeta jo akimis.
Tačiau svarbiausios šioje filmavimo aikštelėje – technologijos. Kompanijos „Euclid Virtual Reality Systems“ įkūrėjai Samuelis Burtonas ir Robertas Sleddas prižiūri virtualios realybės kamerų sistemą.
Tarp „Euclid“ įrangos yra 360 laipsnių vaizdą fiksuojanti sistema iš 12 „GoPro Heroes“ kamerų, kurios sumontuotos specialiame 3D spausdintuvu sukurtame rėme.
„BaDoink“ kūrėjai noriau naudoja kitą – kuri fiksuoja 180 laipsnių vaizdą. Tai du specialiai sukurtame rėme įtvirtinti pilno kadro sisteminiai „Sony a7RII“ fotoaparatai su itin didelio kampo „Rokinon“ 8mm objektyvais (vadinamoji žuvies akis). Vaizdo apimtį dar padidina „Metabones Speed Booster“ tarpikliai.
N.Melillo aiškina, kad 180 laipsnių vaizdo pakanka, nes žiūrovas vis tiek nežiūri į kambarį už nugaros. Be to, taip patogiau sureguliuoti apšvietimą, o ir yra kur stovėti pakviestiems žurnalistams.
Dviejų kamerų vaizdai keliauja į kompiuterį, kur speciali programa juos realiu laiku „susiuva“ ir pateikia užsidėjusiam „Oculus Rift“ akinius režisieriui virtualios realybės formatu.
„Tikiuosi, vieną dieną „Adobe“ įdiegs tokią vaizdo susiuvimo technologiją savo „After Effects“ ar „Premiere“ programinėje įrangoje“, – nieko bendra su seksu neturinčiomis svajonėmis dalijosi S.Burtonas.
Operatoriaus darbas šiuo atveju – stebėti abiejų kamerų monitorius ir sekti, kad sistema nestrigtų. Filmuojant konkrečiai šią sceną per pusvalandį įvyko du sutrikimai, aktoriams teko sustoti ir po pauzės tęsti veiksmą toliau.
Ne tiek daug žmonių turi tuos VR akinius, o ir vaizdo kokybė dar toloka iki realybės, tad ar rezultatas vertas vargo? „BaDoink“ vadovas T.Glideris įsitikinęs – tai būtina:
„Sekso industrija šiuo metu neatskiriama nuo technologijų. Jei nesi internete, nediegi naujausių sprendimų – tiesiog neturi šansų išlikti.“
O kas ateity?
T.Glideris įsitikinęs – netrukus virtualios realybės pornografija integruosis su jutiminiais įrenginiais. Tobulės imituojantys žmogaus organų veiklą masturbacijos aparatai, o technologija žiūrovui padės jausti tai, ką mato. Jo nuomone, visų jutiminių organų tenkinimas yra galutinis virtualios realybės tikslas.
Jau pristatyta ne viena kamera, kuri gali tiesiogiai transliuoti 360 laipsnių vaizdą. Tai iš esmės pakeis erotinių pokalbių internetu žanrą.
Verslininkas iš Monrealio (Kanada) Bryanas Shusteris, kuris 1990 m. tapo vienu reklamos internete pradininkų, investavo 50 mln. dolerių į virtualios realybės programinės įrangos kūrimą. Jo kompanija „Utherverse“, be to, kad kuria virtualios realybės programas studentams, nekilnojamojo turto pardavėjams, ėmėsi kurti ir… virtualų viešnamį.
Jau dabar „RedLightCenter“ lankytojai, susikūrę savo avatarą, eina į virtualius klubus, kaišioja virtualius pinigus į virtualių striptizo šokėjų kelnaites ir galiausiai su kito susikurtu modeliu eina į privatų numerį.
Dabar realus klausimas yra vienas – ar turinti tokią technologiją ir tokius polėkius visuomenė išvis dar turės nevirtualią meilę ir nevirtualių vaikų? Ar niūri ateitis su prie kompiuterių prijungtais ir viskuo patenkintais matricos gyventojais jau faktiškai čia?
