Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas, daugiau informacijos apie šį konkursą rasite čia.
Kam ir kaip kilo idėja sukurti „Oculus Rift“? Šių akinių kūrėjas – 21-erių amerikietis Palmeris Luckey. Vaikinas virtualios realybės idėja susidomėjo dar ankstyvoje paauglystėje, skaitydamas mokslinės fantastikos knygas, o būdamas 16-os jis pradėjo kolekcionuoti įvairių gamintojų iki tol sukurtus virtualios realybės šalmus, mat tikėjosi rasti variantą, kuris būtų tinkamas kompiuteriniams žaidimams.
Nors P.Luckey visai neplanavo pats kurti savo virtualios realybės akinių, tačiau, po trejų metų paieškų ir daugiau nei pusės šimto jo poreikių nepatenkinusių akinių modelių, vaikinas nusprendė, jog šios užduoties teks imtis pačiam.
Produkto gaminimo pradžioje, P.Luckey užmojai tikrai nebuvo dideli – vaikinas planavo šiek tiek lėšų savo projektui susirinkti radęs bendraminčių investuotojų „Kickstarter“ minios finansavimo internetiniame portale, o produktą pagaminus, išsiuntinėti po kopiją kiekvienam, prisidėjusiam bent 300 JAV dolerių.
Galbūt projektas ir būtų tyliai pasibaigęs, tačiau P.Luckey kuriamais virtualios realybės akiniais susidomėjo visame pasaulyje žinomas kompiuterinių žaidimų programuotojas Johnas Carmackas. Jis sukūrė tuometiniams P.Luckey akiniams skirtą populiaraus kompiuterinio žaidimo „Doom“ versiją ir taip patraukė daugybės technologijų ir žaidimų fanatikų dėmesį.
P.Luckey „Kickstarter“ kampanija surinko stulbinamą sumą – 2,4 milijono JAV dolerių.
„Oculus Rift“ – tai lengvas, nė 400 g nesveriantis pramogoms skirtas įrenginys, kurį sudaro korpuse paslėptas monitorius, linzės ir diržai, išlaikantys visą sistemą ant galvos, taip pat labai svarbūs jutikliai, fiksuojantys galvos padėtį ir pagal tai sukiojantys vaizdą.
Neseniai buvau renginiuose, kur buvo galima išbandyti šiuos nuostabius akinius. Likau sužavėta.
Akiniai sugeba atsižvelgti į galvos pavertimo laipsnį ir kryptį, taigi virtualiame pasaulyje galima dairytis kaip tikrame. Buvo net šiek tiek baisu, nes tuo metu buvo įjungti „amerikietiški kalneliai“.
Atrodo neįtikėtina, tačiau užsidėjus akinius protas iš tiesų patiki, jog esi kažkur kitur: aplinkui matai vandenyną, kalnus, pilį, saulėtą, giedrą dangų… Tuo metu iš lėto kyli bėgiais. Nors ir bandai save įtikinti, jog viskas netikra, tačiau pažiūrėjus žemyn susvyruoji ir ima šiek tiek linkti kojos. Prasidėjus pačiam važiavimo smagumui, ne vieną ir ne du reikia prilaikyti, kad nenukristų – nors kojomis ir tvirtai stovi ant žemės, tačiau vaizdas taip sumaišo smegenis, jog visi kiti pojūčiai pasidaro tiesiog nebesvarbūs.
Tiesa, kiekvieno užsidėjusio akinius reakcija labai skirtinga – kai kas tik susvyruoja ir aikteli, o kai kas nebenustovi ant kojų ir klykia tarsi tikrame atrakcione, ir po to svyruoja dar net kurį laiką po važiavimo. Tačiau galų gale rezultatas išsilygina – visi šypsosi ir rodo į viršų pakeltus nykščius.
Bet tarp visų šių pliusų yra, deja, ir minusas.
Iš tiesų, kol kas didžiausias pašalinis „Oculus Rift“ efektas – pykinimas. Pasireiškiantis, beje, ne visiems.
Dėl ko atsiranda tokie pašaliniai efektai? Dėl to, kad „Oculus Rift“ apgaudinėja smegenis. Vaizdas, matomas linzėse, nėra toks, kaip mes esame įpratę – sinchronizacija atsilieka tiek, kad nesistengdami to pastebėti, to ir nematome, o smegenys viską traktuoja įprastai. Rezultatas – kažkas panašaus į jūros ligą.
Kol kas dar nėra įmanoma įsigyti galutinės versijos, bet ją planuoja išleisti JAU šiais metais.
