1 dalis. Vartotojo pirštais
Dydis – svarbu!
Tie, kas matė „iPad Pro“ nuotraukose ir pamanė, kad jis didokas, tikrai nesuklydo. Išpakavęs pirmiausia pamaniau, kad šis daiktas primena vidutinio dydžio kaitlentę. Gal net dviem puodams.
Na, bet juk galima pasakyti – didelis ekranas labiau tinka tiek filmams žiūrėti, tiek žaidimams, o ir padalijus jį į dvi dalis vaizdas pakankamai didelis. Taigi patogiau?
Nė velnio. Tik paėmęs į rankas supratau, kad tokio dydžio ir svorio įrenginiui (taip, jis nėra sunkus, tačiau pūkeliu irgi nepavadintum) tradicinis „Apple“ dizainas daro meškos paslaugą. Lygus aliuminis korpusas priverčia pirštus įsitempti, nes atrodo, kad ekranas tuoj išslys iš rankų. O 1000 eurų kaina taip pat gerokai trukdo atsipalaiduoti.
Mėginau ir taip, ir kitaip, bet galiausiai turiu pripažinti – laikant tik rankose šiuo įrenginiu praktiškai neįmanoma naudotis. Viena ranka laikyti jį tiesiog baisu. Aišku, galima atremti apatinį kampą į kojas, galima pasidėti šalia ant sofos, tačiau visais atvejais akivaizdu – jam tiesiog būtinas koks nors stovas.
Tad nusprendę jį įsigyti turėsite kartu pirkti ir klaviatūrą. Ir, geriausia, su neslidžiu dėkliuku pačiam „iPad“. Deja, kol kas gavau išbandyti gryną įrenginį – nei jam skirtas pieštukas, nei klaviatūra dar nepasiekė Lietuvos.
Pažiūrėjau filmuką…
Ekrano raiška ir ryškumas – neabejotini įrenginio pranašumai. Pritaikyto dydžio vaizdas, tekstai, grafika ir didžiulės nuotraukos atrodo fantastiškai ryškiai. Tiesa, baigiančius iš džiaugsmo apakti „Apple“ gerbėjus kiek ataušinsiu – šalia padėtas „Samusng Galaxy S6 Edge+“ pritemdo dalį entuziazmo. Na, taip, „iPad“ spalvos natūralesnės, tačiau AMOLED gelmė ir kontrastas... Et...
Vertinant vartotojo požiūriu kur kas įspūdingiau atrodo „iPad Pro“ garso sistema. Taip gerai, galingai ir erdviai skambančių planšetinio kompiuterio garsiakalbių tikrai dar neteko girdėti. Jie skambėjo puikiai ir žiūrint filmą, ir bandant sintezatorių programėles.
Beje, apie filmus. Mėginimas žiūrėti „iPad Pro“ ekrane filmą baigėsi tuo, kad po 15 minučių žiauriai atsibodo tą sunkų daiktą laikyti rankose ir, nesugalvojęs nieko geresnio, galiausiai atrėmiau jį į atversto nešiojamojo kompiuterio ekraną.
Dar po 5 minučių supratau, kad užsiimu visiška kvailyste: žiūriu filmą lyg nešiojamajame kompiuteryje, tik kažkodėl pasidėjęs papildomą 1000 eurų kainuojantį ekraną. Beje, šiuo atveju geresnės raiškos argumentas neturi prasmės – filmo raiška vis tiek mažesnė negu „iPad Pro“.
Kiti reikalai
Šio įrenginio akumuliatorius, kaip ir visų „iPad“, veikia įspūdingai. Žaidžiant, žiūrint filmus, grojant, naršant internete ir šiaip užsiimant nesąmonėmis vieno įkrovimo pakako trims dienoms. „iOS“ visuomet buvo itin racionali ir ekologiška operacinė sistema, tad čia niekas nepasikeitė.
Įkrovimo problemos, beje, nepatyriau. Niekas man neužgeso, neišsijungė, tad visą pasaulį apėmusios kalbos apie „iPad Pro“ bėdą negaliu patvirtinti.
Deja, bendrai ekrano estetikai teks rašyti minusą. Taip padidėjus ekrano plotui programėlių piktogramos pasidarė vizualiai per mažos ir kiek per toli viena nuo kitos. Jei tai būtų „Android“ – jokių problemų. Bet, kadangi bandau gaminį kompanijos, kurios antkainiai keliskart didesni būtent dėl to, kad pirkėjus žavi estetika ir patogumas, tai jau verta kritikos.
8 MP raiškos galinė vaizdo kamera veikia tikrai gerai, bet parodykite man beprotį, kuris kam nors fotografuoti nešasi nedidelį televizorių.
Nežaidžiu strateginių ar sudėtingos grafikos žaidimų. Ir pirmo asmens šaudyklių nemėgstu. Tad deramai išbandyti vaizdo procesoriaus galimybių ir pasidžiaugti didesnio ploto ekrano pranašumais nepavyko. O štai žaidžiant „Piktuosius paukščius“ per didelis ekranas greičiau trūkumas negu pranašumas.
Tai privertė susimąstyti, kad šis planšetinis kompiuteris visiškai netiks auditorijai, kuriai aš dažniausiai juos rekomenduoju, – vyresniems darželinukams ir pradinukams. Jiems jis tiesiog per sunkus, nepatogus, o ir per brangus.
Užtat galiu rekomenduoti jį krepšininkams. Jie dideli, jų rankos ir pajamos didelės, tad galės naudotis vietoj įprasto „iPad“ (jį galėtų naudoti vietoj išmaniojo telefono, jei tas skambintų).
2 dalis. Kūrėjo poreikiams
Pats pavadinimas „iPad Pro“ nurodo – tai įrenginys, skirtas profesionaliam darbui. „iOS“ sukurta daugybė programų muzikantams, rašytojams, dizaineriams, fotografams, pristatymams, įvairių įrenginių priežiūrai ir t. t.
Daugybę kartų mačiau, pavyzdžiui, garso režisierius, su „iPad“ vaikštinėjančius po salę ir keičiančius garso nustatymus. Velniai griebtų, su šiuo bus nepatogu – labai didelis.
Rinkti tekstus irgi visai patogu įprastu „iPad Air“ su prijungta klaviatūra. Šiuo, be abejo, bus dar patogiau, tačiau nešiotis jį ne taip patogu kaip „MacBook Air“, o ir įprastos programos veikia kiek kitaip, tad vėlgi – ne.
Lieka menininkai ir dizaineriai, kuriems tokio dydžio ir raiškos ekrane tikrai patogu piešti specialiu pieštuku, tvarkyti projektus ar nuotraukas. Liks tik įsigyti pieštuką ir pakankamo dydžio lagaminą.
Pristatymams didesnis ekranas tinka labiau. Klientams įspūdį paliks ir jūsų požiūris (investavo į „iPad Pro“!), tačiau vienoje rankoje laikydamas taip lengvai juo nebepamojuosi.
Kiekvienas muzikas pasakytų, kad didesniais klavišais groti patogiau, tačiau neįsivaizduoju, kad kas nors tai darytų koncerte. Žodžiu, žaisti gerai, bet dėl to nešiotis pusę televizoriaus?.. Beje, pastebėjau vieną keistą trūkumą – „Garage Band“ klavišinių instrumentų klavišai nesuveikia, jei spaudi pernelyg arti ekrano krašto.
3 dalis. Timo Cooko netiesa
„Nebesuprantu, kam dabar dar bus reikalingas nešiojamas kompiuteris“, – pristatydamas šį įrenginį tarė „Apple“ vadovas.
Aišku, jis gudravo – jei tikrai nesuprastų, „Apple“ jau būtų nutraukusi „Mac“ gamyba. Tiesa turėtų skambėti taip: „Sukūrėme patogų įrankį dizaineriams. Nesuprantu, kam jis dar gali praversti.“
O tikra tiesa taip: „Juk reikia kuo nors atsikirsti visiems tiems įrenginiams lankstomais ir nuimamais liečiamaisiais ekranais su „Windows“.“
Sutinku, kad jei būčiau gavęs atskirai parduodamą klaviatūrą ir pieštuką, būčiau aptikęs kur kas daugiau smagių šio įrenginio savybių, gal net atradęs savyje piešimo geną, tačiau pirkėjas pirmiausia gaus tokį patį pliką „iPad Pro“ už „MacBook Air“ ar „Microsoft Surface 4“ kainą.
Išvada – „iPad Pro“ dar labiau neiškepęs daiktas negu „Windows“ planšetės. Stacionariesiems kompiuteriams pritaikyta „Windows“ sistema tiesiog nepatogu naudotis didelės raiškos liečiamajame ekrane, tačiau tikėti, kad pramogų ir interneto naršyklėms skirta patogiai liečiamiesiems ekranams pritaikyta sistema bus patogi rimtam darbui tik dėl to, kad padidėjo ekranas, būtų tiesiog naivu.
Taip, dirbti įmanoma. Ir baldus įmanoma vežioti motociklu. Tešlą kočioti stikline – irgi. Vis dėlto realybė yra tokia: planšetiniai kompiuteriai skirti vartoti, o nešiojamieji ir stacionarieji – kūrybai bei darbui. Ir šis gaminys čia nieko nepakeitė, todėl yra pasmerktas tapti nišiniu, nors kai kam gal ir labai praversiančiu produktu.
Tai, kad „Apple“ pristatė šį netikėtą sprendimą būtent dabar, kai žadėjusi nesuvaldomai augti planšetinių kompiuterių rinka staiga pradėjo trauktis, išduoda greičiau kompanijos nežinojimą, ko griebtis, ir tam tikrą nerimą, kad kompiuteriai liečiamaisiais ekranais nėra jau tokie beverčiai.
Laikant „iPad Pro“ rankose greičiau kyla klausimas, ar tikrai reikalingos mums tos planšetės, o ne noras išmesti kompiuterį. Kol kas smagintis pasiliksiu „iPad Air“, o dirbsiu nešiojamuoju su įprasta klaviatūra ir be liečiamojo ekrano. Tikiu, turi atsirasti kas nors, kas tikrai bus universalus „Pro“. Kol kas neatsirado.
