Ko gero, nieko nenustebinsiu pasakęs, kad pats naudoju būtent „Nexus 5“. Taigi šįkart pasistengsiu ne tik apžvelgti „Nexus 5X“ savybes, bet ir palyginti jas su tuo, ką turėjo ankstesnė versija.
Nors telefonų dizainas šiek tiek skiriasi, pažvelgus į juos kyla minčių, kad jie – artimi giminaičiai.
Abiejų korpusas – tvirtos plastmasės. Aišku, ne dėl grožio šiuos telefonus žmonės perka. „Nexus 5X“ ekrano įstrižainė šiek tiek didesnė (5,2 colio), ir nors raiška liko „Full HD“, jos tokiam ekranui – per akis. Beje, šiame ekrane programėlių ir valdiklių dydžiai šiek tiek sumažinti ir labiau sugrūsti, todėl jų čia telpa daugiau („Nexus 5“ yra keturios eilutės, „Nexus 5X“ – penkios).
Naujajame modelyje panaudotas šešių branduolių „Snapdragon 808“ procesorius (keturi branduoliai 1,44 GHz, du branduoliai 1,82 GHz), taigi jo sparta yra praktiškai identiška LG G4 modeliui. Konkurentai turi galingesnių flagmanų, tačiau realiai tokios spartos net įnoringiems vartotojams – sočiai.
Visgi, atvirai sakant, kol kas nesiskundžiu ir „Nexus 5“ sparta, o 5 colių įstrižainės ekranas, man atrodo, yra riba, kai įrenginį dar patogu valdyti viena ranka.
Kai privalumas tampa trūkumu
„Nexus 5“ pats naudoju maždaug metus. Svarbiausias ir, ko gero, vienintelis mano priekaištas šiam įrenginiui – maža baterijos talpa (2300 mAh). Energijos dažniausiai užtenka visai dienai (jei naudojuosi mažai, vakare lieka apie 40 proc.), bet ne tiek, kad užtektų dar vienai. Todėl išsiugdžiau įprotį telefoną įjungti krautis kiekvieną naktį.
Naujojo „Nexus 5X“ baterija talpesnė (2700 mAh), tačiau per testavimo laiką esminio skirtumo nepajaučiau. Vakarais įkrovimo lygis neviršydavo 50 proc., taigi neįkrovus baterijos naktį kildavo rizika, kad kitą dieną telefonas išsikraus. Žinoma, bandžiau telefoną kankinti iki paskutinio lašo, bet dviejų parų be įkrovimo jis neištvėrė.
„Android“ gerbėjai išsyk susizgribs: koks skirtumas, kiek akumuliatorius „laiko“ – juk įkrovimui tinkamą „microUSB“ laidą rasi praktiškai bet kur! Teisingai, turinčių tokių laidų atsiras kiekvienoje kavinėje, bare, darbovietėje ir pas draugus (nebent jie – „Apple“ gerbėjai, bet Lietuvoje tokių ne taip ir daug). Problema ta, kad „Nexus 5X“ neturi išmaniųjų įrenginių standartu tapusios „microUSB“ jungties – ją pakeitė naujos kartos USB-C jungtis.
Ši jungtis turi daug privalumų: laidą galima prijungti bet kuria puse, duomenys perduodami itin didele sparta, greičiau įkraunama baterija... Tačiau šiandien ji turi vieną didelį trūkumą: įrenginių su tokiomis jungtimis (taigi ir tokių laidų) yra vienetai.
Paprastai sakant, kartu su telefonu teks tampytis ir įkrovimo laidą, nes jo (praktiškai) niekas neturi. Ir dar neturės bent kokį pusmetį ar metus, kol koks stambesnis gamintojas nuspręs panaudoti jį savo flagmane (pigiuose išmaniuosiuose ši jungtis atsiras dar vėliau).
Kad perėjimas būtų dar skausmingesnis, „Nexus 5X“ komplekte pridėtas dvipusis USB-C laidas su tokią pat jungtį turinčiu įkrovikliu (rozetės kištuku). Žodžiu, nešiotis reikia ne tik laidą, bet ir įkroviklį. Nebent susiruošei į kavinę, kur sukiojasi hipsteriai su naujais „MacBook“ (taip, kai kuriuose šių kompiuterių modeliuose yra USB-C jungtis).
Kitas variantas – įsigyti naują laidą, kurio viename gale būtų USB-C, o kitame – įprasta USB jungtis ir nešiotis jį. Jei susiruoštumėte tai daryti, patariu pasidomėti perkamo kabelio kokybe, nes dauguma pigių versijų neatitinka USB-C reikalavimų.
Beje, nepatogumus dėl USB-C jungties gamintojas galėjo labai paprastai išspręsti, palikdamas patogią funkciją, kurią turėjo „Nexus 5“ – belaidį įkrovimą. Deja, jos nuspręsta atsisakyti.
Sveiki atvykę į debesiją
Vienas iš svarbių USB-C privalumų – greitesnis baterijos įkrovimas. Baterija išties įsikraudavo šiek tiek greičiau nei „Nexus 5“ ir kitų greitojo įkrovimo funkcijos neturinčių telefonų, bet 1,5–2 valandų pilnam įkrovimui vis tiek reikia. Geroji žinia – jei baterija visiškai nusekusi, užteks ir keliolikos minučių įkrauti ją iki 15–20 proc.
Nesupraskite neteisingai – mano nuomone, USB-C yra puikus dalykas, neišvengiama technologijų ateitis. Daugeliui technologijų mėgėjų tai neturėtų būti rimta kliūtis perkant naują gaminį. Juk dar neseniai visi gamintojai savo įrenginiuose naudojo skirtingas jungtis, o pasaulis sėkmingai sukosi. Tiesiog aš nemanau, kad šiuo metu įrenginiai su USB-C jungtimi yra patrauklūs masiniam naudotojui.
Beje, kadangi mano prieš metus pirktame kompiuteryje USB-C jungties nėra, tai paskatino išbandyti kelias funkcijas, kurių anksčiau naudoti neprisiruošiau. Viena jų – automatinis telefono duomenų sinchronizavimas su debesija.
Asmeniniame telefone iki šiol to nedariau, nes nuotraukas, video ir kitus duomenis perkelti į kompiuterį atrodė patogiau naudojant laidą. Dabar buvau kone priverstas išbandyti „Google“ debesijos paslaugas ir... mane aplankė nušvitimas.
Viskas labai paprasta, patogu, veikia greit ir patikimai. Ir dar nemokama (kad neperkopčiau mobiliojo interneto duomenų kartelės, duomenis leidau bendrinti tik „Wi-Fi“ ryšiu). Svarbiausia – neužmiršti, kad viskas, ką nufotografuosite, persikels į „debesį“, o vėliau tuos vaizdus galite sugalvoti kam nors parodyti (pvz., draugams). Tai skatina atsakingiau žiūrėti į „pleškinimą“ telefono kamera.
Atpažįsta ne tik pirštus
„Nexus 5X“ nugarinėje dalyje turi integruotą pirštų atspaudų skenerį, kuris veikia greit ir patikimai – vos palietus telefonas atsirakina. Patogiausia juo nuskaityti smilių, bet galima įtraukti ir daugiau pirštų.
Problemų kyla, kuomet telefonas voliojasi kišenėje – kartais jis ten nusprendžia paieškoti atspaudų, o neradęs suvibruoja. Tuomet dar sykį, ir dar, o kai telefoną ištrauki pažiūrėti, kuo jis nepatenkintas, paaiškėja, kad pirštų atspaudu atrakinti jį bandei per daug kartų: tenka piešti kodą ar įvesti slaptažodį. Per dvi savaites toks atvejis pasikartojo tris kartus (sykį dėvint vienus džinsus, du sykius – kitus).
Telefono galima paprašyti įsiminti ir veidą, tačiau ši „Android“ sistemos funkcija veikia, švelniai sakant, netobulai. Darbe kelis kartus parodžiau savo veidą telefonui, kad įsimintų, tačiau namuose, esant kitokiam apšvietimui, jis manęs niekaip nenorėjo atpažinti. Įtraukus papildomą savo veido versiją (t.y. kitaip apšviestą) jis vėl suprato, kas čia šeimininkas, bet užteko nueiti į kitą kambarį ir vėl dainelė iš naujo. Įtariu, įrašyti naujas veido versijas jis užsimano ir apsikirpus ar kitaip nusiskutus. Žinoma, visais įmanomais apšvietimais.
Žodžiu, didelės naudos iš to nėra. Be to, kur kas greičiau tiesiog pirštu paliesti atspaudų skaitytuvą nei vaipytis prieš kamerą laukiant, kol įrenginys apsispręs, savas tu ar svetimas. O ir jausmas, kad tave kaskart atrakinant telefoną užfiksuoja kamera, jaukumo nesuteikia.
Dar viena nauja funkcija, kurios ankstesnis modelis dėl man nesuprantamų priežasčių neturi, – pakėlus ar tiesiog pajudinus telefoną, jo ekrane trumpam įsijungia laikrodis ir svarbiausia informacija (praleisti skambučiai, gautos SMS, socialinių tinklų komentarai ir pan.).
Liūdnoji žinia
Itin daug pagyrų užsienio apžvalgininkai skyrė „Nexus 5X“ 12 mln. tšk. raiškos fotokamerai ir jos sugebėjimams esant prastam apšvietimui. Tokių pagyrų prisiskaitęs, laukiau tikrų stebuklų, bet...
Taip, „Nexus 5X“ darytos nuotraukos tikrai kokybiškos, lazerinis fokusavimas – itin greitas, o dviguba blykstė gali išgelbėti sudėtingomis situacijomis. Ir jis tikrai lenkia visus vidutinės kainų klasės išmaniuosius. Bet iki tokių rinkos lyderių, kaip „Samsung Galaxy S6 Edge+“ ar „Sony Z5“, trūksta.
Nuotraukų albume įkėliau kelias palyginamąsias nuotraukas – pažiūrėkite ir įvertinkite patys.
O dabar – laikykitės: pateiksiu priežastį, kodėl „Nexus 5X“ neprilygsta savo vyresniajam broliui. Lietuvos (ir, panašu, kitų Europos šalių) pardavėjai už 16 GB „Nexus 5X“ versiją šiuo metu prašo apie 500 eurų. Jei gerai pamenu, „Nexus 5“ starto metu kainavo apie 400 eurų, o dabar jį galima įsigyti už maždaug 340 eurų.
Beje, iš pirkėjų JAV už „Nexus 5X“ prašoma 379 dolerių (355 eurų). Jei tiek jis kainuotų pas mus, dar pagalvočiau, ar verta atsinaujinti savo telefoną. Dabar klausimų nebekyla.
