Ir perkantis įrenginį didžiausiu jo privalumu tampa tai, kad jį gali įpirkti. O „Meizu m2 note“ pasirodė kur kas daugiau, negu tik įperkamas – kito, siūlančio šitiek daug už tiek mažai, bandyti kol kas neteko.
Kompromisai už 200 eurų
Kažkas neseniai paklausė: „O koks esminis skirtumas tarp telefono už 600 eurų ir telefono už 200 eurų? Atmetus mokestį už tai, kad kišenėje nešiosi žinomą vardą?“
Atsakymas iš esmės labai paprastas. Pirmiausia – tai bent dukart silpnesnis procesorius, prastesnės raiškos ir technologijos ekranas, prastoka kamera, maža vidinė atmintis ir pigaus žaislo jausmas delne.
Pasirinkę taupią alternatyvą – pirkdami kiek pasenusį aukščiausios klasės telefoną – dažnai turėsite taikytis su pasenusia operacine sistema, jau tik vidutinės klasės telefono vertais parametrais, gamintojo nebepalaikymu ir dažniausiai vis tiek mokėsite ne mažiau negu 300 eurų.
Taigi trūkumai aiškūs. Klausimas, ar visi jie tokie jau aktualūs?
Iš savo patirties pasakysiu, kad kiek teko bandyti tikrai pigių telefonų, dažniausiai erzino ne lėtas procesorius ar vidinės atminties stygius, o prastas dizainas, beveik netinkama fotografuoti kamera ir prastas ekranas.
Ekranas, beje, visada erzina labiausiai. Ir, deja, gamintojai labiausiai taupo būtent pigindami ekranus.
Todėl visų naujų telefonų, kurie kainuoja 190–250 eurų, ekranų įstrižainė yra iki 5 colių, raiška neviršija 720p (to visai pakaktų, bet raiška būna ir gerokai mažesnė), vidinė atmintis dažnai tesiekia 8 GB. RAM retai viršija 1 GB, o kameros raiška niekada neviršija 13 MP, be to, fotografuoja ji gana bjauriai. Iš esmės būtent tokios yra beveik visų šių metų „pigiųjų“ telefonų charakteristikos – ir „Samsung J5“, ir „Motorola Moto G3“, ir „LG G4c“, ir „HTC Desire 620G“…
O dabar įsivaizduokite, kaip nustebau, kai įjungiau gautą „Meizu m2 note“, pažiūrėjau į vaizdą jo ekrane ir supratau, kad labai klydau vertindamas tai, ką galima nusipirkti už 200 eurų (Lietuvoje radau jį pirkti už 209 eurus).
„Meizu M2 Note“ funkcijos be kompromisų
Pirmiausia – ekranas. Būtent ten, kur visi taupo, „Meizu“ jokių kompromisų nepripažino. Tiesa, tai ne „Samsung S6“ su 2K raiška, bet to, manau, niekas ir nedrįstų tikėtis. Tačiau IGZO technologijos 1920x1080 raiškos 5,5 colių įstrižainės (taip, tai ne šiaip išmanusis telefonas, o didelis išmanusis telefonas) ekranas rodo tiesiog puikiai.
Spalvos ir kontrastas bei matomumas saulės šviesoje – be jokių priekaištų. Vaizdas net ryškesnis, negu daugelio apie 500 eurų kainuojančių telefonų. Nepastebėjau ir kažkokių vaizdo procesoriaus vargų aptarnaujant tokį ekraną.
16 GB vidinė telefono atmintis nėra unikali, tačiau, kaip minėjau, už tokią kainą dažnas gamintojas vos išstena 8 GB. Tas pats ir 2 GB RAM – ne rekordai, tačiau dar praėjusių metų flagmanai turėjo tiek ir veikė, o daugelis pigiųjų tenkinasi 1 GB.
Abi vaizdo kameros lyg ir standartinės: galinė 13 MP raiškos, priekinė – 5 MP. Tačiau galine kamera darytų nuotraukų kokybė tikrai yra geresnė, negu ne vieno kito su 13 MP kamera, ji netgi palaiko HDR fotografavimą, o ir dviejų spalvų blykstė reikalo negadina (tiesa, jos nepanaudojau).
Kitas dalykas, kuriuo galėtų girtis gamintojas, – šis telefonas itin lengvas. Įrenginys 5,5 colių įstrižainės ekranu sveria tik 149 g. Tai mažiau negu absoliuti dauguma mažesnių šios kainos grupės telefonų. Tiesa, šis „privalumas“ yra ir trūkumas, bet apie tai – vėliau.
Telefonas palaiko dvi SIM nanokorteles. Vietoj išorinės SIM galima įstatyti „microSD“ (TF) kortelę ir taip praplėsti vidinę atmintį. Visi įmanomi jutikliai – giroskopas, kompasas, akselerometras, bei GPS ir GLONASS imtuvai – vietoje.
3100 mAh akumuliatorius irgi gerokai didesnis, negu daugelio šios kainų grupės įrenginių. Tačiau didesnis ir raiškesnis ekranas reikalauja ir daugiau energijos. Tad net nelabai aktyviai naudojantis telefoną reikėjo krauti bent kas 26 val.
Galiausiai, tai – LTE telefonas, tad jokių kompromisų dėl mobiliojo interneto spartos nedariau – megabaitus rijo kaip lietuvis svečiuose cepelinus. Beje, gana dažnai perkantieji pigesnius įrenginius, ypač užsienyje, priversti aukoti LTE ryšį.
Trūkumai ir kompromisai
Ir asilas supranta, kad pigaus daikto be dūmų nebūna (čia perkeltine prasme). Taigi gamintojas turėjo kažkur sutaupyti. Ir, patikėkite, sutaupė.
Pirmiausia – procesorius. Tik išgirdęs, kad šio įrenginio širdelė yra „Mediatek MT6753“ – aštuonių branduolių 1,3 GHz dažnio procesorius, liūdnai susiraukiau. Branduoliai branduoliais, tačiau juk ne veltui „Mediatek“ populiariausi tik tarp pačių pigiausių telefonų gamintojų, o kas bent išgali deda „Qualcomm Snapdragon“…
Taip mąsčiau telefoną jungdamas prie savo paskyros. Ir pradžioje mano nuogąstavimai tikrai pasiteisino – programėlių diegimas vyko itin vangiai, pirmą kartą atidaromos jos vos vartėsi, o keičiant ekranus vaizdas strigo. Na, galvojau, čia tai bus.
Tačiau atsinaujinus visoms „Google“ programėlėms ir telefonui užbaigus diegimus, bet kokie strigimai irgi baigėsi. Paskui nei žaisdamas paprastus žaidimus, nei atidarinėdamas programėles nepastebėjau jokių smarkiai erzinančių nesklandumų. Taip, kiekvienas paleidimas truko kiek ilgiau, negu norisi įpratus prie flagmanų, tačiau po to viskas veikė, tad ilgainiui tiesiog pripratau prie lėtesnio tempo.
Didesnis trūkumas tiesiogiai susijęs su mažu telefono svoriu. Paėmęs į rankas jauti, kad laikai tik ploną plastmasės gabalėlį, ir iškart pradedi nerimauti, kad tik jis neišslystų iš rankų. Nes atrodo taip, kad nukritęs telefonas ne suduš, o subyrės į dulkes.
Reikalo nė kiek netaiso ir labai slidi plastmasinė nugarėlė suapvalintais kraštais. Lyg to negana, taip niekaip ir neišsiaiškinau, ar ekraną saugo bent jau „Gorilla“ stiklas.
Žodžiu, įrenginys gražiai veikia, bet atrodo trapesnis už krištolinį sietyną. Taigi, be kažkokio papildomo dėklo ar apsaugančios nugarėlės jo nešioti tikrai nepatarčiau. Kita vertus, daugelis ir kur kas tvirtesniems tuos dėkliukus perka, o supakavus ir kur kas gražesni pradeda atrodyti vienodai, tad, manau, tai ne problema.
Problema man pasirodė tai, kad bandytas telefonas piktybiškai atsisakė matyti mano „microSD“ kortelę. Nors dokumentuose nurodoma, kad jis palaiko iki 128 GB korteles, maniškės 64 GB neskaitė, nors tu ką. Ne, ji nesugedusi – permesta į kitą telefoną toliau veikė puikiai.
Dar viena nelabai maloni smulkmena – visi fiziniai mygtukai labai kieti ir spaudžiasi itin sunkiai. Nors juos naudoju, pasirodo, labai retai, kai prireikė pasigarsinti, vos sugebėjau įspausti garso mygtuką. Šiurkštoka. Bet, matyt, taip turi būti, kai korpusas toks žaislinis.
Aišku, čia nėra jokio pagreitinto krovimo, tad įjungus į elektros lizdą teks palaukti bent porą valandų – ne problema, jei įpratote tai daryti naktį.
Netikėtumai (daugiau – malonūs)
Dar vienas retokai nebrangiame įrenginyje sutinkamas dalykas – originalūs funkciniai sprendimai. Šiame įrenginyje jų buvo net ne vienas.
Pirmiausia, tik paleidžiant telefoną, jums suteikiama galimybė pasirinkti, ar norite originalios „Meizu Flyme“ vartotojo sąsajos, ar rinksitės „Google“. Fantastika – anksčiau kinai pasirinkimo nepalikdavo, tad su tuo „Flyme“ kartą jau prasikankinau.
Paleidus „Google“ telefonas veikia visiškai taip pat, kaip bet kuris įprastų kompanijų: normaliai diegiasi visi valdikliai, yra programėlių kišenė ir t.t. Svarbiausias privalumas – įdiegtos tik kelios įprastos „Google“ programėlės, tad galite nė nesidiegti tu, kurių nenaudojate, bet kiti gamintojai verčia jas turėti.
Kita naujovė man – ekrano apačioje esančio fizinio mygtuko funkcionalumas. „Meizu M2 Note“ ekrane nerodo įprastų „Android“ sistemai trijų valdymo mygtukų („Namo“, „Atgal“, „visos aktyvios programėlės“) ir neturi juos atitinkančių fizinių mygtukų.
Visas valdymas vyksta vienu. Jį paspaudus smarkiau, suveikia kaip „Namo“. Jį tik palietus – veikia kaip „Atgal“. O norint pažiūrėti, kokias neseniai įjungėte programėles, reikia pirštu perbraukti nuo ekrano apačios. Beje, visai smagi funkcija, prie kurios greitai pripratau.
Taigi pigus kinų telefonas, kurį ir pusę etato dirbantis studentas įpirkti sugebės, bent jau man nervų nepagadino. O tai jau labai didelis privalumas.
