Nutarusi prikelti legendinį „Walkman“ vardą „Sony“ nesismulkino. Matyt, kas nors iš vadovų mostelėjo burtų lazdele ir rėžė: „Noriu paties geriausio garso nešiojamame grotuve ir nerūpi man nei jo kaina, nei dizainas.“
Vėliau, matyt, kaina šiek tiek parūpo. Mat lipduku „HiRez“ (aukštos raiškos garsas) papuoštas vidutinio išmanaus telefono dydžio įrenginys gavo gana prastą 854x480 raiškos ekraną ir lėtokai paprasčiausią žaidimą atkuriantį procesorių. Užtat sveria jis tiek, kad didelę sumą mokantis pirkėjas nesuabejos – tai rimtas daiktas.
Nerimti pirkėjai juo galės puikiai skaldyti riešutus, bet šis tekstas ne apie juos.
Dar rimčiau nuteikia tik aktyvavus ekrane pasirodanti instrukcija. Be kita ko, ten yra ir tokia frazė: „Kadangi gaminiui panaudotiems aukščiausios klasės kondensatoriams reikia šiek tiek laiko, kad pradėtų veikti optimaliu režimu, geriausia garso kokybė bus po 100 val. naudojimo. Todėl rekomenduojame naują grotuvą prijungus ausines palikti groti kuo ilgiau. Kokia muzika bus atkuriama – visiškai nesvarbu.“
Hmm, ir ką dabar daryti? O jei man ausyse viskas skamba visai gerai, tai reiškia, kad neturiu klausos ir neskiriu tikros kokybės, ar kad kažkas jo jau klausė bent 100 val.?
Noriu pasakyti, kad man visiškai suprantamas jūsų sarkazmas, o ir pačiam norėjosi juoktis. Pamanykite – šedevras pagyvenusiems ir per daug pinigų turintiems audiofilams.
Taip, jis atkuria daugybę muzikos formatų, čia įdiegta 128 GB talpos vidinė atmintis, kurią galima praplėsti dar 128 GB talpos „micro SD“ kortele, taip pat įdiegtas visas būtinas funkcijas turinti muzikos atkūrimo programa.
Grotuvas be jokių papildomų programėlių puikiai susijungė su aukštos raiškos „Sony“ „Bluetooth“ ausinėmis „MDR-1ABT“ ir iškart leidosi jų valdomas. Beje, ausinių prie grotuvo nėra, tad teks įsigyti atskirai. Ir, patikėkite, pigių ar kokio šlamšto (kaip „Beats By Dre“) neverta čia nė jungti.
Tačiau juk šiais laikais visų gamintojų aukščiausios klasės telefonai gali atkurti kokybiškiausią skaitmeninį FLAC 24-bit/48kHz raiškos garsą, o ištroškę geresnės kokybės abonentinės muzikos gali „Spotify“ pakeisti „Tidal“ aukštos raiškos paslauga ir viskas veiks.
Panašiai ir yra, kol…
Žodžiu, kai lyginau, kaip mano telefonas ir šis grotuvas atkuria aukštos raiškos „Rammstein“ įrašą ar madingą dainą iš „Spotify“, jokio revoliucinio skirtumo nejutau. Taip, susikaupęs gali girdėti, kad „Sony NW-ZX2“ dirba, išgirta DSEE HX kokybės gerinimo technologija mėgina aiškiau pateikti garsą visose dažnių juostose, tad telefone net visiška koše virstantis gitarų gaudesys čia turi aiškesnes ribas ir geriau girdėti, kas konkrečiai ką groja.
Tačiau kiek žmonių popmuzikos ar roko klauso taip atidžiai? Jau nekalbu apie vaikučius, kuriems visai pakanka to, kad populiarią to momento dainelę pasileidžia garsiai per vidinę telefono kolonėlę. Negi galime tikėtis, kad jie dėl šiokio tokio kokybės pagerėjimo kišenėje tampysis antrą įrenginį, už kurį dar ir suplos pusmečio minimalų atlyginimą?
Tačiau šie klausimai turėtų būti svarbūs „Sony“ pardavimų vadybininkams. Ir nė kiek neabejoju, kad jiems jau sukėlė klaikių galvos skausmų. Žodžiu, tuo, kad šis įrenginys labai išpopuliarės ir atsiras bent kas ketvirto galinčio jį įpirkti kišenėje nepatikėsiu, net jei įkalbinėsite užhipnotizavę.
Tačiau vėlgi, kai užsidedi ausines ir pasirenki kiek kitokią muziką, visa tai tiesiog pasidaro visiškai nesvarbu. Kai mėginau telefonu klausytis naujausio „Bjork“ albumo, tai atrodė kaip beprasmių garsų kakofonija. Kitu grotuvu klausytas mylimų „Depeche Mode“ albumas „Exciter“ kėlė liūdesį, nuobodulį ir mintis apie kūrybinį saulėlydi.
Todėl bandymui ir pasirinkau šių dviejų albumų FLAC raiškos kopijas – kad patinkanti muzika neužgožtų objektyvumo. Įsirašiau, paklausiau ir patyriau neįtikėtiną dalyką. Gal šis grotuvas ir nesukuria jokio stebuklo klausant „Top 10“, tačiau jis sugebėjo priversti pamilti ir pajusti tą muziką, kurios iki tol nesupratau ir nesitikėjau suprasti.
Taip keistai pakinta muzikos kalba, kai ausis girdi kiekvieno instrumento balsą ir gali išskirti kiekvieno garso niuansus. Užsimerkiau ir „žiūrėjau“ ausimis Bjork koncertą tarsi kokį spektaklį. Smuikai, violončelė, tamburinas, varpelis, balso pakrykštavimai skambėjo nebe kvailai, o išraiškingai. Atrodo, lyg po to, kai pažiūrėjai kamera kino teatre nufilmuotą „Avatarą“, pirmą kartą jį matytum 3D visa 4K raiška.
Kokių ir kaip sudėtų sintezatorių išgirdau klausydamas „Depeche Mode“, nebepasakosiu. Faktas tik, kad klausiau darbe, tad malonumą nutraukė bendradarbių, pamaniusių, kad užmigau, į kaktą paleistas popierinis lėktuvėlis.
Taigi, kokia išvada? Pirkčiau ar nepirkčiau aš „Sony Walkman“? Atsakymas paprastas – ne. Pirmiausia, nes neįpirkčiau. Antra, jei ir ryžčiausi, norėčiau, kad tokio lygio grotuve būtų ne tik ausinių, bet ir linijinis išėjimas, kad procesorius ir ekranas būtų pakankamai greiti naudotis kokia nors gera DJ programėle (pvz., „djay 2“), žiūrėti aukštos raiškos filmus.
Žodžiu, jei tai būtų bent kiek universalesnis ir visais atžvilgiais, ne tik garsu, aukščiausių parametrų įrenginys už tą pačią kainą, apie jį gal ir pagalvočiau. O dabar liksiu galvoti apie jo suteiktus muzikos klausymo pojūčius.
