Mėnuo su „Pebble“ – pirmasis laikrodis, kurio išmanumas veikia

Kad ir kuo įtikinėtų mus kompanija „Apple“, reali išmaniųjų laikrodžių istorija prasidėjo 1982 m. Tiesa, to „Seiko“ modelio „Pulsar NL C01“, prie kurio buvo pridedamas ir spausdintuvas, niekas nebepamena. Užmiršti ir „Microsoft“ 2004 m. siūlyti radijo bangomis atnaujinami laikrodžiai „SPOT“.

Tad atmetus visus mėginimus kurti telefonus ant riešo ir apyrankes sportui, būtent „Pebble“ yra vienas seniausių šiuolaikinių išmanių laikrodžių.

2012 m. balandį visuomeninio finansavimo portale „Kickstarter“ pristatyta išmaniojo laikrodžio idėja per dvi valandas surinko 100 tūkst. JAV dolerių, per parą – milijoną, per penkias paras tapo geriausiai finansuotu visų laikų „Kickstarter“ projektu ir galiausiai surinko 10 266 845 JAV dolerius.

Ir, kaip įsitikinome, panaudojo juos labai neblogai. Net dabar pirmasis modelis (nors jau yra ir antrasis, kuris Lietuvos dar nepasiekė) turi pliusų, kurių gali pavydėti visi prabangių „Samsung“ ar „Apple“ laikrodžių savininkai.

Išpakuotas ir net prisegtas laikrodis atrodo labai paprastai. Platikas ir… plastikas. Neliečiamas ir nespalvotas ekranas, keturi ne patys gracingiausi valdymo mygtukai. Ekraną dengia ne nesibraižantis stiklas, o permatomas plastikas. Žodžiu, tikras estetas ir moderniųjų technologijų mados guru jau raukosi.

Kroviklis prie laikrodžio jungiamas magnetine jungtimi, ant korpuso matomi du atviri jungties kontaktai, o laikosi ji nelabai tvirtai, tad gana lengvai netyčia galima atjungti.

Su telefonu „Pebble“ Bluetooth jungtimi susiporavo gana paprastai, bet į telefoną reikėjo įdiegti specialią „Pebble“ programėlę. Ir… vėl nieko įspūdingo.

Na, gerai, galima valdyti laikrodžiu muzikos grotuvą. Bet ekranas neliečiamas, tad nelabai patogu. Galima skaityti gautas SMS žinutes. Labai patogu, bet labai įprasta. Galima pasirinkti vieną iš kelių laikrodžio ciferblatų, bet tai irgi įprasta. Žadintuvas? Kam jis reikalingas?

Taigi, jei būčiau jį nusiėmęs po pusvalandžio, tuo apžvalga ir baigtųsi. Eilinis žaisliukas, tik šis nelabai gražus. Bet nenusiėmiau. Ir nenusivyliau.

„Oho“ išties pasakiau, kai neprireikė šio laikrodžio nusisegti daugiau negu savaitę. Tiek laiko baterija veikė po vieno įkrovimo. Tačiau tai buvo antrasis „oho“.

Pirmas dalykas, kuris privertė rimčiau pažvelgti į šį įrenginį, – tai telefone įdiegtoje programėlėje paslėpta specialių programėlių „Pebble“ įrenginiams parduotuvė. Jų ten tikrai daug ir siūlomų funkcijų gausa net nustebino.

Kaip ir kiekvienas tipiškas naujo įrenginio su ekranėliu savininkas, pirmiausia, aišku, pradėjau diegtis žaidimus. Atvirai pasakysiu du dalykus. Pirmasis – tiek žaidimų nėra sukurta jokiam kitam išmaniajam laikrodžiui. Antrasis – visi tie žaidimai lyg atkeliavę iš 1985 m. kompiuterio ir žaisti juos naudojantis trimis vienoje laikrodžio pusėje įrengtais valdymo mygtukais itin nepatogu.

Žodžiu, laikrodyje „Flappy Bird“ taip ir nesugebėjau įveikti daugiau negu vienos kliūties. Patetiška.

Įdiegta orų rodymo programėlė veikė labai nenoriai. Aišku, kad ji tik atvaizduoja telefone esančius duomenis, o mano „Huawei P8“ baterijos taupymo režimas mėgsta užgesus ekranui atjungti kai kurias funkcijas, tad dažniausiai laikrodžio ekrane vietoj orų prognozės mačiau nesusijungimo simbolį.

Užtat paskaičius rekomendacijas įdiegta aktyvumą matuojanti programėlė „Misfit“ veikia net per gerai. Ta prasme – žiauriai liūdina. Nekas, kai dar ir laikrodžio ekraniuke matai, kad pasibaigus atostogoms per diena nueini dešimtkart mažiau ir tai bent keturiskart mažiau, negu derėtų.

Tačiau tai gali ir visi kiti išmanieji laikrodžiai. O štai miego fazių nė vienas kitas matuoti negali. Nesiginčykite – aišku, techniškai jų programėlės ir įranga tai leidžia, bet koks gi miego matavimas, kai kiekvieną naktį tą savo „Apple“ ir t.t. nusisegi ir palieki krautis?

Štai, būtent, tai ir yra tikroji antrojo „oho“ priežastis – galimybė realiai išnaudoti galimybes, kurios kitų gal ir geresnės, bet nepanaudojamos.

Tas pats ir žadintuvo funkcija. Galiausiai ji pasirodė itin vertinga. Kai laikrodžio gali nenusegti savaitę (nereikia jaudintis, jis atsparus vandeniui iki 50 m gylio, tad aš maudžiausi ir prausiausi) ir su juo miegi, šis žadintuvas pažadina ne visą namą, o tave vieną. Ir pažadina užtikrintai – įkyrų riešo vibravimą pajus kiekvienas.

Tiesa, vieną naktį palikęs laikroduką kitame kambaryje ant palangės, supratau, kad jo žadintuvas gali pažadinti ir visą namą – palangė dūzgė taip ilgai ir įkyriai, kad teko keltis ir šliaužti per visą butą.

Trečias įspūdis: „ohoho“ ir truputi „fui“ Tai, kad „Pebble“ yra programėlė, leidžianti sekti, kaip pasaulyje kursuoja bitkoinų valiuta, ar matyti visas savo elektromobilio „Tesla S“ funkcijas, matyt, mažai kam aktualu.

Tačiau tokia smulkmena, kad įbridęs su juo į jūrą ir pajutęs atėjusios SMS žinytės vibravimą gali ją lengvai perskaityti, svarbu kiekvienam. Ir vėl nereikia ginčytis – taip, ir kiti laikrodžiai jas rodys, ir kiti atsparūs vandeniui. Tačiau kas gali pasigirti, kad įžvelgė, ką rodo kitų ekranai ryškią saulėtą dieną paplūdimy? O, taip, palindus po rankšluosčiu beveik matyti.

„Pebble“ ekranas ryškioje saulės šviesoje matomas dar geriau negu prietemoje!

Viskas labai paprasta – čia įmontuotas nespalvotas elektroninio rašalo ekranas. Toks pats kaip elektroninėse knygų skaityklėse. Jis ir yra didžiausias „Pebble“ pranašumas prieš konkurentus. Jo technologija įgalina ryškioje šviesoje matyti vaizdą geriau, o būdamas pasyvus eikvoja kur kas mažiau energijos. Atrodo, kad smulkmena, bet iš esmės keičia viską. Taip, tokį ekraną sunkiau paversti liečiamuoju, taip, jis lėčiau atsinaujina, tad nerodys gražaus vaizdo filmo ir neleis žaisti sudėtingų žaidimų, tačiau ar išmaniam laikrodžiui išties to reikia?

Žodžiu, po šio mėnesio išvis nebesuprantu, kodėl didžiosios kompanijos savo išmaniuosiuose įrenginiuose ant riešo nemontuoja tokių ekranų. Būtų didesnis, jame tikrai galėtume visą knygą skaityti – juk ir akims mažiau kenkia.

Na, o dabar užteks girti. Tas pats elektroninio rašalo ekranas turi keistą savybę ilgai nenaudotas išskysti. Rodomas laikrodžio ciferblatas virsta daugybe juostelių. Matyt, nuo rankos kratymo praradę įmagnetinimą rašalo lašeliai patys nusprendžia keisti padėtį. Tai labai lengvai atsistato paspaudus bet kurį mygtuką, tačiau įspūdžio negerina.

Kitas trūkumas – „Peble“ savo atminty vienu metu gali laikyti tik aštuonias programėles. Tiesa, norint turėti daugiau nereikia turimų išdiegti – jos lieka atsarginėje „kišenėje“ ir telefono programėlė leidžia bet kurią bet kada sukeisti su veikiančiomis.

Trečias trūkumas – estetinis vaizdas ir dizainas. Vis dėlto laikrodis, net ir neišmanus, yra aksesuaras, o tik po to funkcionalus įrenginys. „Pebble“ atrodo lyg iš praeities. Kita vertus, retro mėgėjų pasaulyje pakanka, žmonės jį pastebi, o dėl skonio nesiginčijama, tad tai tik sąlyginis trūkumas.

Žodžiu, „Pebble“ pasiekė ne tik mano riešą, bet ir Lietuvą, tad jei yra noras, o kišenėje bent 130 eurų (kaina svyruoja nuo 130 iki 199 eurų), įrenginys riešui, kurio ekrane informacija išties matoma, gali būti jūsų. Taškas.