Kompiuteriai plonėja, „Floppy“ diskelių jau senokai niekas nebesinešioja, keletą terabaitų duomenų galima susitalpinti į delno dydžio išorinį diską. Tačiau ką daryti, jei tų duomenų begalė ir tenka aptarnauti daugiau kaip 350 milijonų vartotojų Europoje, saugoti jų privačią informaciją bei duomenis?
Atsakymai du: fantazija ir duomenų centrai.
Aukščiausio lygio apsauga
Visi duomenų centrai išskiria beprotišką kiekį šilumos, sunaudodami ne ką mažiau elektros energijos. Bet tai jau senokai ne problema kūrybiškiausiems, ir patys duomenų centrai yra kur kas daugiau nei milžiniški sumanūs šildytuvai, apsupti galingų aušintuvų.
Dauguma jų aprėpia pažangiausius technologinius bei programinius sprendimus, turi galimybių siųsti bei gauti milijonus informacijos dalelyčių per sekundę. Ir tai dar ne pabaiga, kadangi debesų kompiuterijai ir toliau plėtojantis tokiais tempais kaip dabar, tokių duomenų centrų reikės vis daugiau.
Duomenų centrai skirstomi į lygius nuo „Tier 1“ iki „Tier 4“. Tai standartizuota metodologija, pagal kurią galima apskaičiuoti duomenų centro veiklos efektyvumą, taip pat investicijas bei jų grąžą (ROI).
Ketvirtos pakopos duomenų centras laikomas labiausiai patikimu ir turinčiu mažiausią tikimybę sugesti. Pirmoji pakopa dažniausiai naudojama smulkiojo verslo bei parduotuvių. Ketvirtoji sukurta itin rimtiems projektams, kurių veikimas privalo būtų sklandus ir nenutrūkstamas.
Čia pasitelkiamos perteklinės vėsinimo, energijos, talpos bei kitos posistemės, sukurtos atskiros apsaugos zonos. Jos kontroliuojamos pažangiausiais biometriniais patekimo kontrolės metodais, pavyzdžiui, norint patekti į zoną naudojami pirštų atspaudai.
Supaprastintai duomenų centrų skirstymą galima apibūdinti taip:
„Tier 1“ pakopa – tik pati reikalingiausia duomenų centrui įranga.
„Tier 2“ pakopa – „Tier 1“ pakopos elementai, kartu su papildomos talpos komponentais.
„Tier 3“ pakopa – ankstesnės pakopos ir papildomi energijos šaltiniai.
„Tier 4“ pakopa – visa tai, kas buvo prieš tai, taip pat visos sistemos yra dubliuojamos. Visi komponentai atsparūs nelaimėms.
Pasitelkia ir gamtą
Dauguma modernių duomenų centrų sukurti siekiant maksimaliai išnaudoti šiuolaikinių technologijų galimybes, efektyviai panaudojant ir gamtos išteklius, pavyzdžiui, orą ar vandenį. Šie ištekliai dažniausiai būna pakankamai vėsūs, jog palaikytų temperatūros balansą tarp duomenų centrų.
Duomenų centrus galima įrengti ir 300 milijonų metų senumo klinties (kalkakmenio) urvuose. Lengvai sugeriama šiluma sumažina energijos išteklius nuo 10 iki 15 procentų.
Energijos taupymas itin svarbus. Kai kurios įmonės, turinčios savo duomenų centrus, sunaudoja netgi daugiau energijos nei miestai. Pavyzdžiui, „Facebook“ duomenų centras Oregono valstijos Kruko apygardoje sunaudoja iki 28 megavatų energijos. Įdomu tai, kad visa apygarda, įskaitant tiek gyventojus, tiek kompanijas, iki tol suvartodavo tik 30 megavatų.
Štai „Google“ savo duomenų centrą nusprendė patentuoti ir įsirengė jį netgi ne ant žemės, o ant vandens. Vandenyno vanduo vėsina serverius, bangų mūša kuria elektros energiją, reikalingą centro veiklai. Duomenų centro laivas gali plaukti nuo 5 iki 12 kilometrų nuo kranto.
Nuo Katedros iki atominio bunkerio
„Microsoft“ duomenų centrai yra tiesiogine to žodžio prasme mobilūs. Kompanija pasitelkė panaudotus laivybos konteinerius ir pavertė juos puikiais duomenų centrais. Jie gali būti perkelti į bet kurią kitą vietą, jei tik yra toks poreikis.
Kalbant apie saugumą, nereikėtų nurašyti ir senų atominių bunkerių. Jie atrodo kaip šikšnosparnio urvas, tačiau toks bunkeris labai sėkmingai veikia Švedijoje.
Ir jeigu manote, kad duomenys bei informacija apie jus yra šventa, neklystate. Nes duomenų centrų galima rasti net ir bažnyčiose. Suomijos Uspenski katedra duomenų centrą įsileido į savo požemius.
