Apie virtualią realybę kalbama daug, tačiau ši sritis tebėra kupina paslapčių ir intrigų. Vieniems tai – naujos galimybės, kitiems – baimė, kad virtualus pasaulis nukonkuruos realybę. Žaidimų mėgėjai baimes išsklaido: jų nuomone, virtuali realybė leidžia išgyventi netgi tas emocijas, kurių galbūt gyvenime taip niekada ir nebūtumėte patyrę, pavyzdžiui, bent žaisdami tapę profesionaliais narais, lenktynininkais ar pilotais.
Gali tapti Jurgiu Kairiu
Žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas teigia, kad kol kas virtualios realybės žaidimų nėra sukurta daug, o dauguma esamų – tik demonstracinės versijos. Kritikas pasakoja kol kas išbandęs tris žaidimus: “Išbandžiau nardymo arkadą „World of Diving“, lėktuvui pilotuoti pritaikytą „War Thunder“ bei „Project Cars“ – ką tik išleistą lenktynių žaidimą, kuris buvo kurtas „Oculus“ bei „Playstation Project Morpheus“ įrangai.
Tai standartiniai žaidimai, kurie buvo pritaikyti ir virtualiai realybei. Visi jie idealiai tam tinka – tiek nardymo, skraidymo ar vairavimo žaidime virtualumas praplečia žaidėjo galimybes. Kameros valdymas „pakabinamas“ ant galvos, seka tavo žvilgsnį – kur žaidėjas žiūri, ten ir rodo.“
Anot jo, skraidymo žaidimuose žaidėjai atsiduria taip arti pilotavimo, kaip tik įmanoma atsidurti nepilotuojant lėktuvo.
„Vairalazdė yra rankose, valdai lėktuvą; šalmas ant galvos – tu matai visą kabiną, visą aplinką, nereikia persijungti kamerų režimų tam, kad apsidairytum aplinkui. Kai, pavyzdžiui, rodo Jurgio Kairio skrydžius, kaip jis makaluoja galva skrisdamas, tai žaisdamas simuliatorių tu irgi manevruodamas pradedi makaluoti galvą. Kai sukasi lėktuvas, vaizdas sukasi ne ekrane, o galvoje. Atrodo, kad visas pasaulis sukasi, o ne tavo monitorius“, – įspūdžiais dalijasi A.Rumiancevas.
Viską lemia įpročiai
„Login 2015“ vykusioje diskusijoje A.Rumiancevas dalijosi mintimis iš perskaitytų tekstų apie žmonių psichologinius veiksnius, kai jie žaidžia žaidimus. Vienas įdomesnių pastebėjimų – žaidimo primityvumas gali būti sėkmės veiksniu kūrėjams.
„Milijonai žmonių su plastmasinėmis gitaromis atrodo absurdiškai, bet jie yra labai laimingi. Taip pat laimingi yra tie, kurie turi gerus vairus ar vairalazdes lėktuvams pilotuoti. Bet „Kinect“ atveju paaiškėjo, kad žaidėjai yra visai laimingi, kai žaidžia boulingą, tačiau visiškai nelaimingi, kai žaidžia golfą. Ir to psichologinis paaiškinimas — susiejimas (angl. mapping): žmogus du kartus turi sujungti valdiklį ar pultą, vieną kartą – smegenyse, kitą kartą — realiai suprasti, ką koks mygtukas daro.
Studija teigia, kad kuo priimtinesnis smegenims atrodo veiksmas, kuo mažiau trikdymo, tuo esi laimingesnis procese. Dėl to žaidimai su vairu dažniausiai būna smagūs, net jei jie yra prasti: tu suki vairą, automobilis ar lėktuvas irgi sukasi – vyksta būtent tai, ko tu tikiesi“, – teigė pašnekovas.
Virtuali realybė atrodo ideali lėktuvų ir automobilių simuliacijoms, nes yra visa įranga, kurios gali prireikti, kad kuo daugiau įsijaustum.
Tiesa, žaisdamas šaudykles rankose turi turėti kažkokį objektą, žaisdamas „Skyrim“ ar „World of Warcraft“ – kalaviją ir skydą. Esą žaidžiant pulteliu smegenys jau turi viltį, kad jei viskas realu, žaidžiančiojo veiksmai irgi bus realistiški.
Pavojaus nekelia
Yra daugybė istorijų apie žmones, kurie pamiršo realybę ir pradėjo tarsi naują gyvenimą žaidimuose. Atrodytų, kad virtuali realybė tokių atvejų turėtų tik pagausinti.
Tačiau A.Rumiancevas, išgirdęs klausimą apie žmonių įsitraukimą ir galimus pavojus, tik nusijuokia ir savo nuomonę išdėsto remdamasis asmenine patirtimi.
„Gali pasireikšti vadinamasis „VR sickness“ sindromas, kuris galioja ir įprastiems žaidimams. Jeigu žmogų, kuris niekada gyvenime nėra žaidęs, pasodintume prie kompiuterio ir duotume žaisti aktyvesnį žaidimą, pavyzdžiui, lenktynes ar šaudyklę, jis greičiausiai pasijustų keistai. Jam gali būti bloga, gali pasireikšti lengvas galvos svaigimas.
Virtuali realybė turi daugiau niuansų: iš principo tai procesas, kuriame nuolatos apgaudinėjamos smegenys, ir jos tam priešinasi. Tačiau realybės pamiršimas nėra susijęs su virtualybe. Tiesiog vieni žmonės yra linkę įnikti į savo pomėgius, kiti – ne. Ir nesvarbu, kokie tie pomėgiai būtų: žaidimai, automobilių sportas ar pašto ženklų kolekcionavimas“, – mano daugybę žaidimų išbandęs kritikas.
Beje, virtualios realybės projekcijos gali netgi gydyti. Pavyzdžiui, kariams, grįžusiems iš karštųjų taškų, be psichologų pagalbos, sukuriamos projekcijos Irako arba Afganistano gatvių, kur jiems leidžiama patruliuoti su visa ekipuote, kad gautų šiek tiek adrenalino ir atsikurtų organizmo balansas. Virtuali realybė esą suteikia unikalias galimybes ugniagesius ar gelbėtojus ruošiant įvairioms situacijoms, kai reikia stebėti reakcijas.
Teks atsinaujinti kompiuterius
Žaidimų kritikas net neabejoja, kad geriausi virtualios realybės žaidimai bus tie, kurie kurti būtent jai, o ne tik techniškai apdoroti. Pasirodo, reikia atsižvelgti net į tokias smulkmenas, kaip dangaus kūnai.
„Lenktynių žaidimuose dažnai naudojamas elementas – saulė. Kai kuriamas lenktynių žaidimas televizoriaus ekranui, su saule dažnai sukčiaujama: išlendi iš tamsaus tunelio ir tau kala baltą blykstę, bandoma atkartoti apakimą. Jei tai padarytų virtualios realybės žaidimams, žmogus iš tikrųjų apaktų. Geriausias būdas virtualiai realybei su saule tiesiog neišsidirbinėti ir nekuriant dirbtinių imitavimų palikti ją vietoje. Kai lenktynininkui ji spigins, jis tiesiog nusisuks“, – pastebi A.Rumiancevas.
Tiesa, virtualūs žaidimai netaps mūsų kasdienybe itin greitai. Tam, kad galėtumėte žaisti namuose, reikės galingo kompiuterio ir šalmo. Nuo kitų metų pavasario bus galima įsigyti ir konsolės bei šalmo derinį.
Anot pašnekovo, standartinio lietuviško asmeninio kompiuterio nepakaks – kompiuterio kaina turėtų prasidėti nuo 800 eurų. Virtualios realybės žaidimams žaisti reikalingi įrenginiai prie kompiuterio turėtų kainuoti nuo 200 iki 400 eurų, o pačių žaidimų kaina neturėtų skirtis nuo įprastų, nebent jie bus pritaikyti tik virtualiai realybei ir labai subtilūs.
„Norintieji žaisti „Battlefield“ arba „Call of Duty“ „Full HD“ kokybe su visais efektais ir detalėmis ir dabar turi įsigyti pakankamai geras sistemas. Vis dėlto lietuviai, jei jie nori žaisti, daro tai su vidutiniais ar žemais vaizdo kokybės nustatymais, ir tai jiems nesukelia jokių nepatogumų. Nors jie mato dešimtadalį to, kas gali būti ekrane. Manau, kad tas pat gali nutikti ir su virtualios realybės žaidimais. Jie techniškai yra reiklūs, tačiau galima sukurti ir paprastų žaidimų – tenisą ar paprastą kosminį simuliatorių su minimaliais efektais. Tikėtina, kad lietuviai nenorės ilgiau pasinerti į aukščiausio lygio potyrius“, – prognozuoja A.Rumiancevas.
Jo teigimu, 2016-ųjų pavasarį rinkoje jau bus trys įrenginiai, skirti virtualiai realybei, tačiau jis pabrėžia, kad nereikėtų tikėtis tokių eilių kaip prie „iPhone“ telefono – tai esą kol kas visiškai naujas dalykas. Iš pradžių jį išbandys tik labiausiai užkietėję technologijų asai.
