Veikia, o ko daugiau reikia
Iškart išduosiu – pats telefonas nenuskraidino į žvaigždes nei savo greitaveika, nei dizainu. Nuotraukų kokybė, tiesa, visai neprasta. Gerokai lenkia „HTC One M9“, tačiau toli gražu neprilygsta nei „Samsung S6“, nei (staigmena!) „Meizu MX4“. Pastarieji du fotografavo geriausiai iš visų mano kada nors bandytų nespecializuotų išmaniųjų telefonų, o 13 MP „LG G Flex 2“ kamerai iki jų pritrūko vaizdo švaros ir ryškumo.
Tiesa, kamera turi HDR funkcija ir gali filmuoti 4K raiška, bet į tai arba neatkreipiau dėmesio, arba to per 3 savaites taip ir neprireikė, tad revoliucinėmis šių funkcijų nepavadinčiau.
O štai priekinė kamera, nors ir tėra asmenukių amžiuje „nebemadingos“ 2,1 MP raiškos, fotografavo gana padoriai. Galite pažiūrėti – taurus mano veidas prie Golgotos akmens Jeruzalėje užfiksuotas būtent ja. Ir tai esant labai prastam apšvietimui.
Telefone sukasi lyg ir pakankamai naujas aštuonių branduolių „Snapdragon 810“ procesorius, tačiau būtent veikimo sparta kliuvo gana dažnai. Gal išties šį procesorių pagrįstai kritikavo ir jis turi kažkokių valdymo problemų, o gal jei būčiau bandęs modelį su 3 GB RAM (tiek turi modelis su 32 GB vidine atmintimi, o bandytas su 16 GB vidinės, turi 2 GB RAM), viskas būtų veikę sklandžiau.
Negalvokite, jokio kriminalo nebuvo – „Full HD“ raiškos filmai iš mikrokortelės SD sukosi lengviau negu „normaliame“ kompiuteryje su „Windows“, visi žaidimai ir programėlės veikė be jokių strigimų. Vienintelis dalykas – slenkant iš ekrano į ekraną, vaizdas kiek strigo, lėtokai krovėsi laikrodžio valdiklis, kartais nenorėjo įsikrauti mano parinktas „gyvas“ fonas.
Tokios smulkmenos žinomos visiems „Android“ vartotojams ir niekas į tai nekreipia dėmesio. Bet patirtis rodo, kad galingą aukščiausios klasės telefoną tokios ligos pradeda kankinti po pusmečio ar metų aktyvaus naudojimo, o naujas turėtų veikti kaip vėjas.
Kitas kiek erzinantis trūkumas – tamsokas ekranas. Tai keista, nes telefonas aprūpintas P-OLED ekranu, kuris šviesoje turėtų būti matomas geriau negu LCD, tačiau saulėtą dieną matomumas nelenkė „HTC One“. Na, bet kovos su Saule dar nelaimėjo nė vienas ekranas.
Dizainas irgi nežavi. Daug plastiko telefonui tvirtumo neprideda ir neaišku, kodėl nuimamas galinis dangtelis – akumuliatorius vis tiek neišimamas. Žodžiu, ne pats įdomiausias prietaisas snobams žavėti.
Taigi, trūkumai lyg ir nedideli, kameros pakankamai geros, ko dar norėti? Gal mažesnės kainos? Ryšio tiekėjų salonuose jis kainuoja 699 eurų. Gerokai daugiau, negu atrodo vertas.
Paieškojus lietuviškame internete naują su visa garantija galima rasti už 500 eurų, ir tokiu atveju jau galima mąstyti, kad permokame nedaug. Taip, yra daugybė panašaus lygio aparatų už 350 eurų, tačiau šis turi lenktą ekraną, ir man pavyko rasti keletą jo privalumų!
(Ne)nuginčijami lenktumo privalumai
1. Žiūrint į ekraną telefone atsispindintis veidas yra gerokai lieknesnis negu yra išties. Daug kam tai gali pakelti nuotaiką – smagu kišenėje nešiotis nemokamą kreivų veidrodžių atrakcioną. Tiesa, blogiau, kai pamatote atspindį ekraną laikydami horizontaliai (pvz. žiūrėdami filmą). Na, bet gavės akiniuoto begemoto užpakalio formos veidu bent prajuokinau aplinkinius, tad tai irgi privalumas.
2. Teisingai įdėtas į užpakalinę džinsų kišenę telefonas kur kas geriau priglunda prie užpakalio ir tampa mažiau pastebimas. Čia svarbiausia parinkti teisingą užpakalį, kurio įlinkis būtų kaip ekrano – nei per mažas, nei per didelis. Taigi, telefonas gali būti panaudotas tinkamo užpakalio paieškai (kaip Pelenės kurpaitė kitai kūno daliai), ir tai neabejotinas privalumas.
3. Pagaliau turime telefoną, kuriame neveikia gulsčiuko programėlė! Kaip tai „koks to privalumas“? Šis telefonas žino savo vietą ir nesielgs, kaip tie plokščianugariai išsišokėliai, atsigulantys į penktą poziciją ir įžūliausiai pareiškiantys, kad tavo dvi valandas prie sienos sukta lentyna yra kreiva.
4. Šis telefonas gali užimti vaiką neįtraukdamas jo į virtualaus pasaulio liūną. Puikiai tiks, pavyzdžiui, kaip sūpynės Barbei arba laivelis… Hmm, kaip laivelis netiks – paskui nebeatvirs į telefoną.
Tikrieji privalumai
Juokai juokais, o vienintelis taip lenkto ekrano privalumas, kurį pastebėjau praktiškai, yra tai, kad šiame LG modelyje neprireikė atjungti ekrano atrakinimo beldžiant funkcijos. Tiesiog visi telefonai plokščiais ekranais, kuriems šios funkcijos neatjungiau („LG G3“, arba labai panašiai atsirakinantis „HTC One M9“) buvo linkę vis įsijungti kišenėje, kaisti ir ne laiku išsikrauti. Matyt, išlenkimas saugo nuo tokio atsitiktinio įjungimo.
Be to, taip lenktas 5,5 colių įstrižainės ekranas vizualiai atrodo kiek mažesnis ir gražiau priglunda prie žado kalbant – bent jau būni mažiau panašus į žmogų, nutarusį paklausyti knygos.
Šio telefono nugarėlė pagaminta iš save gydančio plastiko. Praktiškai to neišbandžiau, tačiau gautas telefonas buvo nesubraižytas, po kelių savaičių liko nesubraižytas, nors štai buvau ir į žemę įsmeigęs.
Labiausiai noriu pagirti šio telefono akumuliatorių. 3000 mAh talpa gal ir nieko nebesako, bet tas faktas, kad vieną kartą jis veikė dvi su puse dienos, sako daug ką. Visais atvejais baterija veikė kur kas ilgiau negu naujojo „Galaxy S6“. Manyčiau, pagrindinė priežastis – „LG G Flex 2“ ekrano raiška. Kompanija rekordų nesiekė ir paliko ją 1920x1080, mažiau taškų vartoja mažiau energijos, štai jums ir geri taupumo rodikliai.
Beje, kaip tokį netradicinį privalumą paminėsiu ir tai, kad kaito šis telefonas gerokai rečiau ir mažiau negu „HTC One M9“ ir tas pats išgirtasis „Samsung Galaxy S6“. Gana neįprastas pastebėjimas – juk „Snapdragon 810“ labiausiai ir buvo kritikuojamas už kaitimą. Bet rašau, ką jaučiau, ir nieko čia nepakeisi.
Žodžiu, laukiu susisukančių, susilankstančių ar bent besilankstančių ekranų, o kol tokių nėra, dėl visokių lenktų galima sau smegenų ir nesukti. Taip, tai įdomus egzotiškas daikčiukas, kurį smalsu pavartyti delne. Ir nieko daugiau.
