Svarbiausia čia net ne technologijos, o kaip reta rafinuota telefono estetika. Štai tik į vidinę švarko kišenę prieš einant šokti geriau jo nedėti…
Tai nebuvo balta maža katytė
O, ne – mažu „Ascent Mate 7“ nepavadinsi. Jis kiek didesnis net už „Galaxy Note 4“. Tačiau paėmus vieną ir kitą į ranką, delnas apčiuopiamo dydžių ar svorio skirtumo nejusti. Taigi, tai kol kas mažiausias iš visų planšetofonų su 6 colių įstrižainės ekranu, kurį teko kelti prie savo ausies.
Tik išpakavus man kliuvusį baltos spalvos modelį kyla noras iškart sukviesti visus aplinkinius, kad pažiūrėtų, kiek pažengė technologijos. Įspūdis toks, kad visas telefono priekis yra tik ekranas. Jį supantys balti aliumininiai apvadai nesiekia nė milimetro ir yra daug plonesni negu „Samsung Note 4“.
Tiesa, įjungus ekraną stebuklo įspūdis priblėsta – vaizdas nesiekia balto krašto, ekraną supa išjungus nematomas juodos spalvos rėmelis. Tai ramina – „Huawei“ tiesiog sparčiai tobulėjantis gamintojas, o ne ateivių technologijų platintojas.
Pavarčius rankose kyla įspūdis, kad kurdama įrenginį „Huawei“ labai sėkmingai pasinaudojo įdomiausia kitų gamintojų patirtimi. Aliuminis korpusas šiek tiek primena „HTC One“, tačiau briaunų ir nugarėlės linkiai kiek kitokie. Tenka pripažinti, kad korpuso grožio konkurse vis dėlto laimėtų „HTC“.
Ant nenuimamo galinio dangtelio tiesiai po kamera įrengtas pirštų antspaudų jutiklis, vis dar retai telefonuose sutinkama naujovė vėlgi primena jau gigantiškame „HTC One MAX“ regėtą jutiklį. Net vieta ta pati. Ir, beje, visai patogi.
„Samsung“ pirštų antspaudą nuskaito braukiant per įjungimo mygtuką, tad toks veiksmas reikalauja abiejų rankų – vienoje laikai telefoną, kitos pirštu perbrauki. Jutiklis galiniame dangtelyje leidžia telefoną atrakinti viena ranka – pakanka prie jo pridėti tos pačios rankos pirštą.
SIM kortelė ir papildoma atminties kortelė įstatoma atvėrus lizdelius telefono briaunoje – vėlgi, kaip daugelio kitų, kurių baterija neišimama. Vandeniui jis neatsparus, o apie atsparumą smūgiams, manau, kalbėti nereikia.
Žodžiu, tipiškas planšetofonas netipiškai dideliu 6 colių įstrižainės ekranu, kurį pakankamai patogu laikyti rankoje ir kurio dizainas kažkuo skiriasi nuo visų kitų.
Tai nebuvo eiliniai linkėjimai iš Kinijos
Tai pastebėjau jau bandydamas „Huawei P7“, bet „Mate 7“ (beje, dėl gražaus skaičių derėjimo „Huawei“praleido eilę modelių – prieš tai buvo „Mate 2“) pažengė dar toliau ir visai neprimena to, ką įsivaizduojame sakydami „kinų gaminys“.
Korpusas korpusu, tačiau ligi šiol daugeliui mažesnių tos šalies kompanijų labai sunkiai sekėsi įtikti europiečio skoniui. Ką ten mažesnių – net naujausio „LG“ telefono įjungimo garsas ar namie stovinčios tos pačios kompanijos skalbimo mašinos melodija baigus skalbti, taip ir rėkia – mes iš Azijos, mes mėgstame letenėle mojančias katytes.
„Huawei“ to isteriško linksmumo atsikratė. Netgi dar daugiau – „Mate 7“ įjungimo ekrano rodomos nuotraukos, fono spalvos, pačios kompanijos įdiegtų programėlių paveikslėliai man taip patiko, kad pirmą kartą bandydamas telefoną nepasikeičiau jų į sau įprastas.
Švelnūs rusvi atspalviai kitam gal pernelyg primins Lietuvišką rudens prieblandą, tačiau iš jų dvelkianti ramybė džiugina kur kas labiau, negu neoninės kitų linksmybės. Visi nustatyti garsai taip pat nuotaikos negadina. Nepakeista žadintuvo melodija man buvo viena maloniausių iki šiol turėtų ir, kas įdomu, vis tiek pažadindavo.
Ekrano spalvas, aišku, galima lengvai pasikeisti. Taip pat galima pasikeisti puslapių vartymo stilių, net ekrano apačioje rodomų programėlių skaičių. „Huawei“ telefono valdymo programėlė „Phone Manager“ stulbinamai naudinga – čia matai, kas užima įrenginio atminti, kiek įkrautas procesorius, optimizuoti jų veikimą.
Tiesa, vien ditirambais čia neapsiribosiu. Taip ligi šiol ir nesuprantu, kodėl „Emotion UI“ vartotojo sąsaja, kurią „Huawei“ prilipdo prie „Android“, neturi programėlių atvėrimo lango? Vietoj to visos čia įdiegtos programėlės krinta tiesiai į namų ekraną. Ne tam aš nesirenku „iPhone“, kad vargčiau su jo trūkumais.
Kiek keista, kad bandymui gautas visiškai naujas telefonas neturėjo „Android 4.4 KitKat“ operacinės sistemos. Tiesa, atnaujinimas atėjo beveik iškart. Užtat navigacijos mygtukai pasiskolinti iš būsimos „Android Lollipop“, o tai leidžia pasijusti itin moderniam.
Labai patiko jau „Huawei P7“ matyta energijos taupymo funkcija. Kitaip negu absoliuti dauguma kitų gamintojų, „Huawei“ siūlo ne abstraktų mygtuką „supertaupymas“, kurį įjungus telefonas kažką ten padaro, kad būtų ekonomiškesnis, o galimybę pačiam valdyti, ką atjungti.
Taigi, baterijai išsikraunant telefonas tau parodo, kurios fone veikiančios programėlės eikvoja daugiausia energijos ir išart siūlo jas išjungti. Svarbiausia, kad leidžia išjungti net kitur neliečiamas „Google“ funkcijas. O jos veikdamos fone pasirodė bene pačios godžiausios.
Dar nebuvo „iPhone 6 plus“, bet...
Davę bandyti šį telefoną „Huawei“ atstovai nurodė, kad konkurentas gali būti ne „LG G3“, o „iPhone 6 plus“. Dar prieš porą metų toks pareiškimas būtų palaikytas didybės manijos apimto asiliuko kliedesiu apie dalyvavimą žirgų parodoje, o dabar jau yra ką lyginti. Ir „Huawei“ ne visada pralaimi!
Pavyzdžiui, telefono dydis. „iPhone 6 Plus“ yra 158 mm aukščio, o „Mate 7“ – 157 mm. Sakote nieko nereiškia? Taip, bet „iPhone“ ekrano įstrižainė 5,5, o „Mate 7“ – 6.
Antras dalykas – greitis. Tęsdama tradicija „Huawei“ toliau kuria telefonus su savo gamybos itin greitais procesoriais. „Mate 7“ ne išimtis – aštuonių branduolių „Kirin 925“ procesorius sudarytas iš dviejų keturių branduolių procesorių – 1,8GHz Cortex A15 ir 1,3GHz Cortex A7. Telefono modelis su 16GB vidinės atminties aprūpintas 2GB sparčiąja atmintimi, o su 32GB vidine – 3GB sparčiąja. Beje, pastarąjį Lietuvoje jau mačiau siūlomą už 1565 Lt. Taigi, ne juokingo įrenginio kaina ne juokinga, bet labai konkurencinga.
Atlikus „GeekBench 3“ greičio testą šis įrenginys surinko 3287 taškus. „iPhone 6 Plus“ – 2911 taškų, „LG G3“ – 2449 taškus… Nugalėtojas aiškus?
Visi tie skaičiai ir taškai nelabai iškalbingi, o faktiškai pasinaudojęs galiu užtikrinti tik tiek, kad nė karto nepastebėjau jokio strigimo, išskyrus… Na, apie tai vėliau.
Trečias dalykas – baterija. Čia „Huawei“ nepataupė. Tai ne baterija, o 4100mAh talpos begemotas. „Samsung Note 4“ su 3220 mAh talpos „maitintojėle“, ar „iPhone 6 Plus“ su 2915mAh akumuliatoriumi, lieka tik slėptis krūmuose.
Ar tai realiai justi? Taip. Telefonas tikrai laikė dvi paras, o kartais ir ilgiau. Be to, po to kai jau sudaužiau ekraną ir neišjungtą sudėjau jį į dėžutę, dar keturis rytus mane žadino laiku suveikiantis jo žadintuvas (taip, aš per kvailas, kad jį išjungčiau).
Štai jums trys banginiai, kuriuos „Huawei“ išsprendė geriau už visus konkurentus.
Užtat 1080p raiškos ekranas pasirodė vidutinis. Raiškos jam visiškai pakanka, o štai kontrasto galėtų būti ir daugiau. Na, kad ir kaip ten suksi, „Samsung Galaxy Note 4“ šį įrenginį lenkia net ne visa galva, o visu stadionu.
Galinė 13 MP kamera tiesiog neįdomi – savo darbą atlieka, fotografuoja normaliai, bet jokių gudrybių čia nėra. Na, nebent visai neprasta „Huawei“ kameros programėlė, turinti keletą įdomių galimybių. Tačiau to gero pilna „Google Play“ parduotuvė.
Priekinė kamera aiškiai išduoda – kinai asmenukėms neabejingi. 5 MP raiška tai jums ne koks niekalas. Bet ir joks stebuklas.
Skambinimo funkcija veikė be priekaištų. Ei, nesijuokite – kuo toliau, tuo dažniau pastebiu, kad nauji išmanieji telefonai būtent skambinti normaliai ir nesugeba. Tai ryšys dingsta, tai garsas trūkinėja. Čia viskas buvo normaliai.
Naršyti internete kaip visada naudojau „Chrome“. Jokių problemų. Taigi, viskas čiki? Būtent, kad ne visai…
Tai telefonas, kuris… buvo
Keli erzinantys dalykai, atrodo, buvo susiję su daugybe telefone įdiegtų baterijos taupymo priemonių. Pirmiausia, kažkodėl įkyriai veikė ne visų programėlių „widgetai“. Pavyzdžiui, mano diktofono greito įjungimo ekrane mygtukai tai suveikdavo, tai ne. Ir taip buvo tiek bandant „Huawei P7“, tiek „Mate 7“, tad priskirčiau šią kliauzą ne konkrečiam modeliui, o kompanijos diegiamos vartotojo sąsajos ypatybėms.
Kitas nesuprastas dalykas – telefonas ne visada stabiliai prisijungė prie automobilio „bluetooth“ berankės kalbėjimo įrangos. Lygiai taip pat – tai prisijungia, tai nenori – nors tu ką.
Rimtesnių problemų ar susierzinimo šios kliauzos man nesukėlė. Prie kompiuterio telefonas jungiamas paprasta ir kompanijos siūloma programa veikia be priekaištų.
Tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad likus porai dienų iki numatyto bandymo termino galo, pagarbiai ir atsargiai naudotas telefonas sudužo. Kaip matote iš vaizdo, jam buvo tiesiog kančia gulėti vidinėje švarko kišenėje, tad pasitaikius progai tiesiog iššoko.
Ta proga tuoj pat kilo mintis, kad ne toks jau ir brangus tas mobiliųjų tinklų operatorių siūlomas telefono draudimas, o „Samsung“ idėjai keisti naujai įsigyto telefono ekraną už 30 eurų (vieną kartą jei dužo per pirmus metus) ne tokia jau ir beprasmė.
Juokai juokais, tačiau iš slidžios kišenės tokiu atveju, matyt, išlėktų daugelis įrenginių. Ypač, kurių aliuminis korpusas lygus. Ir nukritusį užmynus daugelio stiklas sueižėtų ne mažiau įspūdingai.
Vis tiek nepalieka nuojauta, kad jei ekrano erdvė būtų kiek mažesnė, o jį supantis kraštelis kiek platesnis, stiklas būtų bent jau ne taip smarkiai sueižėjęs.
Be to, į galva lenda prisiminimai iš laikų, kai telefonų ekranai nebuvo dengiami reklaminiu šūkiu, pavadintu „Gorilla Glass“. Mano senutis „HTC Desire“ panašiai krito ne kartą ir jokių bėdų. Nes jo LCD ekranas buvo be jokio stiklo.
Taip, „Gorilla“ nesibraižo, tad visi gamintojai dabar įsikando stiklą gerai reklamose skambančiu pavadinimu. Tačiau išsprūdęs iš rankų tas stiklas suskamba labai nemaloniai.
Bent jau man suskambėjo nemaloniai. Pirmiausia todėl, kad spėjau pamėgti ir prisirišti prie to balto „Huawei Mate 7“. Tai buvo nemaža balta katytė… Et…
