Kainos smūgis
Kadaise išbandęs „LG G2“ taip ir nesugebėjau aprašyti savo įspūdžių. Sutikite, kai tavęs kas antras pašnekovas negirdi, tai nemažas trūkumas telefonui. Kiti savininkai tuo nesiskundė, tad nurašiau viską man kliuvusiam brokui ir tiesiog netęsiau temos.
Koks įspūdis apie „LG G3“? Trumpai – tai labai geras telefonas. Atsižvelgiant į jo kainą – tai geriausias telefonas pasaulyje. Neperdedu – tiesiog TIEK ir UŽ TIEK nesiūlo daugiau niekas.
Taip, kaina nėra technologinė ar eksploatacinė savybė, tačiau 2014 m. ritantis į pabaigą būtent ji tampa svarbiausiu sėkmės ir nesėkmės garantu „Android“ telefonų rinkoje. Tai puikiai įrodo vis prastėjantys „Samsung“ pajamų rodikliai. Kažką reiškia ir tai, kad „LG“ yra viena iš nedaugelio kompanijų, kurių išmaniųjų telefonų verslas ir pajamos iš jo šiais metais nenumaldomai augo.
Kitas klausimas, ar tai tikrai tas telefonas, į kurį ryte nedrįsi pūstelėti, kol neišsivalei dantų? Kurį įsigijęs norėsi keisti baldų apmušalus, kad jie derėtų prie jo korpuso? Kurio švelnių linijų glostymas vienišiaus naktį pavers malonesne, už naktį su moterimi, bet be šio telefono? Atsakymas – ne.
Taigi „Apple“ gerbėjų jis tikrai neužvaldys, bet ar to reikia? Jei jau kalbėsime asociacijomis, tai „LG G3“ – ne arabiškas žirgas ar „Ferrari“, o žemaitukas ir „Ford Transit“. Žvėris, kuris niekada nepritrauks minios susižavėjusių žioplių, bet visada atliks tai, kam ir buvo kurtas… Na, gerai, ne visai visada ir ne viską be botago, bet apie tai vėliau.
Svarbiausia, skaitydami viską, ką rašau, neužmirškite, kad aš šį telefoną bandymams gavau nemokamai, o jūs kito tokio (su 2K raiškos 5,5 colio įstrižainės ekranu ir t.t.) už tokią sumą tiesiog nerasite. Na, o dabar metas pasiskųsti.
Delno skundas
Oi, ne – dėl dydžio kaip tik ir neraudosiu. Atvirkščiai – net nesitiki, kad turintis tokį didžiulį ekraną telefonas delne guli taip patogiai. Užsimerkus jausmas toks, lyg laikytum kokį „Samsung Galaxy S5“… Ei, rašau ne jums, senųjų „iPhone“ gerbėjai, kurie ligi šiol, matyt, pyksta, kad nėra 3D vaizdą atkuriančio „Šilelio“, ir nekenčia automobilių, kuriuose pakanka vietos kojoms.
Yra žmonių, kurie ekranu ne tik giriasi, bet ir naudojasi, jiems dydis tikrai nėra trūkumas, 5,5 colio įstrižainė jau net neatrodo daug.
Problemą mano delnui sukėlė išmanusis telefono dangtelis. Vizualiai jis gražus, apvalaus langelio priekyje funkcionalumas net stebina. Ir apvalus laikrodžio ciferblatas čia atrodo savo vietoje, lyg ant kokio katedros bokšto. Ir fotografuojant nereikia nė dangtelio atidaryti – sumažintą vaizdą matai apvaliame lange.
Man didžiausia bėda tapo pati dėklo medžiaga. Paėmęs jį į delną pasijutau, lyg brūžinčiau save nagų dilde. Suprantu, tai gerai, nes dėkliukas neslysta. Deja, tas faktas mano kūno odai nerūpėjo, ir ji šiurpo lyg žąsies.
Taigi tolesnis bandymas vyko be originalaus dėklo, o akys vis krypo į interneto parduotuvėse esančius odinius dėklus šiam telefonui.
Akių džiaugsmas
Kvailas, tačiau iškankintas standartinio „Android“ vaizdo mano akis džiuginantis dalykas – originalios programų bei grupių ikonėlių formos. Jos tiesiog apvalios, bet tai suteikia jaukaus išskirtinumo pojūtį. Telefonui, kurio dizainas jokių stebuklų nepateikia, tai irgi nemažai.
Kita vertus, yra ir trūkumas – dalis ikonėlių vis tiek liko kvadratinės, tad ekrane įsivyrauja kažkoks dizaino chaosas. Tai išsprendžiau negražias įtaisęs į grupes, o jas ekrane irgi rodo apskritime.
Kitas būdas, kurio pats neišbandžiau, leidžia tiesiog keisti ikonėles į kitas. Tam reikia palaikyti paspaudus ikonėlę, kol ji pasikeis (kaip norint perkelti į kitą vietą) ir paspausti mažą teptuką, kuris pasirodo ekrane. Atsivėrę nustatymai leis parinkti kitą ikonėlę iš esančių, pakeisti jos dydį ar net vietoj ikonėlės panaudoti bet kurią turimą nuotrauką.
Kažkokių savo programinių gudrybių „LG“ per daug neprikišo (ačiū jai už tai), tad lieka panagrinėti ekrano atrakinimo beldžiant funkciją. Tai jau ne naujovė, tačiau vis tiek verčia stebėtis – kodėl kiti gamintojai to neįdiegė?
Perkėlus fizinius valdymo mygtukus ant galinio dangtelio ekrano, erdvė gerokai padidėjo, tačiau gulintį ant stalo telefoną įjungti pasidarė nebe taip patogu. Keliskart pabeldi į ekraną, ir įsijungia. Funkcija veikia gerai. Be to, galima nustatyti, kad įsijungtų pabeldus į skirtingus kampus tam tikra tvarka, tad tai virs ir apsaugos kodu.
Tiesa, man šis telefonas kartais įsijungdavo, paleisdavo kažkokią programą, greičiau kaisdavo ir išsikraudavo tiesiog kišenėje, tad įtariu, jog dėl to irgi kaltas atrakinimas beldžiant, kuris suveikdavo netyčia. Norintieji gali šią funkciją atjungti, bet apie tai vėliau.
Kita džiugi smulkmena – galima keisti ekrano apačioje rodomu trijų virtualių mygtukų funkcijas, sukeisti jas vietomis ir netgi padaryti taip, kad mygtukai būtų penki. Pavyzdžiui, įkurdinti čia papildoma dviejų programų viename ekrane rodymo mygtuką, greitos pastabos įrašymo mygtuką ir t.t. Tiems, kas netingi – patogu.
Pirštų džiaugsmai
Kitaip negu „LG G2“, šio telefono galinis dangtelis nuimamas. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Būdamas savininku džiaugčiausi, kad galiu įsigyti antrą bateriją ir niekada nevaikščioti su išsikrovusiu įrenginiu. Ir galimybė išplėsti atmintį įdėjus „microSD“ kortelę tikrai naudinga. Tačiau prisegamas labai plonas, nors ir imituojantis apdirbtą plieną galinis dangtelis dar labiau stiprina „plastmasiškumo“ įspūdį.
Telefono nugarėlėje prie kameros įrengti garso ir įjungimo mygtukai iš pradžių šiek tiek erzina, tačiau vėliau jau neatrodo tokie nepatogūs. Tiesa, pasinaudoti galimybe greitai įjungti vaizdo kamerą paspaudus ir palaikius garso mažinimo mygtuką, atsiliepti į skambutį vienu metu paspaudus abu garso mygtukus ar tą skambutį atmesti išjungimo mygtuku nėra labai intuityvu ar patogu. Tačiau įmanoma.
Tiems, kam norisi tokio dydžio ekraną valdyti viena ranka, numatyta ir ši funkcija. Įjungus ją rodoma klaviatūra sumažėja ir pasislenka į bet kurį ekrano kraštą. Panašią funkciją turi ir „Samsung“ flagmanai.
Beje, jei kalbėsime apie kitų gamintojų reklamuotus privalumus, „LG“ pasistengė įdiegti viską. Čia ir neužgęstantis, kol į jį žiūri, ekranas (man tai niekada neveikia – matyt, akiniai trukdo), ir valdymas gestais, ir nuotolinis įrenginių valdymo pultas, ir greitas „Google Now“ atvėrimas braukiant į viršų nuo „namų“ mygtuko, ir paprastas vartotojo režimas norintiems elementaresnių funkcijų , ir…
Ai, atsibodo – kas turės, patys tegul aiškinasi, aš viso to nė pabandyti nespėjau. O štai ką tikrai pamačiau.
Lazeris, kamera, baterija, ekranas
Kadangi šis telefonas buvo vienas pirmųjų su dvigubai raiškesniu negu „Full HD“ ekranu, nenuostabu, kad pirmiausia žiūrėjau į jį… Hmm, parašiau totalią nesąmonę – lyg gavęs kitą telefoną pirmiausia žiūrėčiau į jo ausinių lizdą… Tiek to, supratote. Taip, jis išties fantastiškai raiškus. Ne, tokios raiškos telefonui nė velnio nereikia. Ekranas tiesiog nepakankamai didelis, kad paprasta akis pajustų bent kokį skirtumą tarp kitų (1080x1920) ir šio (1440x2560) raiškos. Aš nepamačiau.
O tai, kad ekranas naudoja „True HD-IPS“ technologiją, matyti iš karto. Vaizdas puikiai įžvelgiamas bet kokiu kampu, spalvos gyvos ir natūralios ir Saulės šviesoje ji rimtai gali konkuruoti su daugelių AMOLED.
Bet labiausiai nudžiugino tai, kad nepasiteisino viena baimė. Daugeliui žinomas faktas: kuo didesnė ekrano raiška, tuo telefonas godžiau srebia bateriją. Didelis taškų tankis reikalauja ryškesnio apšvietimo, AMOLED atveju daugiau taškų reiškia daugiau šviesos šaltinių, žodžiu, kaip besuksi, tokiems ekranams reikia daugiau energijos.
Bet baimė, kad baterija „nelaikys“, visiškai išsisklaidė jau po pirmos naudojimosi telefonu paros. Galiausiai šis įrenginys tapo vienu tų, kurie įstrigo atmintyje, kaip veikiantys po įkrovimo ilgiau, negu tikėjausi. Išskyrus tą atvejį, kai kažkodėl paleido programėlę ir pradėjęs kaisti išsikrovė kišenėje.
Viena reklamose minimų telefono savybių – kamera su lazeriniu fokusavimu – jokio didesnio įspūdžio nepaliko. Taip, lazerinis fokusavimas kiek spartesnis ir tikslesnis, tačiau pati 13 MP raiškos kamera jokių stebuklų nerodo. Darbą atlieka, nuotraukos yra, tačiau iki „Nokia“ stebuklo tikrai dar toloka.
Nepadeda ir tai, kad tik įjungus telefono kamera nustatyta fotografuoti 10 MP raiška. Norint tai pakeisti, reikia paleidus kameros programėlę paspausti ant kampe rodomų trijų taškučių (itin neintuityvus simbolis) ir nustatymų lange pakeisti raišką į 13 MP. Beje, tokiu atveju pakis ir nuotraukos forma, tad kadras užims nebe visą ekraną.
Saldžių sapnų
„LG G3“ tyliojo režimo funkcija yra kai kas, ko vis pasigendu savo „Sony Xperia Z1“ telefone. Nustačius laiką, kai nenori būti trukdomas, telefonas tiesiog nebepypsi, nebedzingsi, nebevibruoja ir kitaip neerzina gavęs kokį nors „svarbų“ pranešimą. (Pavyzdžiui, kad dar vienas „Facebook“ draugas pradėjo žaisti „Candy Crash“… NEKENČIU!!!)
Itin naudinga nakties metu tiesiog patikimai užblokuoti viską, ko nereikia. Nes, pavyzdžiui, tas pats „Sony“ taupymo režimu irgi tokių pranešimų neskelbia, tačiau tereikia įjungti ekraną nustatant žadintuvą, ir kelias minutes telefonas tiesiog kankina tave susikaupusiais signalais.
… ir keli įdomūs patarimai
Taigi išvada lyg ir aiški – už tokią kainą gal ir galima gauti kitą panašias funkcijas turintį telefoną, tačiau jo tikrai nepuoš jokios žinomos kompanijos logotipas. Išmaniųjų telefonų rinkos karams įžengus į antrą etapą, gamintojams vis sunkiau nustebinti naujovių ieškantį pirkėją, tad svarbiausiu koziriu virto kaina. Daugelis kitų funkcijų yra labai panašios, įvaizdžio vergus tvirtai laiko „Apple“. Kaina – štai atsakymas, kodėl „Sony“ ir „Samsung“ pelnai mažėja, o „LG“ ar“Huawei“ nenumaldomai auga.
Nors dauguma „LG G3“ pirkėjų patenkinti savo pasirinkimu, yra ir tipinių skundų. Vieną jų jau paminėjau – telefonas linkęs pats “pasibelsti“ kišenėje, paskui įsijungia ir velniažin kuo ten užsiima. Kitus erzina, kad ekrano apšvietimas kinta automatiškai ir labai smarkiai. Kiti nori spartesnio procesoriaus. Nemažai skundžiasi skambinimo garso kokybe.
Tačiau bėdų pasitaiko pas visus, užtat „LG“ suteikė vieną slaptą galimybę kai kurias jų patiems išspręsti ar bent jau išsiaiškinti, dėl ko tai vyksta. Surinkus simbolių kombinaciją 3845#*855#, ekrane atsiveria slaptasis meniu, kuris leidžia keisti kai kuriuos svarbius parametrus. Tiesa, jei kaitaliosite bet kaip, telefonas gali ir mirti, tad jus įspėjau.
* Jei kišenėje telefonas vis įsijungia ir jaučiate galintys išgyventi be beldimo funkcijos, atvėrę slaptą meniu rasite „Konock On ir Off“ pasirinkimą, kur galėsite ją atjungti.
* Jei degate noru telefoną gerokai paspartinti, tame pačiame slaptame meniu pasirinkite „High temperature Property“ ir perjunkite iš „Off“ į „On“. Telefonas dar labiau paspartės ten pat įjungus režimą „Thermal Daemon Mitigation“. Abiem atvejais pakeitus režimą reikia telefoną išjungti, palaukti apie 30 sekundžių, vėl įjungus palaukti, kol viskas sinchronizuosis.
Toks procesoriaus paspartinimas kelia dar didesnę perkaitimo riziką. Be to, tai atjungia automatinio ekrano šviesumo kitimo funkciją, tad jis visada švies tiek, kiek nustatytas. 100 proc. rinktis tiesiog pavojinga, pakaks ir 80 proc. Bet ilgo baterijos gyvenimo nesitikėkite.
* Jei telefonas pats vis persikrauna, geriausia išmėginti visišką gamyklinių parametrų atkūrimą. Tiesa, tokiu atveju išsitrins viskas, ką čia sudėjote. Jei tai nepadės, lieka kreiptis į meistrus.
* Jei dėl neaiškių priežasčių pradeda strigti ekrano vaizdas, lėtai vartosi puslapiai ir t.t., galima išbandyti metodą, kuris tinka visiems „Android“ telefonams – paleidus kūrėjo nustatymus sumažinti ar visai išjungti „Windows animation scale“, „Transition animation scale“ ir „Animation duration scale“. Kūrėjo režimas „Android“ įrenginiuose aktyvinamas keletą kartų pabaksnojus nustatymų skyriuje „apie telefoną“ rodomą įrangos serijos numerį.
Na, bet čia jau nebe apie „LG G3“…
