Iš pirmo žvilgsnio pats tokio darbo principas gali pasirodyti kaip žaidimas – penktadienį susirenka nepažįstami žmonės, pasiskirsto į grupeles, sugalvoja sau užduotį ir sekmadienio vakare pristato veikiantį verslo ar paslaugos modelį. Aišku, jiems buvo sudarytos visos sąlygos, šlifuoti idėjas ir rengti pristatymus padėjo neįtikėtinos asmenybės, o viso to tikslas yra išmokyti teisingai mąstyti kuriant.
Rodydamas, kaip komandos dirba Ryšių muziejaus patalpose, ne pirmą kartą tris paras nemigos pagal pasaulyje paplitusį „Hackathon“ modelį organizuojančios komandos narys Liutauras Palaitis pasakojo:
„Čia kviečiame ne tik KTU studentus, nors daugiau atvyksta jų. Ateina programuotojai, vadybininkai, dizaineriai, turintys idėjų studentai, penktadienį visi susipažįsta, generuoja idėjas ir kuria komandas, kurias imasi realizuoti.
Tokį renginį darome kartą per pusę metų. Darytume ir daugiau, tačiau tiek žmonių nesurinktume. Ir dabar labiausiai trūksta dizainerių – kažkodėl jų nesudomina šios galimybės.“
O susidomėti tikrai buvo kuo – jei nebūčiau matęs, netikėčiau, kad tiek galima padaryti per savaitgalį. Kadangi čia viskas netilps, paminėsiu tik kelias kilusias idėjas.
Žiurkėno elektrinė
Tiems, kurie nemėgsta tuščiažodžiavimo, iškart pateiksiu nuorodą – šį per tris dienas sukurtą žaidimą „Android“ telefonams galite rasti čia.
Kitus iškart įspėju – objektyviai žiūrint kvailesnį žaidimą už „Hamster Universe“ sugalvoti sunku. Žiūrint nuoširdžiai – užtat kaip smagu!
Kokia ta ratelyje bėgančio žiurkėno istorija, matyt, nėra taip svarbu – na, gamina jis elektrą, aunate jį batais, duodate morką, jis gamina elektros vis daugiau, po to pasidaugina, toliau elektrą gaminą keturi žiurkėnai, po to vis daugiau, kol 64 žiurkėnų elektrinė pradeda netilpti ekrane.
Svarbiausia čia pati žaidimo technika, visiškai eliminuojanti smegenis, užtat itin varginanti rankelę ir pirštukus. Reikia tiesiog pirštu badyti žiurkėną. Kuo dažniau paliesi pirštu – tuo daugiau žiurkėnas gamins elektros. Kvaila? Sutinku. Bet kodėl užvakar pats badžiau jį bent 20 minučių – nesuprantu.
Šiaip ar taip, o publikos prizą jo kūrėjai laimėjo lengvai, tad jų kūrinys komisiją ir kitus dalyvius bent jau pradžiugino. Klausimas, kodėl „Telesofto“ prizas – kursai „Android“ akademijoje – atiteko jiems, niekam nė nekilo – pakako pamatyti, kaip žaidimas nudžiugino kompanijos vadovą Algirdą Stonį.
„Penktadienį nežinojome, ką kursime. Taigi surašėme lentoje daug bet kokių žodžių ir iš jų aklai išrinkome du. Išėjo „pikaču“ ir „elektra“. Na, ką – darom žiurkėną, kuris gamins elektrą. Padarėme, o dabar nuo bandymų visiems pirštus skauda“, – šiaip taip atplėštas nuo švenčiančių draugų pasakojo vienas komandos narių.
Dėl teisybės pripažinkime – „#gamechanger“ komandos širdį sudarė Kaune veikiančios programėlių studijos „SneakyBox“ įkūrėjai – Liudas Ubarevičius, Justinas Šalkevičius ir t.t. Kita vertus, šis žaidimas tikrai nėra tipinis jų produktas, tad… Ai, ką čia aiškinsiu – einu dar vieną žiurkėną „išmaigysiu“, juk jau turiu 20!
Stalo futbolas… ant televizoriaus
„Hyper Foosball“ komanda pagamino stalą futbolui. Nieko nauja – tokį pat, kaip stovi ne vienoje kavinėje. Tik su mažyčiu patobulinimu – „Hyperfoos“ žaidimo aikštė yra ekranas, vartuose įrengti lazeriukai fiksuoja įvarčius, o virš stalo įrengta kamera – žaidimo eigą.
Įmušus įvartį ekranas rodo saliutus, esamą rezultatą ir pageidaujant gali parodyti žaidimo atkarpos prieš įvartį pakartojimą. Na, dar negali, bet įrengus papildomus daviklius tikrai galės.
Svarbiausia, komanda ne tik surinko stalą, bet ir sukūrė verslo koncepciją – statys tokius stalus baruose nemokamai, rinks už žaidimą mokamus litus ir uždirbs ekrane rodydami reklamas. Be to, žaidėjai ne tik gaus įspūdingesnį vaizdą, tačiau galės kaupti taškus, sekti savo rezultatus, dalintis jais nesvarbu, prie kurio stalo žaidė, – tam pakaks nuskenuoti savo telefonu stalo kodą.
Žodžiu, žiūrėkit video ir daugiau neklausinėkite.
Festivalių gelbėtojai
Atsiskaitant grynaisiais pinigais arba mokėjimo kortele vietose, kur susibūrė daugybė žmonių, stovi nekantrių pirkėjų eilės, visuomet labai komplikuota. Be to, ir saugoti savo grynuosius besigrūdant festivalyje sudėtinga. Būtent tokią problemą ėmėsi spręsti daugiausia apdovanojimų susižėrusi „Startup Weekend“ komanda „Pay High“.
Jų sprendimas paprastas ir efektyvus – atėjęs į renginį žmogus gauna apyrankę su specialiu kodu, sumoka numatytą išleisti sumą pinigų į kasą, ir apyrankė virsta virtualia pinigine. Darbuotojai gali ant jos esantį QR kodą nuskaityti specialia programėle telefone, mato, kiek ten liko pinigų, ir nuima reikiamą sumą.
Paprasta ir iš pirmo žvilgsnio gana nesaugu. Tačiau studentai ne tik apgalvojo saugumo klausimus, bet ir per savaitgalį sugebėjo sudominti savo sprendimu bent kelių muzikos festivalių rengėjus.
„Sugalvojome tai su draugu tik kelias dienas prieš renginį, komandą subūrėme čia ir kartu sukūrėme programėlę bei serverio sprendimą. Kad paslauga veiktų, tereikia bet kokio interneto ryšio ir kodą nuskaitančio telefono. Nuskaičius ant apyrankės esantį QR kodą, reikia suvesti asmeninį PIN slaptažodį – apyrankė be jo negalios.
Iš esmės tai labai nedaug kuo skiriasi nuo, pavyzdžiui, vandens parkuose išduodamų magnetinių apyrankių. Tiesiog esamiems sprendimams reikia pakankamai sudėtingos ir brangios infrastruktūros, o ir tokios apyrankės kainuoja bent po 10 litų. Labai neapsimokėtų renginiui, už kurį mokame 100 litų.
Pigesni variantai atrodys tragiškai, lengvai lūš, o čia – paprasčiausia popierinė apyrankė, kurią ir taip dažniausiai užsega atėjus į klubą ar renginį. Tiesiog ant jos yra išspausdintas individualus kodas.
Beje, pavogti tokios irgi nepavyks – pagaminome ją taip, kad nuimama plyštų būtent per patį kodą ir jis taptų nebenuskaitomas“, – pasakojo vienas idėjos autorių Bernardas Morkūnas.
„Įdomiausia tai, kad visiems tai labai aktualu – kam tik pristatėme idėją, jie net nesusipažinę iškart sako: „Gal galime susitikti?“ Supratome, kad tai didelė problema festivaliams“, – prisiminė jo kolega Vilius Kytra.
Tai tik trys iš neįtikėtinų savaitgalio idėjų, su kuriomis susipažinau. Gal ne visos jos virs kūnu, tačiau visos aiškiai parodo – jei turi vaizduotę ir norą, tikrai padarysi. Juolab kai Lietuvoje šitiek daug nuoširdžiai norinčių padėti. Ir pastarąjį sakinį rašau be jokio sarkazmo.
