Dabartinių technologijų atžvilgiu Ketteringo dronas atrodo kaip stimpanko stiliaus fantazijos vaisius. Vis dėlto jis neliko vien brėžiniuose. Šiam projektui įgyvendinti buvo skirta finansų, o keli tikri modeliai gana sėkmingai išbandyti. Ketteringo oro torpeda, Ketteringo vabalu pavadinti skraidomieji aparatai pripažinti veiksmingais, bet atliekant realius kovos veiksmus jie nebuvo panaudoti.
Atrodo, mintis apie skraidančias torpedas tarp XX a. pradžios konstruktorių tapo madinga. Tuometis pasaulis turėdamas, mūsų požiūriu, ribotas galimybes kūrė gana drąsias idėjas. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje (nuo 1917 m. iki 1918 m. rudens) vokiečių bendrovė „Mannesman-Mullag“ su keliomis partnerėmis įgyvendino projektą – bepiločio bombonešio „Šikšnosparnis“ (vok. Fledermaus). Šio radijo bangomis valdomo aparato novatoriškumas – daugkartinio naudojimo galimybė.
„Šikšnosparnis“, išmetęs apie 100 kg bombą, turėjo grįžti į nustatytą vietą ir nusileisti parašiutu. 1918 m. lapkritį kilusi revoliucija ir Vokietijos kapituliacija visiškai nutraukė šio projekto darbus.
Daugkartinio naudojimo bepilotis lėktuvas praktiškai išbandytas po poros dešimtmečių. 1933 m. britai, modifikavę kelis senus dvisparnius „Fairy Queen“, sukonstravo bepilotį lėktuvą „Queen Bee“. Pora jų dėl netobulos įrangos sudužo, tačiau trečiasis tapo realią naudą Karališkajam jūrų laivynui teikiančiu įtaisu. Valdomas aparatas, pavadintas DH82A „Tiger Moth“, nuo 1934 iki 1943 m. naudotas kaip oro taikinys. Panašų bepilotį oro taikinį, pavadintą radioplanu, nuo 1940 m. naudojo JAV laivynas.
Ieškodami „stebuklingo ginklo“ prieš sąjungininkus, vokiečiai vėl kibo į darbą. Antrasis pasaulinis karas buvo daug technologiškesnis, maža to, jis ir pats veikė kaip karo technologijų katalizatorius. Galima sutikti, kad pirmosios „Fau“ serijos raketos, turinčios savo valdymo sistemas, gali būti laikomos pirmaisiais reaktyvinių dronų prototipais. Valdomos skriejančios bombos „Henschel Hs 293“ ir „Fritz X“ panaudotos Viduržemio jūros karo veiksmų teatre. Buvo išbandomos „Wasserfall“ ir „Enzian“ radijo būdu valdomos zenitinės raketos.
Pajėgumai auga
Kapituliavus Trečiajam Reichui, visas šias idėjas įkūnijo sąjungininkai, juolab kad pokariu elektromechanika ir radiotechnika pradėjo sparčiai tobulėti, o netrukus prasidėjęs šaltasis karas skatino ginklavimosi varžybas.
Konkuruojančių šalių interesai, kuriant valdomus skraidomuosius aparatus, plėtojosi skirtingai. JAV konstruktoriai gana ilgai kūrė tik valdomas raketas ir bombas. Sovietų Sąjunga (SSRS) kurį laiką užsidegusi kūrė bepilotį reaktyvinį žvalgybos lėktuvą. Šeštąjį dešimtmetį šio darbo ėmėsi Tupolevo konstruktorių biuras.
Nors Tupolevui koją kišo akademiko Koroliovo biuras, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais pradėti masiškai gaminti žvalgybiniai Tu-123 „Jastreb“, Tu-141 „Striž“, Tu-143 „Reis“. Vien pastarųjų pagaminta iki 950 vienetų.
Visi šie įtaisai naudoti SSRS karinėse oro pajėgose nuo 1964 iki 1979 metų. Vėliau daugelis jų atiduoti „draugiškoms Afrikos šalims“, Sirijai ir Irakui. „Reisų“ iki šiol yra Čekijos, Slovakijos, Rumunijos kariniuose sandėliuose, o Ukrainoje iki šiol jie laikomi eksploatuojamais.
Kelis paskutinius praeito amžiaus dešimtmečius imta ypač plėtoti taktinės žvalgybos (iš dalies dar ir radioelektroninės kovos) dronus, čia JAV pamažu pradėjo pirmauti.
Epizodiškai žvalgybos dronai naudoti priešiškoms pozicijoms fotografuoti per Kubos krizę ir Vietnamo karą (šaltiniai teigia, kad jų prarasta tik apie 5 procentus), vėliau gana plačiai taikyti per Persijos įlankos konfliktus. Sąjungininkai naudojo tokias sistemas kaip „Pioneer“, „Pointer“, „Exdrone“, CL-89, „Midge“, „Alpilles Mart“.
Nuo 1992 m. Jungtinėms Tautoms sankcionavus NATO lėktuvų skrydžius virš Jugoslavijos teritorijos, žvalgybos dronai čia vykdė nuolatines misijas. Gerėjant šių skraidomųjų aparatų kokybei, anksčiau ar vėliau turėjo kilti klausimas: ar, be kovinio aprūpinimo (žvalgyba, netikrų taikinių imitavimas, ryšių ir radioelektroninės kovos funkcijos), dronai galėtų tapti smogiamąja jėga?
Naujojo tūkstantmečio smogiamoji aviacija
Dronai – perspektyvi aviacijos rūšis, čia kone kasmet sukuriama kas nors nauja ir atsiranda naujų naudojimo sričių. Reta išsivysčiusi šalis negali nepasigirti savo laimėjimais, susijusiais su bepiločiais skraidomaisiais aparatais. Įvairių šalių karinių ir civilinių dronų modifikacijas jau sunku suskaičiuoti, vis dėlto JAV išlieka priešakyje.
2010 m. JAV karinėse oro pajėgose buvo jau 400 „virtualiųjų“ lakūnų – profesionalių dronų operatorių. Manytina, kad 2012 m. pradžioje dronai sudarė daugiau nei trečdalį technikos parko – iš viso apie 7 500 vienetų. Daugiausia (apie 5 000) buvo kompaktiškų žvalgybinių „RQ-11 Raven“ modifikacijos žvalgybos aparatų. Vien Specialiųjų operacijų pajėgų (angl. SOF) vadovybė 2004 m. savo reikmėms užsakė 550 tokių dronų.
Rusijos karinės pramonės kompleksas šia linkme dirba gana vangiai ir sunkiai prisitaiko prie išmaniųjų technologijų diegimo karyboje. Labai aiškiu signalu tapo 2008 m. rugpjūtį įvykdyta agresija Gruzijoje. Apžvalgininkų nuomone, šis karas parodė, kad Rusijos ginkluotė daugeliu atvejų yra pasenusi, o bepiločių orlaivių skrydžiai nepateisino į juos dėtų vilčių.
Nesunku paaiškinti šio atsilikimo priežastį. Rusijos galia paremta natūraliais gamtos resursais, o ne intelektiniais ar gamybos pajėgumais. Todėl iškart po Gruzijos karo Rusija sudarė dronų pirkimo sutartį su Izraelio įmone „Israel Aerospace Industries“, o 2010 m. koncernas „Oboronprom“ sudarė 400 mln. JAV dolerių vertės sutartį. Pagal jo sąlygas Izraelio įmonė tiektų dalis, o iš jų Rusijoje būtų surenkami bepiločiai orlaiviai.
Tik lygiai prieš dvejus metus Rusijos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas savo pranešime pareiškė: „...šių metų (2012) pabaigoje bus išbandytas vidutinės klasės smogiamasis bepilotis orlaivis.“
Taigi Rusija atsilieka dešimtmečiu ir per vieną ar net dvi kovinių orlaivių kartas. Šią mintį pagrindžia faktas, kad JAV žvalgybinis „MQ-1 Predator“, pritaikius jį raketoms „Hellfire“ transportuoti, tapo pirmuoju smogiamuoju dronu dar naujojo tūkstantmečio pradžioje. Vienas pirmųjų jo kovinio panaudojimo atvejų buvo 2002 m. vasarį.
Dabartiniu vertinimu netgi „senstelėjęs“ 1,02 t maksimalios masės „Predator“ yra jau didelį įdirbį turintis sunkusis dronas, o ką kalbėti apie naujesnius smogiamųjų dronų (pavyzdžiui, „MQ-9 Reaper“, kurio maksimali keliamoji galia siekia daugiau kaip 4 t) modelius. Tad „vidutinės klasės“ rusų smogiamasis bepilotis orlaivis, kuris faktiškai yra dar tik bandymų fazėje, – jiems ne konkurentas.
Jau 2007 m. gegužę JAV karinėse oro pajėgose atsirado naujas padalinys „Sparnas 432d“, jis dislokuotas Nevadoje ir sudarytas tik iš smogiamųjų bepiločių dronų. 2008 m. rugpjūtį po trejus metus trukusios reorganizacijos JAV karinės oro pajėgos visiškai suformavo smogiamųjų bepiločių orlaivių „MQ-9 Reaper“ kovinį junginį – Nacionalinės gvardijos 174-ąjį naikintuvų padalinį.
Smogiamieji dronai plačiai naudoti kovinėse operacijose Irake ir Afganistane.
Apie kol kas naujausią sėkmingą bepiločio orlaivio atliktą operaciją „Reuters“ naujienų suvestinėje pranešama, kad šių metų kovo 3 dieną JAV gamybos dronas kartu su Jemeno ginkluotosiomis pajėgomis sėkmingai sunaikino mažiausiai dešimt buvusio Pietų Jemeno sukilėlių. Bent keturi jų identifikuoti kaip organizacijos „Al Qaeda Arabiya“ nariai.
Pliusai, minusai...
Kur slypi susidomėjimo koviniais dronais priežastis? Pirmiausia – tai ekonominis veiksnys. „Predator“ kaina siekė apie 4 mln. JAV dolerių, „MQ-9 Reaper“ – iki 16,9 mln. JAV dolerių, t. y. keturis kartus didesnė. Tačiau, palyginti su beveik tokias pat funkcijas atliekančiu naikintuvu F-16, koviniai dronai vis vien pigesni, atsižvelgiant tiek į gamybą, tiek į eksploatavimą. Jų skraidymo valandų skaičius didesnis, o žemėje pasiliekantys pilotai niekada nenukentės, jei dronas patirs avariją ar bus numuštas.
Minusai?.. Jų yra.
2008 m., Irakas. Sulaikyto sukilėlio kuprinėje randamas nešiojamasis kompiuteris, kuriame – slaptumo žymą turintis vaizdo įrašas, padarytas bepiločio orlaivio. Pasirodo, įdėjus šiek tiek pastangų įmanoma perimti dronų siunčiamą informaciją. 2009 m. perimtų įrašų trukmė siekė kelias paras.
Manoma, kad vaizdo duomenims perimti galbūt naudota rusų įmonės „SkySoftware“ komercinė programa „SkyGrabber“. Tokia galimybė atsirado, nes vaizdo signalai, kitaip nei valdymo komandos, siųsti be reikiamos apsaugos.
Vėliau paaiškėjo, kad slapta stebėti bei pakeisti galima ir dronų GPS signalus. Atsirado programišių, kurių atakos objektais tapo būtent bepiločiai orlaiviai.
Skrendantis dronas turi vieną nepageidautiną savybę – jis nuolat siunčia bei gauna duomenis ir taip „tempia“ gana didelį lengvai aptinkamą ryšių kanalo šleifą. Pavyzdžiui, „Global Hawk“ reikalauja 500 megabaitų per sekundę duomenų srauto. Nepavykus prie jo prisijungti arba jo „nulaužti“, jį galima „užkimšti“ reikiamo dažnio trukdžiais, o įvykus branduoliniam sprogimui elektromagnetinio spinduliavimo impulsas visiškai išvestų dronus iš rikiuotės.
Galima ateitis
Ir vis dėlto jie konstruojami. Kasmet jų daugiau, kasmet jie vis tobulesni. Maža to, dronų naudojimo galimybės leidžia kurti tam tikras ateities karybos vizijas. Vienaip ar kitaip, interaktyvumas ir virtualumas tampa mūsų tikrovės dalimi, tad kodėl karas turėtų būti išimtis?
Prisiminkime, kokia euforija buvo apėmusi JAV karinį elitą, kai pasirodė pirmieji sraigtasparniai. Mobilumas, staigumas, ugnies parama iš oro – sraigtasparniai turėjo viską. Tai buvo nelygu oro kavalerija. Aeromobilių operacijų koncepcija kuriam laikui tapo madinga.
Matyt, tam tikras madas diktuos ir dronai. Svarstomos įvairios jų naudojimo koncepcijos siejamos su žemės, oro ir net vandens komponentais, tinklocentrine karyba.
„Cormorant“. Atrodo, JAV karinės jūrų pajėgos žino, kaip dar įmanoma panaudoti atominius povandeninius laivus. Iš jų šachtų galima paleisti ne tik raketas, bet ir smogiamuosius bepiločius žvalgybos orlaivius. Tokį projektą buvo pradėjęs plėtoti koncernas „Lockheed Martin“. Apie keturias tonas sveriantis labai manevringas futuristinių formų dronas „Cormorant“, kūrėjų sprendimu, galėtų būti iššaunamas iš 50 m gylio. Titano korpusas, pripumpuotas inertinių dujų, būtų atsparus vandens spaudimui. Išniręs ir išskleidęs sparnus, dronas galėtų vykdyti tiek žvalgybos užduotis, tiek smogti nustatytiems taikiniams.
Įvykdęs užduotį, aparatas nusileistų ant vandens parašiutu ir signalizuotų apie savo buvimo vietą. Povandeninis laivas galėtų pasiimti jį neišnirdamas. Tam būtų naudojamas specialus zondas. Idėja, verta mokslinės fantastikos romano. Prasidėjus finansų krizei, 2008 m. projektas buvo įšaldytas. Ko gero, ne itin ilgam.
„BattleHawk“. Užpernai įmonė „Textron“ pasiūlė ir išleido pirmuosius gana įdomaus mažosios klasės drono, kuris gali tapti gera ugnies parama pėstininkams, puikiu specialiųjų operacijų palydovu, egzempliorius. Iki pusantro kilogramo sveriantį „BattleHawk“ galima pavadinti minosvaidžio minos ir drono hibridu. Suslėgtomis dujomis iššautas iš minosvaidžio vamzdį primenančio konteinerio, dronas pradeda patruliuoti virš nustatytos vietovės, ieškodamas taikinio. Akumuliatoriaus energijos pakanka pusės valandos skrydžiui, o greitis gali siekti iki 100 kilometrų per valandą.
Monitoriuje pamatęs taikinį, operatorius nukreipia droną į jį ir šis sprogsta. Nedidelio užtaiso pakanka sunaikinti priešo grupei, ugnies lizdui, lengvajam karo transportui ir pan. „Uždelstas“ sprogimas ir galimybė valdyti sprogmenį – vienas iš išmaniojo karo pranašumų.
Pasirodo pranešimų apie automatiniais ginklais aprūpintus dronus šaulius ir dronus snaiperius, kurių konstrukcija paremta sraigtasparnio principu. Tai jau neturėtų stebinti. Jei technologijos leidžia sukurti preciziškai judančius mazgus ir jutiklius, tokie aparatai anksčiau ar vėliau užims tam tikrą karybos sritį.
Einama dar toliau: jei „technologijų suma“ sudaro sąlygas sukurti visavertį nedidelį droną medžiotoją, kodėl pakankamas tokių dronų kiekis negalėtų sukurti jų kovos taktikos? Be to, kai kurie parodomieji vaizdo įrašai leidžia manyti, kad dronų „spiečiaus“ gebėjimai veikti išvien, vykdant komandines užduotis, tobulėja labai greitai. Skraidomųjų aparatų gamyba gali būti masinė, tad ar negalima būtų sudaryti iš jų sutartinai veikiančių skyriaus ar būrio padalinių? Šio skyrelio pradžioje ne veltui užsiminta apie kadaise populiarią aeromobilių operacijų koncepciją. Šiuo atveju aeromobilią operaciją atliktų lengvi, manevringi, sunkiai aptinkami ir numušami, visada dominuojančias pozicijas galintys užimti dronai.
Tai nereiškia, kad ateities karas vyktų vien tarp aukštųjų technologijų mašinų, tačiau reikia bent tikėtis, kad tokių koncepcijų plėtra leis išsaugoti daugiau žmonių gyvybių.
