Kaip atrodo skrydžių vadovo darbo vieta ir kaip jie dirba, pademonstruoti sutiko Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio Aviacijos instituto (AGAI) specialistai.
Kadangi kiekvienas skrydis prasideda oro uoste, pradėjome nuo AGAI patalpose įrengto treniruoklio, kuris imituoja Vilniaus oro uosto skrydžių valdymo bokštą.
Lėktuvo išleidimo procedūrą pademonstruoja instituto studentai: tariamas skrydžių vadovas ir pilotas. Pastarasis kiekvienam savo veiksmui turi gauti leidimą: užkurti variklius (tai galima atlikti tik baigus keleivių laipinimą ir sandariai uždarius išėjimą), riedėti link pakilimo tako, o sulaukus savo eilės – kilti.
Bokšte esantis skrydžių vadovas kompiuterio ekrane mato tą patį, ką ir žiūrėdamas pro langą – jam priklauso tik oro uosto teritorija. Kol lėktuvas nepakilo (arba kai nusileido), jis gali matyti visą informaciją apie jį: borto numerį, maršrutą, kompaniją, iš kur, į kur skrenda ir kt. Tačiau lėktuvui atsiplėšus nuo žemės ir dingus iš regėjimo lauko, su juo darbas baigiamas.
Ryšiu rūpinasi pilotai
Įprastai vienu metu bokšte dirba dvi komandos – iš viso keturi žmonės. Esant intensyviam eismui, jie gali „kelti“ lėktuvus kas maždaug 3 minutes, tokiu atveju prie tako susiformuoja gyva jų eilė. Bet tokia situacija nutinka tik labiausiai apkrautuose oro uostuose, kur gausu jungiamųjų skrydžių.
„Kai lėktuvas pakyla ir nuskrenda tam tikrą atstumą, jis pereina į vadinamąsias prieigas – nuo oro uosto jos yra maždaug 23 mylių spinduliu. Prieigų skrydžių vadovai taip pat dirba oro uoste, tik prie kito pulto. Jie lėktuvo gyvai nebemato, tik lokatoriaus ekrane juda taškas su lentele, kur surašyti visi lėktuvo skrydžio parametrai“, – sakė AGAI direktorius Jonas Stankūnas.
Prieigų skrydžių vadovai išlydi lėktuvą reikiama kryptimi, o tuomet jis susijungia su oro erdvės skrydžių valdymo stotimi. Jos darbuotojai taip pat ekrane mato tik judantį tašką su informacija apie lėktuvą ir skrydį. Skrydžio metu lėktuvas gali kirsti daug tokių zonų, o pilotai kaskart turi atsisveikinti ir prisistatyti naujiems „prižiūrėtojams“.
„Dingusio Malaizijos orlaivio atveju, lėktuvui išskridus virš jūros radarai jo nebefiksavo – paprastai jų signalas siekia 300–500 km, o vėliau jų ekrane nebesimato. Tada lieka skrydžių vadovas, kuris turi informaciją, kur išskrido lėktuvas ir kur jis skrenda. Yra vadinamoji strypų sistema, kuria vadovaudamasis skrydžių vadovas lydi lėktuvą, palaikydamas ryšį per radijo ryšio priemones, koreguodamas skrydį, kad jis nesusidurtų su kitu lėktuvu.
Visa tai vyksta mintyse – jis turi įsivaizduoti tą oro erdvę, kur koks lėktuvas yra. O paskui jau išveda orlaivį kitoje pusėje to vandenyno į radarų matomumo zoną. Ten jį priima kiti skrydžių vadovai“, – aiškino J.Stankūnas.
Šiuo „perdavimu“ turi pasirūpinti lėktuvo pilotas – jis žino, kurioje vietoje baigia darbą, atsisveikina su vienu skrydžių valdymo centru ir pasisveikina su kitu, prisistatydamas, kas jis toks, iš kur į kur skrenda ir t.t.
Kryžiukai-nuliukai
Jei lėktuvas yra radaro „matymo“ zonoje, bet pilotas išjungia autoatsakiklį, skrydžių vadovai ekrane nebemato informacijos apie orlaivį, tačiau dar žino jo buvimo vietą. Kad kažkas negerai sufleruoja dar ir tai, kad orlaivį ekrane atstoja nebe taškas, o kryželis.
Išjungus visas lėktuvo vietos nustatymo sistemas, skrydžių vadovas ekrane matys tik tai, ką įsiminė kompiuteris – jis projektuoja, kaip turėtų vykti skrydžių planai. Tačiau tai nereiškia, kad viskas taip ir yra: jei lėktuvas pasuka į šoną kompiuteris toliau rodys, kad jis skrenda tiesiai, nors iš tiesų jo ten nebus.
Tokio „pasislėpusio“ orlaivio nefiksuos ir kiti radarai, tad jei jis įskrenda į jų zoną, bet nesusisiekia su skrydžių vadovu radijo ryšiu, apie jo egzistavimą niekas nežinos.
Priemonių valdyti lėktuvus iš žemės nėra. Tokiu atveju skrydžių kontrolės svarbiausias uždavinys – koordinuoti kitus lėktuvus, kad jie nepakliūtų į jo kelią, išvengtų susidūrimo. Kitaip sakant, „valyti“ oro erdvę aplink jį ir po juo.
Taigi nors pilotai yra visiškai atsakingi už savo lėktuvą, jų saugumu ore rūpinamasi iš žemės. O besijaučiantys laisvais ir nepriklausomais iš tiesų tampa labiau priklausomi nei bet kada.
