Viena ryškiausių ir pagrindinių šventės tradicijų bei simbolių – „FiDi“ dinozauras Dinas Zauras. Jo gimimo metais galime laikyti 1978-uosius. Jau 35 metus kiekvieną pirmąjį balandžio šeštadienį pagrindinėse Vilniaus gatvėse galima pamatyti šį milžinišką – 18 metrų ilgio, 4,5 metrų aukščio – fizikų pasididžiavimą.
Dinozauro paruošimas, valdymas, taisymas nėra paprasti dalykai. Žmonės sunkiai įsivaizduoja, kiek šis milžiniškas padaras pareikalauja darbo dienų ir naktų. Ir viskas dėl to, kad dinozauras išvažiuotų į gatves bei „FiDi“ eisenos metu vestų paskui save šventės dalyvius.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo nenumaldomo fizikų noro populiarinti šventę ir išplėsti jos ribas, parodyti žmonėms, kad fiziką studijuojančiam jaunimui nepakanka „pasikapstyti“ savo kiemelyje. Dinozauro idėjos užuomazga nėra aiški iki šiol. Kai kurie „pašmaikštavimai“ apie Dino Zauro prigimtį siekia net XVII a. Tačiau reali pradžia – 10-oji „FiDi“, kai vienas šventės organizatorių surado fiziką, pasiryžusį apsiimti dinozauro gamyba. Tiesa, šis fizikas, Vilius Armonas, nuo dinozauro rankų atplėšti negali jau 35-erius metus.
O pirmasis Dinas iš tiesų buvo labai nesudėtingas. Jo gamyba pareikalavo tik savaitės darbo. Tai buvo ant „GAZ 69“ mašinos sumontuotas karkasas iš pusapskritimio formos lankų. Nepaisant to, tuo metu jis sulaukė be galo didelio susižavėjimo.
Vėliau, bėgant metams, kilo minčių padaryti judančias Dino dalis. Kiekvienais metais žmonėms, dirbantiems prie šios būtybės, kildavo labai daug naujų idėjų, kurios vienaip ar kitaip būdavo įgyvendintos. Dinas Zauras tapdavo vis sudėtingesnis. Dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtims metų, fizikai gali drąsiai džiaugtis ir vadinti savo kūrinį tikru technikos šedevru.
Koks dinozauras yra dabar?
Dabartinio dinozauro pagrindas – sunkvežimio „GAZ 53“ kėbulas. Visos kūno dalys yra valdomos pneumatine (suslėgto oro) sistema. Tam, kad Dinas tinkamai judėtų, jo viduje yra net 7 azoto balionai. Tokia sistema buvo pasirinkta dėl mažesnių kaštų, užima mažiau vietos ir yra švaresnė (jei būtų naudojama hidraulinė sistema, nei vienas prie dinozauro dirbantis studentas tikrai neišvengtų tepalų dušo).
Kad dinozauro judėjimas atrodytų kuo tikroviškesnis, pasitelkiama daug žinių, įgytų per mechanikos paskaitas. Įvairūs judėjimo tipai keičiami iš vienų į kitus. Beveik visas dinozauras yra surinktas iš senų detalių – to, ką pavyksta gauti studentams.
Dinozauro kaklas – viena įspūdingiausių ir daugiausiai darbo pareikalavusių dalių. Pagrindinis tikslas projektuojant ir konstruojant kaklą – kad judesiai būtų kuo natūralesni. Šiam efektui pasiekti buvo analizuojami filmai apie dinozaurus, buvo priimta daug įdomių inžinerinių sprendimų.
Kaklas – tai sudėtinga metalinė konstrukcija, kuri yra dengta faneros ir kartono nareliais. Pastarieji juda taip, kad keldamiesi proporcingai išjudintų ir kitus narelius. Kaklui tikrų judesių įvaizdį suteikia kartoninė armonika, uždėta ant konstrukcijos. Visa tai yra padengta popieriniais žvynais, kurių, preliminariais skaičiavimais, yra apie 1,5 tūkstančio vien ant šios dalies (o kur dar visas likęs dinozauras). Toks kaklas sveria apie 700–800 kg, o juo galima pakelti net iki 400 kg masės objektus.
Silpnoji vieta – minėti popieriniai žvynai. Dažnai tenka juos perdaryti iš naujo, nes jie nėra atsparūs lietui ir prastam orui.
Kitos dinozauro dalys – uodega ir kojos – taip pat juda. Uodegai pakelti reikia labai daug jėgos, mat ji dengta bituminėmis čerpėmis. Ji sunkiai juda, nėra pakankamai išbalansuota. Ant uodegos galima sėdėti ir siūbuoti (tam pritaisyta sėdynė su diržais). Visi dinozauro judesiai yra valdomi panaudojant tam tikrus elektroninius valdiklius.
Dinozauras turi du visiškai paruoštus variklius, kurie sveria po 400 kg. Vienas jų – atsarginis. Esant kritinei situacijai, studentai gali jį pakeisti per valandą.
Dinozauro galva padaryta iš putplasčio, stiklo pluošto ir epoksidinių dervų. Akys mirksi ir net kvėpavimas drėgnas, mat šnervėse yra įmontuoti purkštukai.
Įgula
Važiavimas su dinozauru „FiDi“ eisenos metu yra labai sudėtingas ir varginantis darbas. Bet įdomus.
Kad įrenginys neužkliudytų ženklų, kuriuos pravažiuoja vos kelių centimetrų atstumu, reikia gerai sutariančios komandos, kad kaklas ir uodega pasisuktų reikiamu metu. Įprastai Dinu Zauru važiuoja 8–9 žmonės.
Vairuotojas mato tik kairę kelkraščio pusę, todėl reikia žmogaus, kuris jam nupasakotų, kas vyksta kitoje kelio pusėje. Tokią funkciją atlieka šturmanas. Jis atsakingas ir už kaklo valdymą. Šią kūno dalį reikia valdyti taip, kad matytųsi kelias.
Būtina dinozauro valdymo komandos dalis – technikas, kuris atsakingas už įvairiausių techninių gedimų kuo greitesnį pašalinimą. Yra žmogus, prižiūrintis visą elektroninę dalį. Du žmonės atsakingi už uodegos valdymą. Jie pasiskirsto pusėmis, jas stebi – kad uodega nieko nekliudytų. O pamatę gresiančią nelaimę rėkia vienas kitam. Taip – rėkia. Mat dinozauro viduje yra toks didelis triukšmas, kad labai sunku ką nors girdėti. O susikalbėti būtina – kitaip Dinas nevažiuotų. Todėl visų prietaisų skleidžiamą garsą dar papildo komandos narių šūksniai vienas kitam.
Taip pat įguloje yra žmogus, pildantis sistemą vandeniu. Viena vieta skirta ir Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanui. Na, o devintasis žmogus yra paliekamas išorėje. Jis dažniausiai važiuoja policijos automobilyje ir per raciją Dinozauro įgulai pasako, kokias kliūtis jiems reikės įveikti. Mat dinozauras nėra labai manevringas ir vikrus – būtina iš anksto žinoti visas duobes, kurias reikės apvažiuoti.
Vairavimas
Didžiausia problema vairuojant dinozaurą – matomumas. Ko tik fizikai nebuvo sugalvoję, kad jį pagerintų. Štai per vieną šventę buvo sumanyta, kad išorę stebėti galima naudojant vaizdo kameras. Ant Dino buvo sumontuotos 6 kameros, kurios priekinį vaizdą dalino į keturias dalis. 4 kameros buvo pakabintos ant šonų, viena priekyje ir viena gale, kad filmuotų uodegą. Vairuotojas vaizdą stebėjo per tris monitorius – viename jų buvo vaizdas priekyje, kituose – padalintas šoninis vaizdas ir uodega.
Tačiau toks važiavimas pasirodė esąs per daug sudėtingas. Beveik neįmanoma jausti ir nustatyti atstumų. Gali atrodyti, kad duobė ar šaligatvis dar toli, o iš tikrųjų nuo dinozauro juos skiria vos kelios dešimtys centimetrų. Tai per mažas atstumas, kad tinkamai spėtum suvaldyti šią „transporto“ priemonę.
Beje, ir policijai nelabai patiko toks sumanymas, mat, pagal kelių taisykles, turi būti tiesioginis kelio matomumas. Tad teko atsisakyti šios idėjos. Dabar vairuotojas kelią mato per tarpą, esantį tarp kaklo ir korpuso.
Šis fizikų kūrinys, visiškai paruoštas eisenai, sveria apie 16 tonų. Viduje – didelis triukšmas, viskas kratosi ir krenta, karšta kaip pirtyje... Tačiau važiuoti dinozauru – neįkainojama patirtis ir džiaugsmas. Tokių dalykų gyvenime dažnai nepatirsi.
Kiekvienais metais Dinas pareikalauja labai daug jėgų ir laiko. Tačiau visada atsiranda entuziastų, kurie pasineria į šią veiklą, be to, netrūksta ir veteranų pagalbos.
Dinozauro kelionę šiais metais galėsime pamatyti balandžio 5 dieną, „FiDi“ 46-osios šventės metu.
