Išmaniuosius akinius kelioms dienoms paskolino informacinių technologijų kompanija NFQ, gavusi juos per partnerius JAV (patys „Google“ atstovai Lietuvoje nei demonstracijoms, nei testams šių akinių neturi).
Akiniai valdomi balsu arba braukant pirštu rėmelį. Pirmą kartą juos užsidėjus prireikia kelių minučių perprasti, kaip sistema valdoma, atrandu ir nustatymus. Ne itin sudėtinga, bet galėtų būti patogiau.
Patys akiniai patogūs (na, kaip ir bet kokie kiti akiniai), pagaminti iš kokybiškų medžiagų: rėmą sudaro lankstus metalas, o elektronika paslėpta po glotnia plastmase. Nedidelis skaidrus ekranas įtaisytas virš dešinės akies, todėl regos lauko neužstoja. Jį galima reguliuoti ir nusistatyti patogiausią kampą.
Ekranas sukuria projekciją, matomą už maždaug pusmetrio nuo galvos. Į ją žiūrint tenka ne tik pakelti akis, bet ir šiek tiek žvairuoti. Per kelias dienas, kai akinius naudojau, šalutinis poveikis nepasireiškė. Bet norėčiau pažiūrėti į ilgalaikio vartotojo akis.
Prastą regėjimą turintiems „Google Glass“ kol kas nepritaikyti – jie mato blyškų vaizdą. Tačiau „Google“ žada šią problemą išspręsti.
Be interneto ryšio ir nesusieti su telefonu, akiniai nėra itin praktiški. Iš esmės, jie gali tik fotografuoti ir filmuoti. Prisijungus prie „Wi-Fi“, dar leis užfiksuotais vaizdais dalintis „Google+“ socialiniame tinkle ir baisiai nepatogiai naršyti internete. Bet išėjęs iš namų vėl lieki „be ryšio“.
Todėl pasiskolinu „Android“ telefoną (ačiū „Tele2“) – nieko nuostabaus, kad „Google“ akiniai geriausiai draugauja su „Google“ kuriama operacine sistema. Ir įdomumai prasidėjo...
Kaip aš tapau G.Petrovičiumi
Penktadienio popietę gavęs „Android“ telefoną bandau išsiaiškinti, kaip jį prijungti prie akinių. Kadangi prieš tai „Google Glass“ buvo susieti su kitu (fiktyviu) „Google+“ profiliu, grąžinu gamyklinius parametrus. Netrukus akiniai persikrauna ir kviečia susipažinti su valdymu. O tuomet paprašo telefone įdiegti „MyGlass“ programėlę, kuri padės įrenginiams bendrauti.
Deja, „Google“ yra apribojusi programėlės veikimą pagal teritoriją – ją įsidiegti leidžiama tik amerikiečiams (prototipiniai akiniai skirti tik JAV rinkai). Ne problema: susirandu programėlės diegimo failą internete, išjungiu telefono apsaugas ir netrukus aplikaciją įdiegiu.
Tačiau paaiškėja, kad ir pačioje programėlėje būtina registracija. Vėlgi, tik amerikiečiams. Kadangi „Google“ tautybę nustato remdamasi buvimo vieta, vėl tenka imtis apgavysčių: naują profilį kuriu prisijungęs per amerikiečių serverius. Kadangi savo pavarde jau esu užsiregistravęs, susigalvoju naują tapatybę – Gedas Petrovičius.
Nors „Google“ apgavyste patiki, „MyGlass“ aplikacija ir toliau atsisako mane (tiksliau, Petrovičių) registruoti – veikiausiai, dėl to, kad telefonas prisijungęs prie lietuviško tinklo. Tenka imtis šio to sudėtingesnio: „nurootinu“ telefoną ir priverčiu jį galvoti, kad prisijungė prie JAV „T-Mobile“ tinklo. Programėlės tai neįtikina.
Prasikankinęs kelias valandas, nusprendžiu eiti iš kitos pusės: čiumpu akinius ir bandau registruotis per kompiuterį. Pamojavęs burtų lazdele, iš trečio karto priverčiu „Google Glass“ pripažinti naująjį šeimininką.
Likau nesupratęs, kodėl „Google“ taip saugo savo išmaniuosius akinius nuo lietuvių. Ir labai tikiuosi, kad paruošusi komercinę versiją bei pradėjusi viešą prekybą (ko laukiama artimiausiais mėnesiais), tokius ribojimus pašalins.
Naujos galimybės
Paaiškėja, kad vargau ne be reikalo: „MyGlass“ programėlė leidžia praturtinti akinius naujomis galimybėmis.
Pirmiausia išbandau žaidimus. Viename „Google“ sukurtame rinkinyje pateikiamos kelios pramogos: nuobodoka teniso versija, sunkokai valdoma „Fruit Ninja“ kopija, galvos balanso laikymo, vienodų formų atpažinimo ir šaudymo žaidimai.
Žaidžiant namuose visi jie greit pabosta. Tačiau išėjus pasivaikščioti į lauką – kur kas įdomiau, nes judant sunkiau tiksliai atlikti užduotis, taigi atsiranda intriga. Iš kitos pusės, keistai galvą krypuojantis, rankomis mojuojantis ar šūkaujantis pilietis (taip žaidimai valdomi) žiūrint iš šono atrodo, švelniai sakant, įtartinai.
Taip pat „Google Glass“ turi receptų programėlę, kurią naudojant ekrane galima matyti patiekalo receptą (jos pagal paskirtį panaudoti nespėjau, bet, manau, turėtų būti patogu – jei akiniai neišsikrautų vidury maisto ruošimo proceso). Keli užsienio naujienų portalai yra paruošę savo naujienų programėles, leidžiančias neatsilikti nuo svarbiausių įvykių, taip pat galima rasti įvairių socialinių tinklų aplikacijas, naudingos smulkmės (chronometras, kompasas) ir net muzikos klausymosi platformą „Google Play Music“ (kuri Lietuvoje neveikia).
Prijungus akinius prie telefono, jais taip pat galima skambinti ar atsiliepti į skambučius, skaityti ar siųsti SMS žinutes.
Fiksuok, ką matai
Kadangi savaitgalį buvau grįžęs į gimtinę, Biržus, akinių kamerą išbandžiau aplankęs kelis žinomus šio krašto objektus – Karvės olą, Biržų pilį, pėsčiųjų tiltą, Astravo dvarą.
Pilnai įkrovęs akinių bateriją, su jais pirmiausia nuvykau prie Karvės olos. Kelias minutes pafilmavęs, sėdau į mašiną ir nusprendžiau užfiksuoti kelionę iki tilto. Tačiau jau po maždaug 4 minučių akiniai pranešė, kad baterija baigia išsikrauti. Programą teko trumpinti ir apžvalginių filmavimų atsisakyti – apsiribojau nuotraukomis ir keliais trumpais video įrašais.
Žodžiu, jei išmanieji telefonai ar laikrodžiai be įkrovimo ištveria 1–2 dienas, tai šio žaisliuko savininkams teks arba gyventi prie rozetės, arba įsigyti įkrovimui skirtą nešiojamą bateriją.
Kalbant apie kokybę, galvojau, kad ji bus prastesnė – „Google Glass“ įdiegtos kameros kokybė yra panaši į vidutinės ar aukštesnės klasės išmaniųjų. Tik ji neturi blykstės ir visada fotografuoja automatiniu režimu, todėl kiekvieną kadrą patartina užfiksuoti bent kelis kartus, nes nuo menko galvos krustelėjimo nuotrauka gali tapti susiliejusi. Be to, neretai nuotraukos būna kreivos (nors gal čia aš pats persikreipęs vaikštau...).
Geroji žinia: nuotrauką ar vaizdo įrašą galima užfiksuoti vos per kelias sekundes ir net neištraukus rankų iš kišenių: akinius iš „miego“ būsenos galima pažadinti kilstelėjus galvą, o ištarus „OK Glass, take a picture“ arba „record a video“ jie išsyk atliks užduotį. Pučiant žvarbiam vėjui tai – tikrai patogi smulkmena.
Potencialas
Galėjo susidaryti įspūdis, kad „Google Glass“ lengvai pakeistų išmanųjį telefoną, bet tokių vilčių puoselėti nederėtų. Pirma, jų baterija itin greit išsikrauna (tarkime, filmuojant video įrašą ištempė vos 10 minučių; žaidžiant – apie pusvalandį). Antra, bent šioje versijoje valdymas yra nepatogus. Ypač interneto naršyklės – tenka ilgokai krypuoti galva, kol padarai ką nori. Trečia, jie gali atlikti tik dalį išmaniojo telefono funkcijų. Ir, žinoma, juose negalima įdėti SIM kortelės, taigi bet kokiu atveju išmanusis turi būti netoliese.
Be to, visos funkcijos valdomos balsu (įmanoma išsiversti be to, bet kur kas patogiau su akiniais pasišnekėti), tačiau angliškai. Todėl lietuviams gali kilti problemų. Tarkime, kaip „angliškai“ ištarti Gedimino vardą, kad akiniai paskambintų? Neįmanoma ir SMS žinutės padiktuoti ar lietuviškai „pagūglinti“.
Visgi išmaniųjų akinių potencialas ateityje gali būti didžiulis. Jei bus išspręsta bent jau baterijos problema. Aš asmeniškai labiausiai laukčiau, kol akiniams bus pritaikytas papildytosios realybės žaidimas.
Apskritai, jei akiniai turėtų nuolatinį patikimą ryšį su internetu, jų galimybės būtų neišsemiamos. Tarkime, atėjęs į parduotuvę galėtum išsyk matyti, ar perkamų produktų galiojimo laikas nepasibaigęs, kiek pinigų jau išleidai, ko dar trūksta namuose; išvykus į užsienį nereiktų klaidžioti ieškant žinomų objektų ar informacijos apie juos; policijos pareigūnus akiniai galėtų įspėti, jei šie gatvėje prasilenkia su ieškomu asmeniu ir t.t.
Na, o pabaigai – keletas pastebėjimų užvesti komentatoriams:
Nešiojant „Google Glass“ pačioje smegenų pašonėje kaista baterija ir veikia bent keli („Wi-Fi“, „Bluetooth“, GPS) siųstuvai-imtuvai;
Tokių akinių naudotojai atiduoda savo privatumą į „Google“ rankas. Ir ne tik – gali būti pažeidžiamas ir kitų žmonių privatumas (kamera juk yra);
Vagys net rankoje laikomus telefonus sugeba ištraukti, tad apie 1,5 tūkst. dolerių kainuojančius akinius nušvilpti – kaip ir vaiko saldainį atimti.
Ir apskritai, kas šnekasi su daiktais?!
