Pinigų išleista tikrai daug. Tačiau sukurti nuo nulio visą dokumentų sistemą, suskaitmeninti popierinius archyvus, sukurti saugią duomenų keitimosi aplinką institucijų viduje, galiausiai tiesiog nutiesti interneto ryšį iki kaimų tikrai nėra pigu.
Nenuostabu, kad nuolat platinami pranešimai apie sėkmingas investicijas, paslaugų gyventojams gerinimą, pradėjusią veikti naudingą kultūrinę svetainę ar elektroninio parašo diegimą.
Tačiau skaitydamas juos supratau, kad nepamenu, jog man kada nors būtų tekę visu tuo naudotis. Negana to, nesinaudodamas nepatiriu jokių išskirtinių nepatogumų.
Kelis kartus vis dėlto pasiryžau pasinaudoti valstybinių institucijų sukurtomis virtualiomis paslaugomis.
Tačiau po pusvalandžio kančių supratau, kad jas greičiausiai kūrė sadistas, norintis klientus paskandinti biurokratinių terminų jūroje arba paklaidinti nuorodų džiunglėse.
Pradėjo nuo memorandumo
Kodėl elektroninės Vyriausybės vartai – portalas epaslaugos.lt – neatveria kelio į skaitmeninį valdžios paslaugų pasaulį? Galbūt atsakymas glūdi šių projektų finansavimo istorijoje?
Tiesa, viskas prasidėjo ne nuo finansavimo, o nuo 2002-aisiais Vyriausybės palaiminto memorandumo.
Tuomet buvo pažadėta, kad iki 2005 metų bus sukurtas e.Vyriausybės projektas, suteiksiantis galimybę Lietuvos gyventojams ir verslui gauti valdžios paslaugas naudojantis skaitmeninėmis technologijomis.
Europos Sąjungos valstybės narės sutarė dėl 20 pagrindinių viešųjų paslaugų sąrašo: 12 paslaugų skirta piliečiams, 8 – verslui. Tarp jų – galimybė internetu pildyti pajamų deklaracijas, automobilio registravimas, statybų leidimo prašymas, priėmimas į aukštąsias mokyklas, naujos įmonės registravimas, socialinio draudimo įmokos už darbuotojus.
Būtų nuostabu. O kas nuveikta iš tiesų?
Tarp projektų – ir beverčiai
2006-aisiais buvo skelbiama, kad panaudota 217 mln. litų ir įgyvendinti 42 itin svarbūs valstybei projektai. Tik ar labai svarbūs?
Tik dabar aptikau, jog dar 2005 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitetas gavo 5,5 mln. litų mašininio vertimo priemonei iš anglų į lietuvių kalbą sukurti.
2008-aisiais jis sukūrė kažką, kas ir dabar veikia tinklalapyje vertimas.vdu.lt.
Kodėl niekada šia paslauga nesinaudojau? Nes atsivertus svetainę matyti, kad tai – mėgėjiškas pirmokėlio projektas.
Siūlomi vertimo įskiepiai nė karto neatnaujinti, skirti pasenusioms programoms.
Dar liūdniau – svetainėje esanti nuoroda į ES struktūrinių fondų finansuoto projekto tinklalapį nuveda pas draudimo brokerius.
20,7 milijono litų skirta legendinei elektroninio bilieto viešajame transporte ir keleivių informavimo sistemai sukurti.
Tiek to tuos pinigus, įdomiausia, kad nurodyta, jog projektas įgyvendintas 2009 metų viduryje. Tai kodėl 2013-uosius pradėjome be tokio bilieto?
Ką ir kalbėti apie lėšas sveikatos sistemos elektroniniam rojui įrengti. Vien išankstinė Santariškių klinikų pacientų registravimo sistema kainavo 7,3 mln. litų.
Ji tikrai veikia. Ir netgi pernelyg gerai. Svetainėje ipr.sergu.lt pavyko aptikti iki šiol negirdėtos specializacijos mediką – informatiką.
Paaiškėjo, kad pas vieną jų galima ir užsiregistruoti – laisvi net 8 numerėliai!
Tikrai keistoka, kai taip seniai ir brangiai sukurtoje svetainėje galima rasti tokių klaidų.
Anksčiau didžiąją dalį paskirtų pinigų suvalgė kaimo vietovėse diegtas šviesolaidžio tinklas ir viešosios interneto prieigos.
Tai išties tuomet buvo reikalinga, tačiau dabar už tokią sumą visi kaimo gyventojai galėtų metų metus naudotis mobiliuoju internetu.
Sumos – įspūdingos
2013-aisiais numatytų investicijų į e.Vyriausybę kartelė jau buvo pasiekusi 970 mln. litų aukštį. Panaudotų – 536 mln. litų.
Sumos sparčiai auga, bet gyvos eilės valdžios įstaigose netrumpėja. Paslaugų daugėja, o jomis besinaudojančių – ne.
Kaimo vietovėse yra internetas, vienkiemiuose galima siųstis vogtus filmus, o asmens buvimo vietą Panevėžyje gelbėtojai ir toliau nustatinėja susirašinėdami.
Jau bene pusė lietuvių, pastovėję milžiniškose eilėse Migracijos tarnybos skyriuose, gavo asmens kortelę su mikroschema ir įdiegtu elektroniniu parašu.
Tačiau tik retas nutuokia, kam tai reikalinga.
Europos Sąjunga pinigus šiems projektams skyrė siekdama diegti elektroninę demokratiją, tačiau kokia čia demokratija, jeigu žmonės ja nesinaudoja?
Su žmonėmis nesitaria
Kodėl taip nutiko ir ką reikėtų daryti?
„Kol dirbau Vyriausybei, aš mačiau daugybę rengiamų komplikuotų projektų – daugelis jų patyrė visišką nesėkmę.
Tačiau, kaip visiems žinoma, Vyriausybė nesėkmių nepatiria.
Jei kas nors nesiseka, tereikia skirti daugiau mokesčių mokėtojų lėšų ir darbuotis toliau.
Užtat būdamas verslo savininkas ir dirbdamas su startuoliais išmokau, kaip reikia užbaigti darbą ir pasiekti rezultatą“, – pasakojo asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Edgaras Leichteris.
Anot jo, vyriausybiniams projektams skiriama daug lėšų, ilgai aiškinama, kiek jie duos naudos visuomenei. Tačiau kuriant juos visiškai neįtraukiami patys žmonės, todėl galutinis produktas jiems neatrodo patrauklus ar reikalingas.
„Apie patrauklumą vartotojui valdžia išvis negalvoja: ten vyrauja įsitikinimas, kad žmonės turi naudotis tuo, kas jiems duodama“, – stebėjosi E.Leichteris.
Blogiausia, kad skirstomi pinigai atitenka ne tam tikram projektui suburtai bendraminčių komandai, o kuriai nors ministerijai. Tačiau visų sričių specialistai joje tikrai nedirba.
Galima liūdnai pajuokauti, kad visos elektroninės valdžios svetainės atrodys lyg pirmokėlio eksperimentas, kol kas nors sumanys įkurti dizaino ministeriją.
Be to, atskirai kurtus žinybinius elektroninių dokumentų projektus po kelerių metų teks išmesti į šiukšlyną. Nes naudos iš tarpusavyje nesuderinamų, atskirai užsakytų ir skirtingų kompanijų sukurtų sistemų tikrai nebus.
Nors ką gali žinoti, gal kas nors ir įkurs valstybinio sektoriaus informacinių technologijų suderinamumo ministeriją.
Svarbiausia – kurti tai, ko reikia
Edgaras Leichteris
„Žinių ekonomikos forumo“ direktorius
„Vyriausybei paprasčiau sukišti dar dešimt milijonų litų į projektą, nei pripažinti, kad jis neveikia, yra nepatrauklus, jo niekas neremia.
Verslas, valdžia ar mokslininkai visuomet būna savaip teisūs. Tačiau kai reikia dirbti kartu, paaiškėja, kad jų požiūriai visiškai priešingi. Jei iš pat pradžių nesusitarsime, projektas patirs nesėkmę.
Klausimas, kurį turėtume kelti kurdami elektronines paslaugas, yra ne kaip, o kodėl kuriame. Pradėdami verslą žmonės pradeda nuo mažo veikiančio modelio, išbando jį rinkoje ir sužino, ar veikia.
Kuriant elektroninės valdžios struktūras irgi reikia nuolat mokytis. Sukūrus mažą veikiantį modelį reikia išmėginti jį su vartotojais, patobulinti ir tik įsitikinus, kad jis veikia, diegti. Juk sukūrus sistemą, kurios niekas nenaudos, galiausiai viską reikės griauti, tad ar reikia į tai investuoti milijonus litų?
Sukurtas asmeninius finansus valdyti padedantis startuolis Mint.com per dvejus metus pritraukė 1,5 mln. vartotojų ir buvo parduotas už 170 mln. dolerių. Kodėl jo kūrėjams pasisekė, kai yra tiek konkurentų? Nes pirmiausia įvertino idėją, sukūrė prototipą, subūrė aktyvių naudotojų komandą ir tik tada pradėjo ieškoti pinigų.
Valdžia veikia atvirkščiai: pirmiausia prašo finansavimo, tik gavusi pinigus ką nors pradeda daryti, o jau jei padarė, tai mėgina įdiegti.
Kartais pasiseka, bet dažniau – ne. Mokykimės iš startuolių, kurie sukuria verslą turėdami visai nedaug pinigų.“
