Nuo idėjos iki kūno
„2010 m. pabaigoje man gimė idėja. Pastebėjau, kad „Google“ žmonės labai dažnai ieško kainų. Kiek kainuotų plytelės? Kiek kainuotų kelionė? Tinkavimo darbai?.. Dažnai tokių kainų, kurių šiaip nerasi, reikia klausinėti, naršyti forumuose ir t.t.
O visi tuo metu veikę kainų palyginimo portalai turėjo tik tuos prekeivius, kurie patys to norėjo. Taigi, vien mažas parduotuvėles, kurioms tai padeda tapti matomomis. Didieji rinkos dalyviai juk nesiveržia dalyvauti kainų lyginimo portaluose – jie turi didžiulį reklamos biudžetą, patys kuria savo vardą ir vengia bet kokio kainų lyginimo“, – kaip atsirado „PriceOn“ rėmai, pasakojo Jurijus.
„Nutariau, kad reikia kurti naujos kartos kainų palyginimo paslaugą. Tokią, kur patys rinksime duomenis iš visų įmanomų pardavėjų ir viską pateiksime žmonėms taip, kad jie mumis pasitikėtų.
Nuo to ir pradėjome. Susibėgome su bendraklasiu Andriumi Poznanskiu – jis puikus programuotojas, aš tuo metu turėjau neblogą verslą – išdėsčiau savo idėją ir metus bandėme kažką daryti. Esminė mintis – žmonėms, atėjusiems pas mus, nebereikės niekur nieko tikrintis, jie žinos tiesą.“
Kainų medžioklės kaina
Tačiau sukurti savo mastu kažką panašaus į „kainų Google“ atrodė tokia milžiniška užduotis, kad kartais kovoti teko net su savo netikėjimu sėkme.
„Kad ir ką sugalvotum, pirmiausia tai neigi – ieškai priežasčių, kodėl turėtų nepavykti. Mūsų atveju priežasčių buvo daug. Pirmoji – kaip visas tas kainas sužinoti? Na tai ką – sėdėjau ir galvojau. Pradžioje vienas, po to – su komanda“, – prisiminė sunkią pradžią J.Laneckij.
„Internete sužinoti kainas gana paprasta – kaip „Google“ robotai renka informaciją, taip tai darome ir mes. O dėl prekybos centrų nagrinėjome visokiausius variantus. Viską fotografuoti ir mėginti išskirti kainas? Fotografuoti etiketes ir samdyti kinus, kad iš jų nurašytų kainas?
Galiausiai radome, kad efektyviausia tiesiog skenuoti prekių kodus ir įvedinėti juos į telefoną. Dabar taip ir dirbame – mūsų darbuotojas eina į parduotuvę, vienoje rankoje skeneris, kitoje telefonas, nuskaityto kainą ir iškart ją įveda.“
Atrodytų labai imlus darbo metodas. Tačiau už vienos kainos nuskaitymą „PriceOn“ moka po 1,5 cento, tad dirbantys po 8 val. per dieną „kainų skaitytojai“ per mėnesį gali užsidirbti ir 2 tūkst. litų. Ne taip ir prastai už nekvalifikuotą darbą.
„Lietuvos prekybos tinkluose kainos keičiasi kartu su naujai išleidžiamais akcijų katalogais. Kitaip to daryti jiems nė neapsimoka. Taigi per 2 savaites turime keturis kartus aplankyti „Maxima“, po du kartus „Iki“ ir „Rimi“, bei po kartą „Prisma“ ir „Norfa“. Vienas apsilankymas – tai du darbuotojai po pusę dienos. Per mėnesį už kainų rinkimą išeina apie 6000 litų“, – pateikė nesudėtingą aritmetiką J.Laneckij.
Konfliktai nebuvo reklama
Pradėję rinkti kainas jie netikėtai sau susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Apsaugos darbuotojai vaikė kainų rinkėjus, mėgino sulaikyti, draudė domėtis kainomis. Buvo motyvuojama, kad jie fotografuoja parduotuvių vidų, atlieka neteisėtus tyrimus, pažeidžia konkurenciją.
Kilus dėl to triukšmui, daugelis lietuvių pirmą kartą ir išgirdo apie „PriceOn“. Gal tai buvo tam tikras rinkodaros triukas? Juk dabar jokių konfliktų su prekybos centrais nebėra, o ir fotografuoti tų parduotuvių niekas niekada nė neketino.
„Tos muštynės su apsaugos darbuotojais nebuvo reklama. Planavome surengti protestą, kad mums neleidžiama rinkti kainų, bet tai, jog mus muš, buvo tikrai netikėta.
Pirmaisiais mėnesiais už kainų skenavimą mokėdavome 20 tūkst. litų ir niekas nenorėjo dirbti. Kelias kainas nuskaitai ir pusvalandį aiškiniesi su apsauginiu – kas nori tokio streso?“ – prisiminė sunkius konfliktų laikus J.Laneckij.
Beje, kad konfliktai nėra labai efektyvi reklama, Jurijus įrodė pateikęs „PriceOn“ klientų skaičiaus augimo grafiką. Kai visi kalbėjo apie konfliktus, paslaugos populiarumas kiek pakilo, tačiau tuoj pat vėl krito. Anot jo, toks populiarumo „spyglys“ įrodo, kad kalbos pritraukė ne tuos žmones, todėl tokia reklama negali nešti naudos.
Kai išties pagalvota apie viską
„PriceOn“ vartotojų skaičius kiekvieną mėnesį auga po 20 proc., tačiau ar to pakanka, kad uždirbtum? Anot paslaugos kūrėjų, Lietuvoje – ne. Mūsų šalis tapo starto aikštele, bet mums dėl to tik geriau – juk galime naudotis geresne negu kada nors įpirktume kainų palyginimo paslauga.
„Metus dirbome remdami save patys. Aš ir dabar turiu kitą verslą, kuris mane maitina, Andrius Poznanskis ėmė kitus užsakymus. Kai jau supratome, kad investuoti apsimoka, įdėjau savo 100 tūkst. litų, kurie pasibaigė per pusę metų. Ieškodami kitų investuotojų sutarėme su holdingu „LTk Capital“ iš kurių gavome 1,9 mln. Sukūrėme ir išbandėme lietuvišką paslaugos variantą.
Tačiau aš visada sakiau, kad mes šioje rinkoje nesiruošiame uždirbti – Lietuvoje vykdėme tik bandymą, ar ši paslauga žmonėms patraukli, tad apsiribojome plataus vartojimo prekėmis. Darėme klaidų, tad net nesitikėjome, kad taip neblogai seksis“, – prisipažino jau gerokai per 100 tūkst. aktyvių vartotojų mūsų šalyje surinkusios paslaugos kūrėjas.
„Siekiant žengti į kitas rinkas, reikėjo kurti labai apgalvotą ir universalų sprendimą. Reikia ir kalbų palaikymo, ir įvairių valiutų naudojimo galimybės. Be to, kokią kainą ir pasiūlymus rodyti pasienio regione? Kas aktualiau Lietuvos pasienyje – kainos Lenkijoje ar Lietuvoje? Viskas nuolat kinta, reikia reaguoti realiu laiku.“
Šią vasarą dešimt „PriceOn“ programuotojų leido viloje netoli Alikantės (Ispanija). Poilsis dirbant pasirodė itin produktyvus – iš ten jie grįžo sukūrę trečios kartos „PriceOn“ paslaugos versiją. Ji pagrįsta tarpusavio santykiais – vartotojo ir prekės, buvimo vietos ir t.t. Tokiu būdu paslaugą galima individualizuoti, nerodyti to, kas vartotojo nedomina ir akcentuoti dominančius dalykus dominančioje vietoje. Ši versija leidžia prisiregistravusiam vartotojui pasirinkti dominančias prekių grupes, atmesti neįdomias, sekti naujoves, matyti, kuo domisi panašūs pirkėjai – paslauga įgyja socialinio tinklo požymių.
„Įsivaizduokime tokį pavyzdį: prisijungia Beata prie „PriceOn“, sudeda čia savo receptus ir jų paruošimui reikalingus produktus. Aš, paprastas vartotojas, nutariu ją sekti. Dabar ką ji beįdės, galėsiu pasirinkti konkretų receptą ir man parodys parduotuves, kur yra reikalingi produktai bei jų kainas.
Ateityje bus netgi taip, kad nurodytą recepte produktą (pavyzdžiui, sviesto rūšį) programėlė siūlys keisti mano mėgstamu. O jei būtų protingiau pirkti kitokį, programėlė pasiūlys ir tai. Taigi, „PriceOn“ vystoma atsižvelgiant į vartotojo poreikius.“
Ant kabineto sienos pritvirtintoje lentoje nupiešta programėlės veikimo schema: renkami duomenys, vartotojų atsiliepimai, statistika. Visa tai grupuojama, saugoma, atmetami beprasmiai komentarai, išsaugomi naudingi ir t.t.
Anot J.Laneckij, uždirbti galima tikėtis tik surinkus kritinę vartotojų masę. Tuomet programėlės gaunami statistiniai vartotojų domėjimosi prekėmis duomenys patys virs vertinga preke, kuri domins tuos pačius prekybos centrus, bei nutarusius savo prekes šalyje siūlyti verslininkus. Juk šiuo metu jie tokius tyrimus priversti atlikti patys.
Į Rusiją per Ispaniją?
Sukurti tai, ką matome apsilankę svetainėje PriceOn.lt, kainavo apie pusę milijono. Iki gruodžio mėnesio „PriceOn“ jau išleido 2 mln. investuotų litų ir pinigų reikės dar daugiau. Tačiau didžioji jų dalis skirta ne mūsų akims, o veržimuisi į užsienio rinką.
Būtent siekiant šių tikslų pakeista „PriceOn“ valdyba, kurios pirmininku tapo trylika metų „Omnitel“ vadovavęs, tad darbo įgūdžių su užsieniečiais nestokojantis Antanas Zabulis. Ir, atrodo, jau aiškėja, kur ta pirmoji stotelė užsienyje bus – ne veltui pusė kompanijos darbuotojų visą vasarą kentė lėtą internetą Ispanijos pietuose.
Tačiau kodėl pasirinkta kupina konkurencijos ir ne tokia jau didelė Ispanijos rinka, o ne kur kas daugiau žadanti Rusija?
„Mums nuo pat pradžių buvo aišku, kad pasaulyje yra tik trys rinkos – JAV, Rusija ir Kinija. Visos kitos kopijuoja tai, ką turi šios. Todėl yra labai mažai masinių produktų, kurie pradėjo sėkmingą verslą Europoje ir išėjo į kitas rinkas – beveik visada yra atvirkščiai.
Nuo pradžių taip ir planavome – padarome eksperimentą ir žengiame į vieną iš tų trijų rinkų. Rusija būtų natūralu – ji šalia, ją pažįstame. Vienoje svarstyklių pusėje atsidūrė Rusijos įtaka, mastas ir potencialas. Kitoje – mūsų vakarietiška koncepcija, dizainas ir požiūris. O jei vartotojas Rusijoje mūsų nesupras? Padarysime kažką gero, o jis iki to dar nepriaugęs.
Be to, Rusijoje labai daug prekybos vyksta ne internetu, o mes norime, kad kada nors žmonės pasirinktą prekę galėtų įsigyti tiesiog iš „PriceOn“. Todėl nutarėme pasižiūrėti, kaip tai veikia dar kažkur. Europos Sąjungoje verslo taisyklės aiškesnės, Ispanijoje visi prekybos centrai turi parduotuves internete, išmaniaisiais telefonais naudojasi apie 80 proc. potencialių mūsų klientų.
Be to, Ispanijoje kilus krizei, žmonės pradėjo labiau riboti savo išlaidas, aktyviai ieško, kaip tai daryti neskausmingai. O tai atitinka mūsų ideologiją, todėl patrauklu. Aišku, sėkmė Ispanijoje nebūtų tokia svari, kaip sėkmė Rusijoje, tad ir pastaroji šalis vis dar vilioja. Tačiau Ispanijoje sėkmės pasiekti bus lengviau“, – paaiškino J.Laneckij, kodėl dabar pats gyvena tarp Lietuvos ir Ispanijos.
Tolimose svajonėse „PriceOn“ įkūrėjas regi savo kompaniją, kaip gigantą, kurį už milijonus panorės įsigyti „Google“. O realiuose planuose siekia, kad jais pasitikėtų bent 60 proc. pasiekiamų pirkėjų šalyje.
Svarbiausia kompanijai, kurios sėkmė priklauso tik nuo pirkėjų pasitikėjimo jos pateikiamais duomenimis, išlikti sąžininga. Štai jums ir modelis, kaip uždirbti iš tiesos, ir garantija, kad čia rašoma tiesa. O kiek jau ta tiesa ir kokių kelia emocijų, priklauso tik nuo šalies rinkos brandos. Todėl jei žengs į Rusiją, „PriceOn“ liks gelžbetoninių nervų – ten apsaugininkai gali vien barniais neapsiriboti…
