Jei patys nežinote tokių „EA games“ kuriamų žaidimų pavadinimų, kaip „The Sims“ ar „Need for Speed“, paklauskite savo vaikų, jie tikrai galės apie juos papasakoti.
Neseniai J.Burtonas lankėsi Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Silicon Valley comes to Baltics“ ir savo patirtimi dalijosi su Lietuvos jaunimu.
J.Burtono paklausėme, ką jis mano apie kompiuterinių žaidimų ateitį, ar „EA Games“ pavyko pasiekti jos pradžioje užsibrėžtų tikslų ir kokį įspūdį jam paliko Lietuva.
– Ar spėjote susidaryti įspūdį apie Lietuvą?
– Galbūt ne visai tikslų, bet taip. Nesitikėjau, kad Lietuvoje yra dangoraižių, kad Vilnius turi tikrai modernų miesto centrą ir jame galima jaustis kaip didmiestyje. Labai graži Neries pakrantė.
Puikus ir miesto naktinis gyvenimas. Penktadienio vakarą praleidau viename senamiesčio bare, kuris buvo tiesiog sausakimšas. Prisėdome prie kelių banke dirbančių bendradarbių ir jie man paliko patį geriausią įspūdį.
Jie buvo labai įdomūs pašnekovai, draugiški, išsilavinę, linksmi, jiems buvo įdomu tai, ką pasakojau aš, o moteris buvo tiesiog be galo graži.
– Ko tikėjotės čia atvykdamas?
– Tikėjausi ramios šalies, galvojau, kad Vilniuje yra tik senamiestis, jis neturi modernių pastatų ar dangoraižių.
Nepasidomėjau, kiek čia gyvena žmonių, o pasirodo Vilniuje gyventojų yra daugiau nei pusė milijono žmonių.
– Įmonės „Electronics Arts“ pavadinimas lietuviškai reiškia „Elektroniniai menai“. Ar jūs galvojate, kad kompiuteriniai žaidimai yra meno forma?
– Taip, ypač pastaruoju metu kompiuteriniai žaidimai tapo labai panašūs į filmus. Aš manau, kad jie yra meno forma, nes jie yra kažkieno artistiška ekspresija.
Tiesa, šiandien jie yra daugybės žmonių artistiška ekspresija, nes jiems reikia įvairiausių meno rūšių – muzikos, grafikos, pasakojimo.
Pavyzdžiui, žaidimų serija „Sims“, tai – simuliacija, tačiau tai kartu ir meno forma, kurioje gali susikurti savo paties aplinką, pasaulį ir patirtis.
– Klausiu todėl, jog daugelis vyresnių žmonių galvoja, kad kompiuteriniai žaidimai yra skirti tik vaikams ir jie patys juose nerastų nieko įdomaus. Ar jūs su jais susitinkate?
– Nevisai, aš pats kompiuterinių žaidimų nežaidžiu, nes neturiu laiko. Esu per daug užsiėmęs pagalba startuoliams.
Tai sunkus darbas, nes startuolių srityje konkurencija yra labai didelė. Jeigu tuo užsiimi, reikia skirti visas jėgas.
Aš neturiu laiko žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau jeigu grįžęs namo turėčiau papildomas kelias valandas, vietoje to, kad žiūrėčiau televizorių aš įsivaizduoju save įsijungiant kompiuterinį žaidimą. Pavyzdžiui, „Sims“ arba futbolo simuliatorių.
Daugelis mano amžiaus (man 63-eji) žmonių kompiuterinių žaidimų nežaidžia. Tačiau nemanau, kad tai yra problema, nes naujoji karta jų žaisti nesustoja netgi tada, kai jiems sukanka virš 30 metų.
„Electronic Arts“ įkurta prieš 30 metų, kompiuteriniai žaidimai yra tapę visų pasilinksminimo formų dalimi ir jie bus tokiais dar labai ilgai.
– Papasakokite, kokia buvo „Electronic Arts“ filosofija jos pradžioje?
– Mes tikėjome, kad turime galią suteikti žmonėms patirčių, kurių jie neturėtų galimybės patirti jokiu kitu būdu. Norėjome išpildyti jų fantazijas.
Mes norėjome kurti virtualius pasaulius, kuriuose žmonės galėtų dalykus patirti ryškiau, nei realybėje. Pavyzdžiui, jeigu jie norėtų išbandyti keliavimą kosmose, jie galėtų tai padaryti kompiuteriu.
Aišku, visiškai to pasiekti nepavyko iki šiol, bet tokia buvo mūsų pačių svajonė. Juk kiekvienas negalime tapti astronautais, negalime pamatyti, kaip viskas atrodo būnant kosmose, tačiau su kompiuterio pagalba galima sukurti to simuliaciją.
„Electronic Arts“ nėra sukūrusi keliavimo kosmose simuliatoriaus, bet galima patirti tai, ką reiškia, būti, pavyzdžiui, profesionalios futbolo komandos dalimi, ką reiškia jai vadovauti.
Labai nedaug kas turi progą tai patirti, tačiau „FIFA Soccer“ žaidimuose tai įmanoma. Viską kontroliuoja žaidėjas – kokius futbolininkus išleisti į aikštelę, kokia turi būti strategija ir taip toliau.
Noriu pastebėti, kad mūsų įmonė pirmenybę visada teikė simuliatoriams, pavyzdžiui, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje mes turėjome progą nusipirkti „Grand Theft Auto“ franšizę, tačiau atsisakėme, nes ji mums pasirodė per žiauri.
– Kodėl nusprendėte „Electronic Arts“ palikti?
– Aš buvau atsakingas už tarptautinę verslo plėtrą, įsteigiau pirmąjį mūsų padalinį Jungtinėje Karalystėje, Londone.
Tada teko kartu su savo šeima keltis į Tokija, ir steigti pirmąjį padalinį Japonijoje. Kai padariau tai, „Electronic Arts“ jau galėjo pradėti prekybą savo akcijomis, o mano vaikams buvo ketveri ir vieneri metai.
Labai gailėjausi, kad negaliu jiems skirti daugiau laiko, o kadangi turėjau pakankamai įmonės akcijų ir kai prasidėjo prekyba jomis aš galėjau sau leisti nebedirbti. Nusprendžiau kur kas labiau prisidėti prie savo vaikų auginimo.
Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.
– Ar pagalba startuoliams kuo nors panaši į vaikų auginimą?
– Taip, ir tai taip pat įdomu. Tiesiog neįtikėtina, kiek energijos galima pasisemti iš jaunų žmonių. Žmonių, kurie turi naujų idėjų, yra visiškai pasiryžę siekti savo tikslo, kurie tiki savimi, yra protingi.
Savo ruožtu aš jiems galiu duoti patarimų apie verslo darymą, parodyti, kokių grėsmių yra jų pasirinktame kelyje.
