Visada malonu atsidurti vietose, kur žmonės nekalba apie tiesą, skalūnus ar kibirus žemės užsieniečiams, o rodo darbus. Prezidentė, tiesa, ilgai neužsibuvo – trumpai peržvelgusi „Lietuviško kaimelio“ ekspoziciją, susirinkusiai milžiniškai miniai iš visos Europos (minia tikrai milžiniška – penkios eilės prie registracijos šliaužė lėčiau negu į lėktuvą) papasakojo apie geriausius lietuvių pasiekimus IT srityje (Iljos Laurso „GetJar“ ir brolių Dailidžių „Pixelmator“, kaip visada – pirmi eilėje), pasidalijo viltimis, kad šios sferos vystymas padės spręsti vieną opiausių Europos problemų – jaunimo nedarbą – ir išlėkė į Latviją.
Iki parodos atidarymo įdomiausią kalbą sakė specialiai į Vilnių atvykęs rašytojas fantastas iš JAV, Davidas Brinas. Iš Lenkijos kilęs rašytojas gavo ne vieną Nebula ir Hugo apdovanojimą, o savo pranešimo tema pasirinko technologijos augimo poveikį mūsų privatumui ir visuomenei. Kas yra laisvė, ar ji atima privatumą, ar norėdami jį išsaugoti turime grįžti prie uždaros visuomenės ir prarasti tą pačią laisvę?
Tema įdomi, bet tik atėjus, smalsiausia pasivaikščioti po į parodą atvykusių kūrėjų stendus. Atrodytų ne tokioje ir didelėje salėje tilpo itin daug skirtingų temų apimanti paroda. Ir meno kūrimas bei analizė pasitelkus technologijas, ir architektūros sprendimai bei papildyta realybė, ir taupūs miestai, taupūs automobiliai, ir mokslo priemonės.
Išmanų vežimėlį senukams pristatę gamintojai pademonstravo, kaip jame įrengtas navigacinis ekranas įspėja apie priekyje esančias kliūtis – vežimėlio priekyje sumontuotas „kinect“ veikia lyg radaras.
Papildytos realybės programą muziejams pristačiusios kompanijos atstovas rodo, kaip nukreipus „iPad“ kamerą į skulptūrą, ekrane matome, kokia ji buvo tuomet, kai menininkas užbaigė darbą. Atkurtos spalvos, nudilę bruožai. Tas pats ir mokslo muziejuje – žiūri į kosminį laivą, o ekrane matai visą jo vidaus įrangą.
Mokykloms kurianti ir nemokamai dalijanti lazerinius optikos pažinimo įrenginius belgų kompanija rodo, kaip vaikai žaisdami gali susipažinti su šviesos sklidimu, poliarizacija, difrakcija ir net šviesos panaudojimą chemijoje.
Ilgai žiūrėjau į 50 eurų skenuojantį keistą įrenginį, kol supratau, kad tai ne pinigų padirbimo įrenginys, o 3D realybės skeneris. „Peugeot“ pateikė ekonomiškesnio automobilio modelį, o lakstantys robotai tiesiog painiojosi po kojomis, tad jau ir nepaklausiau, kokia jų paskirtis.
Kol kas tiek nuotraukų, bet bus ir daugiau – juk dar nė neaplankiau lietuvių startuolių...
