Mintys po kalbos
Klausydamas šio pranešimo pagavau save dažnai liūdnai besišypsantį. Atrodė, kokios progresyvios ir logiškos bebūtų Tiito idėjos, mūsų šalyje, kurią valdantys žmonės griežtai pasiskirstė į tris grupes – turinčius tik gerą nuomonę apie save, neturinčius jokios nuomonės apie nieką ir neturinčius pakankamai proto, kad į jų turimą nuomonę būtų verta atsižvelgti – jos gali būti sutiktos tik dviem šūkiais: „Lietuva – lietuviams!“ arba „Už Lietuvą, vyrai!“
Kita vertus, nepasiduosiu pesimizmui, paliksiu lyg kokias kiaules peniukšles iš gatvės į policijos mašiną išnešamus politikus marinuotis jų pačių tulžyje ir toliau tikėsiu, jog dauguma šios šalies gyventojų nuoširdžiai nori, kad mūsų šalis gyventų geriau. Kad ji trauktų žmones, o ne atstumtų juos, kad mylintys tėvai čia vaikus gimdytų, nes gali išauginti laimingus, rasiančius savo vietą gyvenime žmones, o ne dėl to, kad kokio nors R.Dagio pastangomis po gimdymo galės nusipirkti buteliu degtinės daugiau.
Bet geriau gyventi galima tik tikint į gerą darbą, o ne į gerą išmaldą. Būtent apie tai, ką reikia daryti Baltijos šalims, kad suklestėtume išties, o ne „ant popieriaus“, kad čia augtų didžiausią pridėtinę vertę kuriantis IT verslo sektorius, kad užsienio specialistai ir kompanijos čia veržtųsi, o ne maivydamosi leistųsi atvedamos, ir kalbėjo Tiitas Paaninenas, nuo 2005 m. vadovavęs sėkmingiausiai Estijos IT kompanijai „Skype“.
Protų importas – būtina klestėjimo sąlyga
Kalbėdamas remsiuos Estijos pavyzdžiais, nes apie Lietuvos makroekonomika neturiu tiek žinių. Tačiau, manau, nesuklysiu, jei pasakysiu, kad mūsų šalių padėtis gana panaši.
Kaip žinote, „Skype“ gimė Estijoje, tačiau tik dėl to, kad sulaukė pagalbos iš užsienio investuotojų. Šiuo metu Estijoje yra 450 darbuotojų, o kiti dirba skyriuose Liuksemburge, Maskvoje, Tokijuje ir t.t. (Latvijoje „Skype“ turi 10 darbuotojų. Lietuvoje – keturis.)
Tai gana neįprasta praktika – jau porą metų „Skype“ valdantis „Microsoft“ neturi taip smarkiai po pasaulį pasklidusios inžinierių komandos. Praeityje toks darbo organizavimas mums suteikė galimybę pritraukti talentingiausius žmones, kuriems negalėjome pasiūlyti patrauklesnės darbo vietos arčiau.
Šiuo metu Estijos padalinyje dirba 20 proc. žmonių iš užsienio, bet mums reikėtų kur kas daugiau. Dažnai primename spaudai, kaip sudėtinga privilioti, atvežti ir įkurti žmones mūsų šalyje. Pavyzdžiui, Švedijoje iš užsienio yra atvykę daugiau negu 60 proc. „Skype“ darbuotojų. Švedija apskaičiavo, kad šaliai trūksta IT inžinierių ir parengė programą, užtikrinančią, kaip kuo sklandžiau pritraukti į šalį ir asimiliuoti 3,2 tūkst. šios srities specialistų.
To būtinai reikia ir mums. O dabar tik galime paskaičiuoti, kad „Skype“ Estijoje prarado bent kelis šimtus inžinierių,, kurie pasirinko Švediją.
Kodėl mūsų šalims taip svarbu pritraukti daugiau IT sektoriaus darbuotojų? Estijos IT industrijoje dirba 17 tūkst. žmonių. Tai 5 proc.visos šalies darbo jėgos, kuri sukuria 9 proc. bendrojo vidaus produkto. Per 2011 m. iš IT sektoriaus veiklos Estijoje buvo surinkta 350 mln. eurų mokesčių.
Paskaičiavome, kad IT sektorius du kartus produktyvesnis už kitas industrijas ir būtent jis „kaltas“ dėl 20 proc. ekonomikos augimo. Taigi, tai pakankamai svarbi industrija, ir mano su kolegomis darbas ją paversti dar konkurencingesne.
Mūsų tikslas – iki 2020 m. šios srities darbuotojų skaičių padvigubinti. Viena bėda – norint pasiekti numatytas ribas reikia kiekvienais metais pritraukti į šalį po vieną ar tris galingus darbdavius, kurie sukurtų bent porą tūkstančių darbo vietų (kaip Lietuvoje „Barclay“). Arba sutelkti dėmesį į startuolius ir kiekvienais metais įsikurtų bent 100 naujų IT įmonių, kurios sėkmingai realizuotų idėjas.
(Aiškiai duoda suprasti, kad vien vidiniais resursais, nepritraukę išmanių žmonių iš kitų šalių, to nepasieksime – vietinių specialistų derlius mažas ir tą užsienio darbdaviai šienauja.)
Dabar panagrinėkime, kokie didžiausi trukdžiai yra IT sektoriaus augimui mūsų šalyse ir ką reikia daryti, kad tai pasikeistų?
Kas trukdo? Žlugdantis pseudopatriotizmas, išlaidus godumas ir iliuzinis sotumo jausmas
Bėda Nr.1 – iliuzijos
Mes, o ypač mūsų valdžios atstovai, klaidingai suvokiame realybę. Atvažiuoja užsieniečiai, žurnalistai iš Vakarų ir pradeda mus girti – oi, kokia maža šalis, o turi tokį IT sektorių, oi, kaip jūs čia gerai dirbate, oho, koks čia aukštas lygis… Mes ir sutirpstame – štai, pasirodo, kaip pas mus viskas tobula, Vakarai jau pavydi!
Tik giria jie mus ne dėl to, jog esame itin tobuli, o todėl, kad iki atvykdami čia nieko apie mus nežinojo. Žmonės įsivaizdavo, kad čia ras gūdžią pasaulio skylę – vieną negrįstą kelią, arklių tempiamus vežimus ir tikrai neras jokio interneto. Pamato daugiau negu tikėjosi, štai ir puola girti.
Kas dėl tokio požiūrio į mus kaltas? Pirmiausia – mes patys. Kai kas nors užsienyje klausia iš kur mes, ką atsakome? Iš Lietuvos? O jie klausia – kur tai? Tada sakome, tai tokia maža šalis prie Baltijos jūros. Rytų Europoje. Buvusi SSSR respublika. Jiems prieš akis iškart arklio tempiamas vežimas. O juk galėtume sakyti – mes iš greičiausiai ekonomiškai besivystančio Europos regiono ir požiūris bei susidomėjimas būtų visai kiti.
O taip kalbėdami, kaip dabar, iškreipiame realybės suvokimą ir tada mus giria tik dėl to, kad nieko gero nesitiki.
Bėda Nr.2 – nepasakojame apie save pasauliui
CNN, BBC, NBC nuolat praneša apie įvykius pasaulyje – kas kur sukurta, kas ką pagamino. O kiek kartų girdėjote kalbant kažką gero apie mus? Kiek žiūrėjau, mačiau vienintelę sėkmės istoriją iš Estijos. O juk sukuriame kur kas daugiau, bet nemokame apie tai kalbėti. Dėl to mūsų ir nežino.
Ir vėl kaltas mūsų pačių požiūris – kiek žurnalistų rašo pasauliui apie mūsų pasiekimus? Visos kalbos tik apie bėdas, nusikalstamumą, radikalus. O juk po „Skype“ savo šalyse sukūrėme daug tokių pat „Skype“ istorijų. Tačiau nepakankamai aiškinome kitiems, kokie tai geri dalykai. Todėl daug kas taip ir liko paslėpta tamsiuose stalčiukuose ir negali sulaukti tokios sėkmės, kaip mes.
Nuoširdžiai kviečiu žurnalistus daugiau kalbėti apie tai, kas pas mus gerai, nes atrodo, kad jie vengia pasakoti sėkmės istorijas.
Bėda Nr. 3 – mes nealkani
Ir, atrodo, neaišku kodėl – juk lyg ir turėtume jausti alkį. Gerai, didžioji Europos dalis tikrai gyvena puikiai, jai nieko netrūksta, ji soti, tačiau kodėl nealkana Rytų Europa? Ogi todėl, kad mes tiesiog nežinome, kas tai yra geras maistas!
Nežinome, kaip vykdomos geros prezentacijos, kaip dirba pasaulio žurnalistai, kaip rengiami geri pristatymai – tiesiog to nežinome, todėl nejaučiame, kad to reikia. Štai ir ši konferencija vyksta lietuvių kalba. Aš matau, kad kai kurie pranešimai jums patinka, žmonės reaguoja, juokiasi, domisi. Bet kolegoms Estijoje taip ir nepapasakosiu apie jūsų sėkmę, nes nieko nesupratau.
Taigi, mes dirbame, kuriame, dažnai darome kokybiškai, tačiau tai nepakankamai blizga, nepakankamai įspūdingai pristatoma, todėl nėra pakankamai gerai.
Bėda Nr.4 – uždaros visuomenės, kalbų barjeras, neigiamas požiūris į imigraciją
Dešimtys tūkstančių estų gyvena užsienyje. Lietuvių dar daugiau. Išvažiavo ištisos specialistų grupės, kvalifikuoti inžinieriai ir mes neturime, kas juos pakeistų. Ką tai reiškia? Lėtesnį ekonomikos augimą, kvalifikuotų žmonių stoką, o mes net neįsileidžiame imigrantų, kurie juos pakeistų.
Užsidarome ne tik savo baimėje, bet ir savo pasididžiavime. (Ekrane pasirodo barzdoto žmogelio su slidininko akiniais veidas.) Ar žinote, kas jis toks? Ne. O Estijoje šis vyras yra didvyris. Bet jei pristatysime ir reklamuosime Estiją Andrus Veerpalu vardu bei jo vardo suvenyrais, didžiajai pasaulio daliai tai nepadarys jokio įspūdžio.
Kur nors prie Viduržemio jūros žmonės paklaus, kuo jis užsiima. Ir išgirdę, kad slidinėja esant 18 laipsnių šalčio, pasukios pirštą prie smilkinio. Taigi, noriai kuriame didvyrius, kurie niekam nerūpi išskyrus mus pačius ir taip tik dar labiau užsidarome nuo pasaulio.
(Autoriaus pastaba: Ta proga rekomenduočiau visur krepšinio kamuolį matantiems lietuviams pakeisti slidininką nuolat užsieniečiams brukamais mūsų krepšininkais, tada prisiminti, kur pasaulyje krepšinis išties populiarus ir dar kartą perskaityti šį Tiito pastebėjimą, taikant jį sau.)
Bėda Nr.5 – aukštas darbo jėgos apmokestinimas ir nebrandi teisinė bazė
Mes labai daug kalbame apie mokesčių skaidrumą, paprastumą, vienodinimą. Tačiau investuotojams tokie dalykai visai nerūpi. Jie norėtų mokesčių nemokėti visai. Todėl sėkmingiau investicijas pritraukia tos šalys, kurios kalba ne apie mokesčių paprastumą, o apie taikomas išimtis bei lengvatas. Investuotojai ieško būtent jų ir eina būtent ten. Olandija, pavyzdžiui, 30 proc. naujai atėjusios kompanijos pajamų 8 metams atleidžia nuo mokesčių.
Kaip įveikti tokį pasiūlymą? Greitesniu internetu? Deja, mažų mokesčių motyvacija patrauklesnė. Todėl Olandijoje kuriasi daugybė kompanijų ir moka mažesnius mokesčius. Galiausiai išeina taip, kad Olandija tų mokesčių surenka daugiau ir turtėja. O pas mus nėra net bendros politikos, kaip tai įgyvendinti.
Bedą Nr.6 – Tarpdisciplininių žinių stoka ir žemo lygio vadyba
Pastebėjau, kad pas mus ruošiami labai siaurų specializacijų darbuotojai. Programuotojai moka tik programuoti ir nieko neišmano apie vadybą ar dizainą, dizaineriai neturi supratimo apie programavimą ir t.t. Norint dirbti efektyviai privalu nors kažką išmanyti apie kitų darbo specifiką, o mūsų mokslo įstaigos to nesuteikia.
Todėl ateina naujas žmogus į „Skype“ ir patiria šoką. „Aš turiu suprasti ką kalbą vadybininkas? Suvokti dizainerio požiūrį?“ Jis negali patikėti, kad taip būna!
Reklamos vadybininkai, pardavimų vadybininkai, jei nori dirbti aukščiausiame lygyje, privalo tapti universalūs, suprasti visus kūrybos etapus, arba pasmerkti išnykti.
Dizainą irgi kuria menininkai, kurių niekas neruošia taip, kad suvoktų ir techniką. Geras dizainas yra būtinas, todėl geras technikos dizaineris tampa praktiškai išnykusiu unikumu.
Ką daryti? Branginti, ruošti ir vilioti gerus žmones!
Skatinti investuotojus
Suomijoje mokesčiai aukšti. Tačiau ką jie padarė – kiekvienas tapęs angelu investuotoju (žmogus, savo lėšomis remiantis pradedantį realizuoti savo idėją jauną IT verslininką) dvejiems metams atleidžiamas nuo pusės mokesčių. 50 proc. jo pajamų yra nebeapmokestinamos. Jūs įsivaizduojate, kokį postūmį rinkai tai padarė?
Privilioti užsieniečius
Kiek padirbėjęs „Skype“, supratau, kad man reikia pagalbos atgabenant darbuotojus. Taip, žmonės padeda vieni kitiems, tačiau to nebuvo gana – reikėjo pagalbos perkraustant jų šeimas, socialinių tarnybų požiūrio. Valstybei reikalinga užsieniečių reikalų agentūra, kuri tvarkytų visą imigracijos procesą ir tirtų išorinę darbo rinką. Kitos Europos šalys tokias agentūras turi, deja – ne mūsiškės.
Šios agentūros sprendžia visas darbuotojo persikraustymo proceso metu kylančias problemas ir reklamuoja, pristato šalį užsienyje. Jų darbuotojai bendrauja su žmonėmis, kurie pasirinko tavo šalį, kalbasi su jais, tikrina, reklamuoja ir padeda apsisprendusiems.
Beje, Estijoje mes tokią agentūrą kaip tik dabar kuriame. Kai tik bus patvirtintas biudžetas, tam bus skirtos Europos Sąjungos lėšos. Tuomet tai tikrai netylėsime – tokį dalyką reklamuosime triukšmingai ir garsiai. Siūlyčiau taip daryti ir Lietuvai.
Bijoma imigrantų, o iš tiesų reikia gerokai pagalvoti, kad įrodytum specialistui, kodėl jam gerai atvykti dirbti į tavo šalį. Supratome, kad skirtingiems pasaulio regionams reikia parinkti skirtingas žinutes.
Todėl Rusijoje ir Baltarusijoje reklamuojamės, sakydami, kad Estijoje geresnis gyvenimo lygis, geresnės socialinės garantijos, saugiau ir patogiau gyventi.
Skandinavams kalbame apie mažesnius mokesčius ir žemesnius pragyvenimo kaštus, todėl jie gali nesijaudinti net jei gaus mažesnę algą – to pakaks.
Kitose Baltijos šalyse reklamuojame galimybę dirbti netoliese, mažą korupciją ir geras sąlygas kurti startuolius.
Vakarų Europiečiams, beje, mes irgi patrauklūs – juos žavi mūsų gamta, palyginti mažas gyventojų tankis ir nedidelės automobilių grūstys. Gal skamba keistai, tačiau Vakarų Europai geriausia reklamuotis primenant, kad pas mus realiai sukurta lygių žmonių visuomenė.
Čia esi socialiai mobilus – palyginti paprasta greitai daryti karjerą, visuomenė nesusiskirsčiusi į griežtas klases, todėl nesunku keisti savo socialinę padėtį. Juk daugelyje vakarų šalių karjerą daryti itin sudėtinga – ten viskas labai stabilu, tad pajudi aukštyn tik viršininkui mirus.
Pasitelkti emigrantus šalies reklamai
Iš mūsų šalių emigruoja tūkstančiai. Jie ieško geresnės savirealizacijos, tačiau kiekvienas išvykęs pasiilgsta savo namų. Lankosi čia per Kalėdas, siunčia pinigus tėvams, perka nekilnojamąjį turtą – jie myli savo šalį ir yra jos patriotai.
O mes, likę čia, dažnai juos pavadiname išdavikais ir atstumiame. Tai labai neatsakingas požiūris – žmonės pasijunta nepageidaujami, atskirti nuo Tėvynės, tad net pasiekę sėkmės užsienyje nebemini šalies iš kurios atvyko.
O juk kiekvienas išvykęs suranda ratą pažįstamų, bendrauja su daugybe žmonių ir tikrai gali pasitarnauti savo gimtinei. Todėl privalome ne atstumti juos, o įdarbinti – tegul populiarina savo šalį. Tada pasaulis žinos, kad pasiekę sėkmės talentingi žmonės yra kilę iš čia. O ir kitiems reikia tiesiog ten, kur jie gyvena, koordinuotai ir sistemiškai pateikti kažkokių priemonių, kad galėtų reklamuoti savo šalį. Nežinau, tai gali būti paslaugos, tai gali būti priemonės, - reikia galvoti.
(Autoriaus pastaba: Ta proga norėčiau priminti, kad keikiamas už JAV pilietybės priėmimą Žydrūnas Ilgauskas nuo tų keiksmų nukentės kur kas mažiau negu Lietuva. O iš pavydo atstūmus tuos, kuriems sekasi, mūsų šalį užsienyje vis tiek reklamuos. Tik tai darys nusikaltėliai, kai policijos suvestinėse pasirodys šalies, iš kur kilo tas ar tas gaujos narys, pavadinimas.)
Išmokti mokytis
Prieš kelerius metus Estijoje sakiau – aš niekada neišeisiu į pensija. Dirbsiu iki mirties. Ir, deja, dabar galiu tai tik patvirtinti – mums pensija negresia. Užduok sau klausimą, ar tikrai tau pakaks pinigų pragyvenimui, kai baigsi dirbti? Atsakymas – ne. Taip yra – baigsis darbas ir baigsis pinigai.
Dabar mano darbas labai įdomus, aš daug keliauju, matau daug žmonių, daug patiriu ir dėl to visiškai nenoriu jo atsisakyti. Tačiau ar galiu garantuoti, kad to darbo dar reikės po dešimtmečio? Paklauskite sąžiningai savęs – ar tikrai tai, ką darote, bus reikalinga ir po dešimties metų? Kiek verslų, kurie dabar klesti ateityje bus pakeisti tobulėjančių technologijų? Kiek darbuotojų pakeis robotai?
Todėl privalome organizuoti žmonių dirbančių neperspektyviose industrijose perkvalifikavimą. Sendamas žmogus irgi gali nemesti darbo visiškai, o pereiti dirbti į kitą, labiau tinkamą, reikalingą.
Privalome pakelti išsilavinimo reikalavimus valstybės tarnautojams, priimti daugiau darbuotojų turinčių specifinių žinių ir siekiančių žinoti daugiau. Tinkamą išsilavinimą turintys žmonės, turi gauti tinkamas pozicijas darbe. Tai padarė Gruzija. Pamatysite ten klerką, paklauskite ir sužinosite, kad tai koks nors doktorantas, jis rašo mokslinius darbus. Matome rezultatus.
Reikia kelti reikalavimus ir aukštąjį išsilavinimą teikiančioms įstaigoms. Sukvietus daugiau studentų ir dėstytojų iš užsieniom supurtyti mūsų universitetus, priversti juos tobulinti programas ir išjudinti iš stagnacijos.
Reikia diegti daugiau tarpdisciplininių mokymo programų, kad siekiantis universalesnio išsilavinimo žmogus galėtų rinktis skirtingesnes programas ir viduje mokslo įstaigos ir, galbūt, net tarp įstaigų. Tuo pat metu reikia sumažinti mokomų skirtingų programų skaičių, tuo pat metu padidinant reikalavimus ir praktinio darbo krūvį, kurį reikėtų atlikti, norint tas studijas baigti.
Aukštosioms mokykloms reikia kurti praktiškai veikiančias mokomąsias laboratorijas, kurios realiame pasaulyje galėtų konkuruoti su verslais, kur tie studentai po mokslų eis dirbti.
Galiausiai – skatinti susidomėjimą technologijomis nuo pat vaikystės. Kurti kompiuterių klubus vaikams, žadinti smalsumą. Dauguma šiuo metu sėkmingiausių Estijos IT verslininkų kadaise susipažino dar pionierių rūmuose, kur jaunųjų programuotojų būreliuose dar rusiškai mokėsi rašyti programas kompiuteriams. Nuo to ir prasidėjo jų augimas. Dabar mums būtinai reikia tokių klubų.
Pabaiga
Atverianti akis ir perkraunanti smegenis paskaita baigėsi. Dabar, gerbiamieji, vėl galite paskaityti pradžią.
