Kodėl man nepatinka planšetės?
Jų populiarumas vis auga, vis daugiau žmonių susižavi didelio ekrano paprastumu ir užmiršta klaviatūros patogumus. Ilgai kankinęsis ir galvojęs, ką galėčiau nuveikti su planšetiniu kompiuteriu, galiausiai supratau ir pasidaviau.
Bėda ta, kad būdamas turinio kūrėju, išties su planšetiniu kompiuteriu veikti neturiu ką – tekstų rašymui reikia klaviatūros, muzikos kūrimui – didesnės galios, nuotraukų tvarkymui – ir vieno, ir kito, ir dar didelio ekrano.
Užtat vartotojui planšetinis kompiuteris tampa itin patogiu įrankiu – gali nešiotis su savimi, didesniame negu telefono ekrane patogiau naršyti internete, gali žiūrėti filmus ir bendrauti per „Skype“, gali praktiškai viską, ką darei savo kompiuteriu ir dar tuos smagius žaidimukus liečiamame ekrane žaisti.
Tiksliau, taip buvo, kol neatsirado „Windows 8 Pro“ sistemos planšetės. Galimybė planšetiniame kompiuteryje paleisti pilnai veikiančias „Windows“ programas jį pavertė tiesiog mažesniu kompiuteriu. Tiesa, be klaviatūros toji pilna „Windows“ versija praktiškai neturi prasmės – liečiamame ekranėlyje viskas per smulku, nepatogu ir komplikuota.
Specialiai planšetės formatui pritaikytas „Start“ ekranas veikia puikiai, tačiau kol kas „Windows“ programėlių ekosistemą esu priverstas vertinti neigiamai – čia net „Skype“ veikia kažkaip keistai. O tai, kad nėra programėlių rodančių visų formatų filmus, tiesiog gėdingai nepatogu.
Kodėl man patiko „IdeaPad MIIX10“?
Labai trumpas atsakymas – nes tai klaviatūrą turintis kompiuteris, kuris yra ir planšetė. Taip, tokių yra daugiau. Yra ir galingesnių, su Intel i5 ar i7 procesoriais. Tad kodėl giriu šį, o ne anksčiau išbandytą „Samsung ATIV Pro 700T“?
Pirmiausia – dėl kainos. Aprūpinti galingesniais procesoriais planšetiniai kompiuteriai bene dvigubai brangesni už 1699 Lt kartu su klaviatūra Lietuvoje kainuojantį „Lenovo“ mažylį. Beje, kaina stebėtinai artima tai, kurią mokėtų ir amerikiečiai – JAV toks kainuoja 1500 Lt.
Taip, galingesnis procesorius lyg ir sukuria galimybę atlikti daugiau darbų, tačiau, sutikite, planšetinius kompiuterius perkame ne tam. O „Microsoft Office“ programos ir net tokia „sunki“ interneto naršyklė, kokia pastaruoju metu virto „Chrome“, mano bandymų metu veikė puikiai, laukti įsijungimo neteko per ilgai, tad Intel Atom Z2760 dviejų branduolių 1,8GHz procesoriaus galios tam visai pakanka.
Antra – dėl solidaus dizaino. Tiek minėtas „Samsung“, tiek daugelis kitų tokio tipo planšetinių kompiuterių su nusegama klaviatūra laikant rankose atrodo itin trapūs. Prisegtas prie mažo laikiklio ekranas nepatikimai kliba, tad palieka pigaus gaminio įspūdį. Ekranas gerokai sunkesnis už klaviatūrą, todėl vis atrodo, kad kompiuteriukas apvirs.
Kurdami šį gaminį „Lenovo“ inžinieriai pasirinko kitokią koncepciją – ekranas ne tik prisisega prie klaviatūros, bet ir patikimai įsitvirtina į įmautę. Todėl užvertus jį rankoje laikai lyg kokią knygą su saugančiu viršeliu. Atvertus ekranas patikimai prisitvirtina magnetu ir konstrukcija atrodo tvirta.
Be to, „Lenovo“ klaviatūra nors ir miniatiūrinė, išsaugojo šiam gamintojui būdingą puikią kokybę – klavišai išdėstyti erdviai, nei per kieti, nei per minkšti, tad rinkti tekstą net labai malonu.
Gamintojų teigimu 6800 mAh baterijos turėtų pakakti 10 val. naršyti internete. Man ji tiek nelaikė, tačiau daugiau dirbau su pilna „Windows“ versija, o tai bateriją sekina greičiau. Tačiau normaliai naudojantis jos pakako visai dienai.
Beje, kitaip nei įprastame kompiuteryje, čia įrengtas vidinis GPS imtuvas, tad galėsite naudotis navigacija 10,1 colio įstrižainės ekrane.
Didieji „IdeaPad MIIX10“ trūkumai
Pirmasis ir pats baisiausias trūkumas, kuris krenta į akis jau pirmosiomis naudojimosi kompiuteriu su klaviatūra minutėmis, tai USB lizdo įrengimo vieta. Na kuo mąstė šio kompiuterio dizaineris, įrengęs USB lizdą taip, kad prijungus klaviatūrą prie jo neįmanoma prieiti?
Tai atrodo visai kvailai, nes kompiuterio šone įrengta lengvai pasiekiama HDMI jungtis, „microSD“ kortelės lizdas (vidinė kompiuterio atmintis tik 64 GB, o su „microSD“ ją galima išplėsti dvigubai), o USB jungiasi į planšetinės dalies apačią, tad prijungus klaviatūrą tampa nepasiekiama.
Taigi, darbo su klaviatūra metu, prie kompiuterio nepavyks prijungti nei išorinio kietojo disko, nei USB atminties rakto, nei paprasčiausios laidinės pelės. Beje, būtent pastarosios trūkumas labiausiai ir nervino.
Mat mažytėje klaviatūroje neįrengtas įprastas lietimu valdomas „Touchpad“. Lyg ir logiška – juk visas ekranas liečiamas. Deja, kai renki tekstą netrukus supranti, kad ekrane labai sunku tiksliai paliesti reikiamą raidę, ranką kelti nuo stalo nepatogu, o po 10 minučių darbo ekranas taip nusitapšnoja, kad pirštų atspaudus matai geriau negu raides.
Aišku, problemą galimą langai išspręsti įsigijus „bluetooth“ pelę, tačiau kas trukdė USB lizdą įrengti ekrano šone ar, bent jau, papildomą išvestį prie klaviatūros – nesuprantu.
Kitas kiek erzinantis dalykas – ekranas ir klaviatūra stovi tik vienu nekintamu kampu. Dar būtų nieko, bet tas kampas kažkoks per status. Todėl tikrai patogu dirbti tik pastačius kompiuteriuką ant labai aukšto stalo, arba jei pats esi labai mažas. Pasidėjus ant kelių, patogiausia būtų dirbti, jei akys būtų kiek aukščiau bambos.
Gerai, kad IPS ekrano apžvalgos kampas itin didelis, spalvos puikios, tai dirbti įmanoma ir žiūrint kampu. Bet tobulinti yra ką.
Keli žodžiai apie „Windows 8.1“
Kadangi išbandytas kompiuteris turėjo įdiegtą dar nepasirodžiusią operacinę sistemą, norisi pasakyti kelis žodžius apie atsiradusias naujoves.
Taigi, pirmiausia – „Microsoft“ pasidavė ir grąžino „Start“ mygtuką. Tiesa, atrodo jis kitaip, o ir veikia nei šiaip, nei taip. Atsidarantis programų sąrašas neturi buvusio mygtuko funkcionalumo, tad iš esmės jis reikalingas tik tiems, kas nesugebėjo „Windows 8“ rasti reikalingų klavišų kombinacijų.
Man atrodo kur kas patogesnis pakeitimas – galimybė nustatymuose numatyti, kad kompiuteris iškart įjungus paleistų darbastalį, o ne „Start“ meniu. Planšetiniam kompiuteriui tai neaktualu, tačiau dirbantieji prie didžiulių neliečiamų ekranų jausis patogiau.
Tai galima padaryti pasirinkus „Properties“ – „Navigation“ ir pažymėjus varnele „Get to desktop…“
Daugiau pokyčių atsirado „Start“ meniu. Pirmiausia dabar galima nusistatyti tą patį programėlių foną, kaip ir darbalaukio. Antra – galima nurodyti, kurios iš programėlių bus rodomos greito paleidimo laukuose, o kurios bus paslėptos, tad viską teisingai parinkus nebegresia pasiklysti ekrane.
Galiausiai atsirado galimybė laisviau pasirinkti rodomų langelių dydį. Tai tik estetika, tačiau žmonės juk mėgsta, kad būtų gražu.
Kadangi niekuomet nepritariau tiems, kas rėkia, jog „Windows 8“ yra prasta sistema – ji stabili, saugesnė ir greitesnė už „Windows 7“, o neįprastas valdymas tai jau asmeninio tingėjimo išmokti ir susitvarkyti, o ne programos kūrėjų problema – didelių pokyčių nepastebėjau.
Pabaigai
Suprantu, kad „Apple“ ir „Android“ gerbėjus tai piktins, tačiau esu įsitikinęs, kad realiausia ateities sistema dirbantiems ir norintiems planšetinio kompiuterio mobilumo žmonėms, tai panašaus tipo įrenginiai su pilna „Windows 8 Pro“ sistema. Kol kas juose per mažai linksmybių ir žaidimų, tačiau produktyvumu jų neaplenks nei „iOS“, nei „Android“.
Visų pirma todėl, kad pastarosios sistemos skirtos mobiliesiems ryšio įrenginiams, o ne darbo stotims. „Windows“ išlieka universalesni. Vėlgi, tai mano nuomonė. Tačiau juk „iPad“ studentas jei ir pirks, tai tam, kad turėtų kartu su kompiuteriu, o šį mažylį galima visiškai sėkmingai naudoti vietoj kompiuterio.
Norintiems galingesnio egzotiško planšetinio kompiuterio „Lenovo“ beje irgi turi neprastą pasiūlymą – persilenkiantį „Ideapad Yoga„, ar pramogoms pritaikytą „Lenovo Flex„, atjungiamu ir apsukus atvirkščiai prijungiamu ekranu.
