Tačiau edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė savo mokykloje vaikams mokyti pasitelkė planšetinius kompiuterius ir sako, kad technologijų bijantys tėvai elgiasi tiek pat protingai, kaip elektros ar automobilių pražūtingumu tikėję jų proseneliai. Jeigu sutariame, kad išmanus telefonas yra įrankis, tad pažiūrėkime, kaip galime išnaudoti jo privalumus.
Tik faktai
2013 m. pavasarį TNS LT atliktas tyrimas parodė, kad beveik trečdalis 7-14 metų amžiaus vaikų naudojasi internetu telefonuose arba planšetiniuose kompiuteriuose. 31 proc. 12-14 metų amžiaus vaikų mobiliuosiuose telefonuose naudojasi paieškos sistemomis.
Daugiausiai parsisiunčiančių mobiliąsias programėles yra 12-14 amžiaus grupėje – 28 proc. Vyresni šia paslauga naudojasi mažiau – tarp 15-19 metų amžiaus jaunuolių parsisiunčiančių mobiliąsias programėles buvo 24 proc., tarp 20-29 metų amžiaus – 14 proc. ir tarp vyresnių šis rodiklis atitinkamai mažėja.
Bendrovė „Factus Dominus“ apklausė vaikų tėvus. 75,9 proc. apklaustųjų į klausimą – „Ar manote, kad šiuolaikinės išmaniosios, lietimu valdomos, technologijos skatina vaikų raidą ir aplinkos pažinimą?“ – atsakė teigiamai.
Tiesa, 64,9 proc. nurodė, kad tik tuo atveju, jei vaikai jomis naudojasi saikingai. Tačiau tik 13,2 proc. tėvų mano, kad išmaniosios technologijos skirtos ne vaikams.
Taigi, technologijomis jau tikime. Tačiau praktiškai pamatę paauglį įbedusį nosį į savo išmanųjį telefoną, esame šventai įsitikinę, kad jis užsiima kažkuo beprasmišku, apie lavinamąsias programėles esame nebent girdėję, o žaidimus išvis vadiname velnio išmone. Ir, beje, žiauriai klystame.
Kuo naudingi žaidimai?
Sutinku – jei žaisime savo išmaniuoju telefonu pamokų metu ar svarbiame susirinkime, vietoje to, kad diskutuotume, šaudysime paukštelius, o vietoj namų darbų spręsime „Sims“ buities problemas, naudos nebus. Tačiau atmetus paprasčiausią nepaklusnumą ar tėvų tingėjimą reglamentuoti vaiko dienos režimą, aiškėja, kad teisingai pasirinkti žaidimai tikrai gali duoti naudos.
Žaidimai lavina atmintį, gerina socialinius įgūdžius, moko prekiauti, atsakomybės, galiausiai, jau patys neproduktyviausi, tiesiog lavina reakciją. Geriau žaisti kamuoliu? JAV mokslininkai nustatė, kad nebūtinai.
Kalifornijos universiteto mokslininkas Adamas Gazzaley sukūrė žaidimą senukams. Sėdėdami prieš ekraną jie lenktyniavo automobiliais ir privalėjo reaguoti į kelyje sustatytus ženklus. Taip, senukai žaidė gerokai prasčiau negu jaunuoliai.
Tačiau 60-85 metų amžiaus savanorių, kurie per mėnesį žaidė 12 valandų reakcija tiek pagerėjo, kad jie jau aplošė pirmą kartą žaidimą žaidusius dvidešimtmečius. Senolių smegenų veikla suintensyvėjo, o jų reakcija, mąstymo greitis ir atmintis gerokai pagerėjo. Beje, pokytis į gerą liko pastebimas net praėjus pusmečiui po eksperimento.
Deja, kamuoliukas jiems tikrai jau niekuo nebūtų pagelbėjęs. O įsivaizduokime, kokia tai atgaiva neįgaliesiems?
Mokslas, ar kliūtis mokslui?
Juk perkame mažyliams knygutes, kur paspaudus arkliuką jis žvengia? O išmaniajame telefone tas arkliukas gali ir pabėgioti, papurtyti galvą, jį galima pašerti šieneliu ir jis gali atsisakyti valgyti mėsą.
Juk vedame vaikus į zoologijos sodą? O internete rasti gamtoje žaidžiančių liūtų vaizdai, nors ir ekrane, bet rodo juos laisvėje.
Dainuojame lopšines? O pasitelkę išmanųjį telefoną galime dainuoti jas su žvėreliais.
Mokome kalbėti vaiką taisyklingai. Bet tai dar geriau išmokys atkartojanti jo žodžius telefone katytė. Tas pats ir su užsienio kalba.
Sakote, kad tai tik pirmo pažinimo lygis – vyresniems geriau vadovėliai? Vėlgi netiesa. Vadovėliai geriau tik tuo atveju, jei nėra mokytojų ar artimųjų, galinčių ir norinčių rinktis modernesnį, įdomesnį ir patrauklesnį įrankį. Apie tai labai įtaigiai kalbėjo modernią „Karalienės Mortos“ mokyklą pradinukams įkūrusi A.Landsbergienė: „Kalbama, kad atsiradus technologijoms žmogus nuo žmogaus nutolo. Bet ar labai jau artimas vaikui mokytojas, kuris 40 min. bamba prieš klasę viena tema? Bendrystė, kai kartu džiaugiamės atradimu, vaikas patiria džiaugsmą kažko pasiekęs.
Kad vaikas degtų aistra, jam turi patikti, jis turi turėti vidinę motyvaciją. Leiskime vaikams naudotis XXI a. kūriniais ir jie padės tobulėti. Sakote, be vadovėlio nieko neišmoksi? O kiek jūsų gali cituoti savo biologijos vadovėlį? O juk skaitėte, mokėtės ir tai buvo labai rimta.
Todėl sakau – tegul rimtai kalba rimti ekspertai, o vaikams turi būti linksma, suprantama ir įdomu. Mano devynmetis vaikas per „Youtube“ kanalą žiūri astrofiziko Neilo deGrasse'o laidas. Mokslininkas papasakoja įdomiai ir vaikas laukia nesulaukia, kada pasirodys naujas jo filmukas. Todėl norėčiau juoktis žiūrėdama medžiagą apie astrofiziką, nes tokia padės mokytis vaikams.“
Jei bijote, kad ir tai yra žaidimai, paieškokite programėlių parduotuvėse matematikos įgūdžius lavinančių žaidimų, kur galėsite varžytis su vaiku, kas greičiau daugina ir dalina. Paieškokite visą žmogaus organizmo sandarą iki smulkiausių nervų trimačiame vaizde pateikiančių biologijos programėlių.
Apie užsienio kalbos mokymą jau nė nekalbėsime – kiekvienas turintis kompiuterį vaikas pats jos noriai mokosi. O toks žaidimukas, kaip, pavyzdžiui, „Talking Angela“ leis pasikalbėti su katyte, kuri netgi gali užduoti testų klausimus ir reikalauti pakartoti nesupratusi tarties.
Beveik pamokslas
Kano akademijoje matematikos moko iš „Youtube“ filmukų ir tai veikia! Lygiai taip pat, kaip veikia ten pat „Youtube“ randamos „pamokos“, kaip skalbti plytą, šokti nosimi į ledą ar kažką padegti. Tačiau juk ir knygų būna įvairių, o jau tėvų reikalas, duos jie vaikui įdomią ir gerą, ar leis tuštinti savo galvą gilinantis į žvaigždžių vakarėlių naujienas.
Vaikas geriausiai mokosi, kai ieško atsakymų į paties išsikeltus klausimus, o išmaniajame įrenginyje jis gali daryti būtent tai. Aišku, nei tėvų, nei mokytojų telefonas nepakeis, teks ir patiems domėtis, siūlyti, dalyvauti. Tačiau ir skųstis nėra ko – technologijas vaikų kvailinimu kaltina būtent tie, kurie patys nemoka jomis naudotis, arba tikisi, kad jos leis visiškai atsisakyti savo pareigų.
