Lyg to dar būtų negana, siekdama išvengti teisinių procesų dėl elektroniniu paštu siunčiamų duomenų nutekinimo, kompanija „Google“ paskelbė, kad žmonės niekada nė negalėjo tikėtis, jog internetu siunčiami laiškai nebus skaitomi trečiųjų asmenų. Negi atėjo metas rinktis – grįžti prie senų gerų vokų su pašto ženklais, ar atsipalaiduoti ir mėginti pajusti malonumą?
Birželį „Google“ JAV teismui pateikė 39 puslapių raštą, kuriame nurodė, kodėl turėtų būti nutraukti teismai dėl duomenų nutekinimo.
Korporacija rėmėsi teisiniu precedentu, kuomet 1979 m. byloje „Smithas prieš Merilando valstiją“ teismas priėmė sprendimą, leidusį kontroliuoti elektroninį bendravimą be prokuroro sankcijos.
„Kaip ir paprasto verslo laiško siuntėjas neturėtų nustebti, jei tą laišką atplėš gavėjo asistentas, taip ir žmogus šiandien siunčiantis elektroninį laišką, neturėtų stebėtis, jei jis bus peržiūrėtas gavėjo elektroninio pašto tiekėjo pristatymo metu. Akivaizdu, kad žmogus negali tikėtis, jog informacija, kurią jis savanoriškai perduoda tretiesiems asmenims, bus privati“, – lyg akrobatai žongliravo logika „Google“ teisininkai.
Tiesa, kažkodėl jiems nekilo mintis, kad gavėjo asistentas ir laiškanešys – du skirtingi asmenys, o iš pašto gavę atplėštą voką žmonės visais laikais buvo nepatenkinti. Būtent tai ir pastebėjo viešojo intereso gynėjai iš vartotojų teisių.
„Google“ pasirinko neteisingą analogiją. Siųsti elektroninį laišką yra tas pats, kas įmesti savo laišką į pašto dėžutę. Žmogus tikisi, kad paštas pristatys laišką adresu, kuris užrašytas ant voko ir tikrai nesitiki, kad laiškanešys atplėš voką ir skaitys, kas parašyta laiške“, – sakė vartotojų privatumo projekto „Watchdog“ direktorius Johnas M.Simpsonas. – Todėl ir siųsdamas elektroninį laišką aš tikiuosi, kad jis bus pristatytas nurodytu adresu. Nematau jokių priežasčių, kodėl turėčiau tikėtis, kad „Google“ tą mano laišką skaitys?“
Kreipęsi į teismą ieškovai teigė, kad „Google“ automatiškai skenuodama jų elektroninius laiškus negavusi tam leidimo, neteisėtai kišosi į susirašinėjimo paslaptį. Kompanija atsakė, kad automatini skenavimą naudoja siekdama filtruoti brukalus ir parinkti specialiai šiems vartotojams skirtą reklamą, o vartotojai patys su tuo sutiko, mainais už teikiamą nemokamą elektroninio pašto paslaugą.
Tiesa, visa ši istorija nėra tokia jau nauja – bylos dėl nepagrįsto kišimosi į asmeninius duomenis tęsiasi nuo 2004 m., kuomet buvo pristatyta „Gmail“ paslauga. Kritikai tvirtina, kad turėtų būti uždrausta kompanijoms skaityti asmeninius laiškus ir, remiantis ten aptikta informacija, užversti žmogų parinkta reklama.
„Google“ atstovai su tuo nesutinka: „Mes daug dirbame, kad reklamos būtų saugios, nevarginančios ir naudingos. Jokie žmonės neskaito nei jūsų laiško, nei jungties duomenų, jokie žmonės neparenka jums reklamų ar susijusios informacijos – tai automatika.“
Tokia „Google“ pozicija jau prieš metus mėgino pasinaudoti „Microsoft“, skatinusi vartotojus rinktis jų elektroninį paštą „Outlook“. Nes jų elektroninio pašto tarnyba „automatiškai skenuoja siunčiamą turinį tik tam, kad apsaugotų nuo brukalų, sukčiavimo ir nepageidaujamos veiklos“.
Lieka patikėti, kad „nepageidaujama veikla“ nėra viskas, ką kažkas pageidauja perskaityti ir bus ramu. Arba nebus. Vienaip ar kitaip, pasirinkimo daug nėra – arba grįžti prie seno gero pašto miesto centre ir nuoširdžiai tikėtis, kad jokie valstybės agentai nebegaiš laiko šviesdami laiškus rentgenu, arba atsipalaiduoti ir apsimesti, kad nieko nežinai.
Aišku, galima mėginti savo elektroninį susirašinėjimą šifruoti. Tačiau tokias paslaugas teikusios bendrovės pastaruoju metu užsidarinėja viena po kitos. Kodėl? Tiesiog E.Snowdenas aiškiai atskleidė, kad toks šifravimas susidomėjusioms tarnyboms ne problema, o pats šifravimo faktas tikrai gali sudominti.
Taigi, pakelkite rankas, kas atsisakote „Gmail“? Aš neatsisakysiu.
