Tolimoje kelionėje svarbu planuotis bagažo svorį. Ypač rankinio bagažo, kuriam skirtingos avialinijos skiria skirtingus apribojimus. Savaime suprantama, kad norint apsaugoti brangią ir mėtomo bagažo smūgiams neatsparią techniką reikia ją visuomet laikyti šalia savęs. Taigi, visai apsidžiaugiau, kai į mažą lagaminą sugebėjau sutalpinti nešiojamąjį kompiuterį, fotoaparatą, prie jo pridėtą itin universalų, ilgo židinio nuotolio objektyvą „Nikkor“ (18–300 mm) ir SB–900 blykstę. Su dar keliais kelionei reikalingais daiktais sugebėjau neviršyti 8 kilogramų apribojimo. Visas sukomplektuotas fotoaparatas nesvėrė nė 3 kilogramų. Pliusas, žinant, kad reiks ant mėgėjiško kaklo pratampyt jį visą dieną.
Kadangi nesu profesionalus fotografas, netgi negalėčiau savęs vadinti pusiau profesionalu, fotografuoti reikėjo pasimokyti. Į rankas paėmęs net ir tokį pažangų produktą – burtininku nepavirsti, o daugiau nei pusę darbo turi atlikti pats, siekdamas išgauti kuo geresnį vaizdą be papildomos fotografijų apdorojimo programinės įrangos.
Po kelių šios srities profesionalų pamokų, kelių dienų žaidimo vaikštant gatve ir pleškinant viską iš eilės visais įmanomais rakursais galiausiai prisijaukinau minėtąjį „D7100“ ir jaučiausi pasirengęs iššūkiui įamžinti renginį, kuriame sukasi per 100 tūkst. žmonių.
Kaip vieną iš patarimų man siūlė fotografuojant naudotis diafragmos prioriteto (A) rėžimu, dėl kurio niekada nereikės sukti galvos, kad nuotraukoje viskas bus balta arba juoda, nes fotoaparatas, pamatavęs šviesos kiekį, automatiškai nustato išlaikymo greitį. Atvykęs į parodą kurį laiką taip ir dariau, sekėsi tikrai gerai, tačiau galiausiai nusprendžiau naudotis arba S, arba M rėžimu, kas tikrai apsunkino darbą, bet sukėlė norą stengtis tobulėti. Nuolat reikėjo vaikščioti iš parodų rūmų į lauką ar tiesiog į kitas sales, kuriose apšvietimas buvo skirtingas, taigi ir nustatymus fotoaparate reikėjo nuolat kaitalioti.
Neretai pasitaikydavo, kad užmiršęs pridarai 20 nuotraukų ir tik tada pasižiūri, kad jose visiškai nieko nesimato. Galiausiai, po pirmosios dienos persilaužiau ir gana greitai imdavau orientuotis bei suvokti, kokie nustatymai turi būti naudojami skirtingose patalpose ar lauke.
San Diego parodų rūmuose yra visa galybė skirtingo dydžio salių, kuriose ir vyko visi „Comic Con 2013“ renginiai. Salių dydis vyravo nuo dviejų kambarių buto dydžio iki futbolo aikštės, todėl tikrai labai retai pavykdavo fotografuoti nenaudojant artinimo funkcijos. Ir čia 18-300 mm objektyvas buvo labai naudingas. Kad ir kaip būtų gaila, tokiame renginyje spaudai praktiškai nebuvo sudaryta galimybių prieiti iš priekio ir gerai nufotografuoti scenoje už stalo sėdinčių Holivudo aktorių. Stovint numatytose zonose iš scenos šonų, kuriose visą vaizdą blokuodavo stovinčios kolonėlės ir mikrofonų stendai, buvo tikra kančia išgauti bent kiek geresnį kadrą.
Taigi, laužant taisykles ir vengiant priešgaisrinės apsaugos maršalų, kurie nesėdinčius dalyvius vaikydavo kaip laukinius šunis, reikėdavo pribėgti prie viduryje esančios eilės ir netrukdant kitiems fotografams, darantiems tą patį, itin greitai ir iš bent 20 metrų atstumo padaryti kelias geras nuotraukas. Tai buvo iššūkis, bet naudojant visą turimą techniką, rezultatas gavosi gana geras. Iki galo priartinus vaizdą, nuotraukose jau būdavo įmanoma išryškinti tik vieną asmenį, o 6 kadrų per sekundę funkcija padėjo padaryti po kelias kiekvieno aktoriaus nuotraukas. Iš esmės, visus prie stalo sėdinčius aktorius, jei jų būdavo 10, galima buvo nufotografuoti per pusę minutės ir greitai papustyti padus dar prieš ateinant apsaugos darbuotojams.
Akivaizdu, kad lakstant po salę kvėpavimas padažnėja, rankos ima drebėti, o vaizdas gali pradėti lietis. Tačiau net ir esant didžiausiam židinio nuotoliui, drebančiomis rankomis galima lengvai padaryti puikų sufokusuotą kadrą. Šis objektyvas ne tik ilgo židinio nuotolio, bet yra ir platus, todėl galima pasidaryti ir puikios kokybės stambų portretą, ir bendrą vaizdą. „Nikkor“ 18-300 mm yra universalus objektyvas, nėra labai aukštos klasės ir kiek iš pigesnių galimų variantų, bet tinka atlikti visas reikiamas funkcijas, taip sutaupant vietą kuprinėje ar krepšyje, nes papildomų objektyvų su savimi nešiotis nereikia. Nors objektyvas yra tamsus (spalvine prasme), galima drąsiai kelti ISO ir nuo to vaizdas nenukentės.
Atsižvelgiant į tą faktą, kad visur, o ypač didžiosiose auditorijose, visuomet būdavo tamsu ir šviesos degdavo tik ant scenos, nuotraukų kokybė yra stulbinančiai gera. 24 mln. taškų iškart matosi kiekviename kadre, todėl dėl šio aspekto sukti galvos tikrai nereikia. Verta paminėti ir tai, kad fotoaparatas gerai matuoja spalvas, o mygtukų išdėstymo prasme yra itin patogus. Kiekvienas mygtukas ar jungiklis yra tiesiog savo vietoje, todėl viskas yra taip patogu, jog galima neatitraukiant nuo veido padidinti ar sumažinti ISO, išlaikymą.
Naudojama blykstė labiausiai pravertė spaudos konferencijos metu. Aplink stovėjo apie 100 kitų fotografų ir operatorių, kurie taip pat naudojo blykstes ir apšvietimo prožektorius, todėl sėdint rusvos spalvos kambaryje apšvietimas kito kas kelias sekundes. Nuolatinis blyksėjimas niekaip neleido padaryti geros kokybės nuotraukų nesinaudojant paties blykste. Taigi, ėmiausi turimos SB-900 ir puikiausiai apsišviečiau už apie 6 metrų sėdinčias garsenybes.
Bendrai žvelgiant, „Nikon D7100“ yra itin profesionalus fotoaparatas, su kuriuo dirbti yra lengva ir malonu. Nors po visos dienos nešiojimo pradedi jausti nugaros skausmą, galiausiai prie to yra priprantama. 18-300 mm objektyvas yra nepakeičiamas tokio pobūdžio kelionėse, kai siekiama išgauti kuo daugiau naudos užimant kuo mažiau vietos ir svorio.
Blykstė SB-900 labiausiai pravertė mažesnėse patalpose. Žinoma, visa ši technika gal ir nėra visiškai profesionali, o objektyvas galėtų būti dar geresnis, tačiau tokio dydžio renginiuose, kur atstumas tarp fotoaparato gali kisti nuo 20 cm iki 30 metrų jis yra labai patogus.
