Ką perka tie, kurie už garso aparatūros laidą sumokėję 1,5 tūkst. litų sako, kad pigu

Kompiuterio kolonėlės ir radijo imtuvai mobiliuosiuose telefonuose seniai tapo įprastais dalykais, rašo „Lietuvos rytas“.

Vis dėlto yra žmonių, pasiryžusių bet kam, kad muziką girdėtų kuo kokybiškiau. Būtent jiems, audiofilams, gaminama neįtikėtinai sudėtinga ir nesuvokiamai brangi aparatūra.

Susipažinkite su aukščiausia klase — ką perka tie, kurie už elektros laidą sumokėję 1500 litų sako, kad tai pigu.

„Esame atsidavę savo amatui. Nuolat klausomės muzikos ir ką nors keičiame garso sistemose. Kaip tapytojas, kuris net netapydamas didelio paveikslo nuolat kuria bent jau eskizus pieštuku“, — sako daugiau nei 3 tūkstančius aukščiausios klasės prekių ženklo „LessLoss“ gaminių 64 šalyse pardavusios įmonės vadovas Liudas Motekaitis.

Jo ir Vilmanto Dūdos įmonė gamina tūkstančius litų kainuojančius garso kolonėlių prijungimo laidus, elektros maitinimo laidus už 1600 litų (paprastai jie parduotuvėje kainuoja 7 litus) ir triukšmą mažinančius įrenginius, kurių anksčiau niekas nė neįsivaizdavo.

„Mes nesamdome darbuotojų. Viską nuo pradžių iki galo darome savo rankomis. Tai kruopštus ir lėtas darbas. Pavyzdžiui, metalo apdorojimas karščiu ir šalčiu trunka net iki savaitės. Kokybė reikalauja laiko. Ir tai yra malonu“, — pasakoja Liudas.

Pirmą kartą išgirdęs apie laidus, kurių metras kainuoja 1000 JAV dolerių, jis negalėjo patikėti savo ausimis.

Tačiau kartą per tokią aparatūrą paklausęs muzikos grįžti prie pigių dalykų nebegalėjo. Taip pomėgis virto verslu.

„Tie, kuriems kelia nuostabą, kad elektros laidas kainuoja 600 JAV dolerių, nėra patyrę, kiek kainuoja geri daiktai. Pavyzdžiui, geras kostiumas Italijoje. Kai kam ši sritis — abstrakti, ji taip ir liks niekada nesuvokiama“, — sako L. Motekaitis.

Neseniai už dizainą apdovanotas „LessLoss“ signalo iškraipymus mažinantis aparatas „Tunnelbridge“. Net keista, kad įrenginys, kuris daugeliui atrodytų išvis nereikalingas, pasaulio audiofilų yra vertinamas ir noriai perkamas už 2600 JAV dolerių (apie 6760 litų).

Kompanija „Sennheiser“ ausinių sistemų „Orpheus“ nebegamina. Tiesa, užkietėję audiofilai ausinių ir specialaus stiprintuvo sistemą vis dar gali įsigyti interneto aukcionuose, kur kaina svyruoja nuo 12 iki 28 tūkst. JAV dolerių (31—73 tūkst. litų).

Viena garsiausių pasaulyje ausinių gamintojų kompanija „Sennheiser“ ausines HE90 ir specialų lempinį stiprintuvą joms HEV90 sukūrė siekdama įrodyti, kad ir aukščiausios klasės ausinių rinkoje gali įveikti visus konkurentus.

Išskirtiniai sistemos komponentai — 1 mikrometro storio auksu dengta ausinių diafragma, iš specialaus stiklo pagaminti elektrodai. Atkuriamas dažnis nuo 7 iki 100 tūkst. hercų.

Žodžiu, priežasčių manyti, kad tai geriausios visų laikų ausinės, tikrai daug.

Nors kai kas kritikuoja, kad sistemos garsas pernelyg nekonkretus, per silpnai atkuriami bosai, visi sutinka, jog ausinės yra labai geros.

Tiesa, visi sutinka ir dėl to, kad ausinės gerokai per brangios. Kas gali už jas pakloti 14 900 JAV dolerių (maždaug 38 700 litų)?

Yra audiofilų, kurie muzikos klausosi vien monorežimu. Jie įsitikinę, kad stereo klausytis galima tik per ausines. Štai kai kurie jų ir yra pasiryžę atseikėti tokią sumą.

Tie, kas dar pamena sovietų laikų technologijas, tikriausiai prisimins ir patefoną „Junost“.

30 rublių kainavęs (padorios algos tais laikais būdavo 130—150 rublių) lagamino formos įrenginys galėjo iš plokštelių išgauti šį tą panašaus į garsą ir, jei netyčia įjungę palikdavote suktis per naktį, paversti jas lydyto plastiko mase.

Iškart įspėjame — jei, jūsų įsivaizdavimu, tai ir yra patefonas, klaikiai klystate. Tikram kokybiškos muzikos klausymo namie entuziastui geras plokštelių leistuvas yra visos jo turimos įrangos širdis.

Ką reiškia geras? Pirmiausia visiškai nevibruojantis ir veikiantis idealiai tyliai. Plokštelę braukiančiai adatėlei įtakos neturi daryti niekas.

Dėl to aukščiausios klasės grotuvai būna itin sunkūs, stabilūs ir tvirti. Jų varikliai veikia visiškai tyliai, sunkus diskas, ant kurio dedama plokštelė, dažnai kabo magnetiniame lauke ar stabilizuojamas kitais gudriais būdais.

Adatėlės slėgio jėga reguliuojama miligramų dalimis, o sukimosi greitį matuoja specialūs lazeriai.

Kaip jau supratote, minėtasis „Junost“ su tokiais technikos šedevrais turi tiek pat bendra, kiek medinis vežimo rato kaištis su Marsą tyrinėjančiu robotu.

Visų pigių patefonų modelių, kainuojančių niekingus 40—100 tūkst. eurų, čia neminėsime.

Susipažinkite su aukščiausia klase — „Goldmund Reference II“. Dažnai vadinamas brangiausiu pasaulyje plokštelių leistuvu, jis bent jau įperkamas.

Ne, 306 tūkst. JAV dolerių (796 tūkst. litų) kaina čia niekuo dėta — tiesiog šio modelio grotuvų, kitaip nei brangesnių konkurentų, pagaminta daugiau negu vienas.

250 kg sveriantis šveicarų kompanijos gaminys primena metro aukščio staliuką. Ant jo tarp trijų apvalių kolonų sukasi 20 kg metalinis diskas, kurį galima kalibruoti itin tiksliai.

Nieko gudraus? Emocionaliems pirkėjams gali būti svarbus faktas, kad kompanija per metus pagamina tik penkis tokius grotuvus. Iš viso jų planuojama pagaminti (o gal jau ir pagaminta) 25.

Žodžiu, meno kūrinys už meno kūrinio kainą. Spėjame, kad tokio savininkui nekyla noras internete ieškoti nemokamos muzikos.

Retas atvejis, tačiau brangiausią pasaulyje stiprintuvą „Pivetta Opera“ palyginti su kosminiu laivu galima net trimis parametrais — pagal dydį, galią ir kainą. Tiesa, italo elektronikos dizainerio kūrinys dar ir išvaizda primena nedidelį kosminį laivelį.

Pirmiausia todėl, kad į jį galima... įeiti. Taip, tiesiogine šio žodžio prasme. 2,5 metro aukščio stiprintuvas primena pailgą cilindrą, tačiau padavus elektros įtampą aušinantys radiatoriai išsiskleidžia ir atveria viduje įrengtą elektroniką.

Taupūs vartotojai jį gali pamaitinti 3 kilovatų galios elektros linija. Tačiau iš tiesų stiprintuvas naudoja 160 kilovatų energijos. Tokia ir jo galia — šeši kanalai po 20 tūkstančių vatų, arba maksimali galia — 160 tūkstančių vatų.

Į konstrukciją 1,5 mln. eurų investavęs dizaineris dabar už vieną tokį žvėrį prašo 650 tūkst. JAV dolerių (1 mln. 690 tūkst. litų).

Atrodo, prekyba nelabai sekasi — šiuo metu stiprintuvas parduodamas su nuolaida — iki 490 tūkst. JAV dolerių (1 mln. 274 tūkst. litų). Griebkim, kol yra!

Na, gerai, namų garso sistemai to gal ir per daug — kuklesni vartotojai gali pasirinkti paprastesnį kompanijos „Ultrasound“ modelį „Otello“. Šiame stiprintuve pritaikę unikalią nuolatinio srovės stiprumo ir kintamosios įtampos technologiją gamintojai už 90 kg sveriantį gražuolį prašo 600 tūkst. JAV dolerių (1 mln. 560 tūkst. litų).

O perkant garso kolonėles sutaupyti nepavyks. Pasirinkimas — milžiniškas, gamintojų — daug, tačiau ir kainos verčia rinktis, ar skristi į Mėnulį, ar nusipirkti garso kolonėles.

Aišku, šiek tiek sutaupyti galima atsisakius kolonėlių iš gryno aukso — už tokias kompanija „Shape Audio“ prašo 6,95 mln. JAV dolerių (apie 18 mln. litų). Dar nežinia, ar ir garsas bus toks auksinis.

Jei įsigijote prieš tai aprašytą stiprintuvą, rekomenduotume pasidomėti „Transmission Audio“ kolonėlėmis „Ultimate“.

13 metrų pločio ir 2 metrų aukščio kolonėlės tilps į retą namą, tačiau tūkstančiai mažų metalinių garsiakalbių su itin galingais magnetais užgroję visu garsumu tikrai gali sugriauti bet kurį pastatą.

Gamintojai tvirtina, kad kartą prijungė prie jų 30 tūkst. vatų stiprintuvą ir namo siena skilo.

Na, o jei jau labai taupote, galite pasidomėti tomis kolonėlėmis, kurias siūlo tie patys lietuviai iš „LessLoss“.

Jie seniai draugauja su Bavarijoje (Vokietija) rankomis kolonėles konstruojančiais kompanijos „Kawero“ meistrais, tad ir patys siūlo jų gaminius. Po aprašytų siaubų kaina atrodo tiesiog simbolinė — nuo 23 iki 56 tūkst. JAV dolerių (60—146 tūkst. litų).

Kaip matote, garso kokybė tikrai kainuoja. Ir net jei šis tekstas skamba kiek pašaipiai, užtikrinu jus — už kokybišką muziką tiek sumokėję žmonės tikrai girdi ją kokybiškai.

Hmm, kita vertus, žinau ne vieną muzikantą, už tokią sumą pasiryžusį visą gyvenimą svetainėje groti.