Lietuva pirmą kartą demokratinės šalies istorijoje mėgina kištis į interneto laisvę. Informacinių technologijų įmonių asociacija „Infobalt“ atkreipia dėmesį, kad įstatyme numatytas įpareigojimas interneto tiekėjams „panaikinti galimybę vartotojams pasiekti“ informaciją apie nelegalius lošimus ne tik techniškai sunkiai įgyvendinamas, tačiau sukuria precedentą cenzūruoti internetą pagal politikų įgeidžius.
Ar pavyks neuždrausti dar ir to (beveik slaptieji protokolai)
Žilvinas Šilgalis siūlo: "Jei nelegalus lošimų veiklos vykdytojas organizuoja lošimus naudodamas ryšio priemones, tai tokių lošimų organizavimas ir dalyvavimas juose Lietuvos Respublikoje ribojamas techninėmis priemonėmis". To turėtų imtis ryšio teikėjai.
„Priežiūros tarnyba, nustačiusi, kad nelegalus lošimų veiklos vykdytojas Lietuvos respublikoje organizuoja nuotolinius lošimus, turi teisę duoti privalomus nurodymus elektroninių ryšių tinklo paslaugų teikėjui skubiai imtis priemonių pašalinti informaciją, sudarančią galimybę nelegaliai vykdyti lošimus, iš elektroninių ryšių tinklo, arba panaikinti galimybę vartotojams ją pasiekti", - prideda Dainius Budrys.
Po visa šia žodžių ekvilibristika slepiasi labai paprastas dalykas – žmogus, internete nutaręs prisijungti prie kokios nors užsienyje lošimus rengiančios organizacijos svetainės, to padaryti nebegalės. Tiksliau – turėtų nebegalėti.
JAV pamėginus kažką panašaus įdiegti PIPA ir SOPA įstatymais, kilo protestų banga. Tiesa, ten buvo pasišauta kontroliuoti ne nelegalias lošimo paslaugas siūlančias svetaines, o svetaines, teikiančias priėjimą prie piratinės produkcijos.
Beje, tiek Lietuvoje, teik JAV kalbama apie užsienyje veikiančias svetaines – lietuviams rūpi lengvatinio apmokestinimo kazino, amerikiečiams rūpėjo įvairios lietuviškos linkomanijos. Mat tokių uždaryti savo šalies įstatymais neįmanoma, todėl ir buvo pasirinktas „genialus“ pasiūlymas – kažkokiu būdu blokuoti jas taip, kad šalies gyventojams tiesiog nebūtų įmanoma prie jų prieiti.
Priemonių nėra
Trečiadienį svarstant lošimų įstatymą Seimo komitetuose lūžo ietys, strigo ratai, tačiau negirdintys klausos neatgavo. Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo departamento direktorius Rytis Rainys pasakė aiškiai: „Priemonių iš dalies riboti ar blokuoti prieigą prie vieno ar kito šaltinio yra, tačiau efektyvių techninių priemonės, užtikrintai blokuojančios galimybę gauti informacijos, tiesiog neegzistuoja.“
Tačiau jei labai norisi, tai juk šiek tiek įmanoma. Todėl argumentas netapo lemiamas. Kita vertus, ir ryžtas priimti tokį įstatymą kiek išblėso.
Įstatymą svarstę informacinės visuomenės plėtros bei biudžeto ir finansų komitetai galiausiai nusprendė daryti pertrauką, išklausyti visuomenės nuomonės ir „derinti poziciją“. Taigi, galutinis svarstymas atidėtas iki birželio 3 dienos.
„Bus daroma pertrauka, kvies visuomenę teikti savo pastabas ir tuomet svarstys toliau“, – apie Seimo Biudžeto ir finansų komiteto sprendimą sakė posėdyje dalyvavęs „Infobalt“ atstovavęs Arijus Katauskas.
O ar bus ta „visuomenė“ tik suinteresuotų asmenų grupelė, ar galimais savo laisvės apribojimais susidomės ir eiliniai internautai, priklauso tik nuo mūsų visų.
Kaip tai įmanoma?
„Mes vis dairomės į Estiją. Ten yra įdiegtos panašios apsaugos, tik jos visiškai neveikia. Taigi, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ko tuo siekiama, koks tikslas, o po to diegti. Nes daryti kažką dėl to, kad darytum, nėra tikslinga.
Negalima interneto tiekėjams liepti sekti visus žmones ir tikrinti, kuo jie užsiima. Tai tas pats, kas liepti telefono paslaugas teikiančioms įmonėms klausytis visų pokalbių ir pranešti, kas kalba apie bombas.
Tegul tuo užsiima valstybės institucijos, praneša mums, ką konkrečiai privalu blokuoti, ir tuomet tai bus padaryta. Kitaip kentės niekuo dėti žmonės“, – svarstė Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos prezidentė Vaiva Žukienė.
Amerikiečiai siūlė blokuoti tokių svetainių DNS vardus. Siūlė politikai, pakraupo specialistai. Galiausiai pavyko įrodyti, kad vienoje šalyje blokavus dalies interneto DNS, sutriks viso šalyje veikiančio interneto veikla ir šis punktas, iš įstatymų buvo išbrauktas.
Galima Kinijos pavyzdžiu kurti filtruojančią ugniasienę, tačiau Kinija dėl to ir nevadinama laisva bei demokratine šalimi, kad gali sau tai leisti. Juolab, kad toji ugniasienė seniai pilna spragų. O ir ką filtruoti? Žodį „lošimai“?
Galima maldauti užsienio svetainių, kad tiesiog neleistų lietuviškiems IP adresams prie jų jungtis. Na, arba įpareigoti interneto tiekėjus gaudyti kiekvieną svetainę individualiai ir blokuoti būtent ją.
Idėja graži, klausimas – kam?
Keisčiausia, kad kiti nelegalių lošimų organizatorius kontroliuojančio įstatymo straipsnio punktai visiškai logiškai ir pakankamai aiškiai apibrėžia situaciją taip, kad joks sveiko proto žmogus, esantis Lietuvoje, tiesiog nebeturėtų nė mėginti lošti ten, kur tai daryti nelegalu.
Atrodytų, turėtų visai pakakti to, kad valstybė negins tokiuose lošimuose dalyvavusio ir nukentėjusio savo piliečio ir bankai seks iš tokių šaltinių gaunamus pinigus. Tad kam dar kištis į internetą?
Pakanka įkalti pirmą vinį, kad vėliau ji virstu milžiniška siena. Jei dabar bus priimta teisė ir prievolė kontroliuoti interneto laisvę, drausti jungtis prie lošimo svetainių, ateityje kita valdžia tikrai neatsispirs pagundai tokius ribojimus pagilinti.
Ateis krikščionys – lieps blokuoti erotiką ir gėjų bendravimo svetaines, ateis konservatoriai – uždraus internete skaityti Lenino raštus, kairieji reikalaus uždrausti visas svetaines, kuriose yra svastikos nuotrauka, vaikų gynėjai – viską, kas žemina.
„Sukūrus tokį precedentą tuoj išsirikiuos daugybė norinčių uždrausti dar ką nors. Kur taip nueisime? Kam tuomet kūrėme tą greičiausią pasaulyje internetą? Mums, pavyzdžiui, irgi nepatinka internetinės televizijos augimas, tačiau juk nepuolame jos blokuoti – tokia gyvenimo logika. O dabar imame su ja kovoti gindami kažkokios vienos grupės interesus“, – kalbėjo V. Žukienė.
Visiems akivaizdu – internetas yra gili kloaka, ir kiekvienas žinome, ką ten reikėtų uždrausti. Tačiau būtent dėl to, kad ten niekas nedraudžiama, jis ir išlieka objektyviu teisingiausios informacijos šaltiniu.
Bet koks draudimas iškraipo realybę ir iš esmės paveikia visą sistemą. Įsivaizduokite, kaip sulėtės bendras šalies interneto greitis, jei visą srautą turės kontroliuoti kokia nors tam tikrus dalykus filtruojanti ugniasienė?
O kiek išaugs emigrantų srautas, kurį papildys ir tie, kas nekenčia ribojimų? Tačiau net tai ne svarbiausia. Įdomiausia šio draudimo dalis – pinigai.
Kiek tai kainuos?
„Techninių priemonių, kuriomis būtų ribojamas nelegalaus lošimų veiklos vykdytojo lošimų organizavimas ir dalyvavimas juose Lietuvos Respublikoje naudojant ryšio priemones, įdiegimas ir veikimas finansuojamas iš valstybės lėšų ar Fondo lėšų“, – įrašyta Žilvino Šilgalio įstatymo projekte.
Abu pateikti projektai numato, kad tokį prisijungimą turi riboti ryšio tiekėjai, o finansuoti - Lietuvos Vyriausybė. Kaip pasakytų tas rusų puskarininkis iš anekdotų: „Štai kada korta mums parėjo…“
Kai užduotis yra blokuoti nežinia ką, nežinia kaip, nežinia kur ir nežinia kam, o pinigai tam skiriami, save gerbiantis lietuvis visuomet žino, ką daryti. Jau turime neveikiančias SMS įspėjimo apie nelaimes ir gaisrų kontrolės sistemas, neveikiančius termovizorius pasienyje, neveikiančias mobiliojo ryšio blokavimo sistemas kalėjimuose, turėsime ir dar kelias neveikiančias interneto kontrolės sistemas.
Svarbiausia – brangiai! Netikite? Palaukime metelius ir patikėsite. Viskas, kas finansuojama Vyriausybės ir reikalinga tik keliems suinteresuotiems asmenims, pasmerkta virsti gera pinigų kasykla. Kai kalbėdamas apie svarstomą įstatymą su „InfoBalt“ atstovu A. Katausku paminėjau galimybę jų globojamoms kompanijoms neblogai užsidirbti blokuojant tai, ką pačios teikia, jis liūdnai pajuokavo: „Pasiūlysiu, gal kas norės įrangą atsinaujinti…“
Bet geriausia būtų, jei galintys priimti sprendimus atsinaujintų savo mąstymą – technologijos ir internetas tai ne karutis sode ar vokelyje gauti pinigai. Kiekvienas neapgalvotas veiksmas, pažeidžiantis šią struktūrą, galiausiai atsirūgs visiems.
Blokavus Lietuvoje nelegalių lošimų organizatorius, veiklos sutrikimų neišvengs ir legalieji. Visas pasaulis seniai žino – riboti duomenis yra kvaila, kur kas protingiau juos stebėti, o po to, remiantis gauta informacija, kontroliuoti pinigus.
