Kur keliauja nemaži pinigai? Tai gardus kąsnis autorinių teisių gynėjams, ar, vis tik, parama Lietuvos menininkams? Ar trypia iš džiaugsmo IT verslo atstovai, virtę svarbiausiais lietuviško meno gelbėtojais? Ir kodėl nesidžiaugia Andrius Mamontovas, teigiantis, kad autorių pinigai skirstomi visiškai neskaidriai, o nutraukęs sutartį su LATGA-A jis pats tapo nepageidaujamu Lietuvos eteryje?
Meninis nukrypimas, kurį galima praleisti
Keturias kvadratinio stalo prezidentūroje kraštines užėmė teisininkai, IT verslininkai, ministerijų atstovai, autorių teisių gynėjai ir menininkai. Pastarųjų buvo nedaug, tačiau pasidžiaukime bent tuo, kad tilpo: kraštinės juk keturios, o jie – penki.
Susitikimo tema: „Nacionalinės kultūros skatinimo instrumentai“. Iškart prieš akis iškyla autorius (kaip arklys, tempiantis kultūros vežimą) ir instrumentai (botagas, kūjis, pasaga, žąslai ir avižos). Kad vežimas riedėtų, reikia vadeliotojų, šėrikų ir kinkytojų. Atrodo, viskas veikia, tad keleiviai vežime ramiai aptaria avižų atsargas ir tai, kuriam ratui tepti geriau panaudoti tą lašą tepalo.
Tiesa, pats arklys žino, kad kur kas toliau nubėgtų, jei jį iš vežimo iškinkytų. Tačiau ką tas arklys išmano – net karčių pats nesusišukuos! Taigi, sėdintieji vežime ramūs – juk jie čia ne todėl, kad patys eiti tingi, o tam, kad arkliui eiti būtų geriau.
O juk kažkas jau dalijasi surinktus pinigus.
Rinkome, rinkome ir surinkome. Pažiūrėkite, kaip išleisime
2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusio atnaujinto laikmenos mokesčio surinkimo administravimas buvo patikėtas agentūrai AGATA. Jos direktorė Agnė Masalskytė ir pristatė, kokia sėkminga buvo rinkliava ir ką planuojama su tais pinigais daryti.
„Pavyko surinkti 6,8 mln. litų. Surinkimo procesas buvo pakankamai sklandus, nepaisant nuogąstavimų, pavyko rasti kompromisų su verslininkais. Mokesčio rinkimo administravimo išlaidos siekė 108 tūkst. - 1,6 proc. nuo surinktos sumos.
Įstatymas numato, kad 25 proc. (1,7 mln.) turi būti skirti Kultūros ministerijos programoms. Likusi suma dalijama į tris lygias dalis – viena atitenka muzikos autoriams, kita – atlikėjams ir aktoriams, trečioji – gamintojams bei leidėjams. Pinigai pervedami autorių grupėms atstovaujančioms asociacijoms ir jos sprendžia, kokie nustatomi paskirstymo principai“, - aiškino A. Masalskytė.
Taigi, viskas „sąžininga“ – pinigai (už tai, ką kažkas, galbūt, darys su laikmenomis) surinkti, apskaityti ir padalyti. AGATA vadovė pripažįsta, kad tai nėra nei sąžiningiausias, nei tiksliausias kompensavimo autoriams metodas, tačiau kol pasaulis dar nerado idealaus mechanizmo, dabar bent jau galima kalbėti, kad kūrėjams atlyginama.
Pradžiuginti kūrėjai kol kas tyli. Kaip už Kultūros ministerijos programoms skirtą dalį bus skatinami jauni atlikėjai, formuojamas „antipiratinis“ visuomenės mąstymas ir kuriama legali internetinė lietuviškų kūrinių sklaidos bazė, įdomiausia klausytis pačiai Kultūros ministerijai.
Gal ir šaunu, kad AGATA pradėjo rinkti lietuviškos muzikos duomenų bazę, rengiasi vartotojams pateikti patogią prieigą prie lietuviškų filmų bei muzikos, priglausti kūrinius-našlaičius. Bet juk ko nors verti kūriniai-našlaičiai (kurių autoriai neapsireiškia) seniai keliauja internetu, o savo kūrybos talpinimą į „Spotify“, „iTunes“ bei kitas platformas puikiai vykdo patys kūrėjai. Jie kol kas tyli.
Parengsime, pasidalysime, duokit dar
Užtat netyli LATGA-A prezidentas Teisutis Makačinas. Faktiniai autorinių teisių gynimo Lietuvoje monopolistai, akivaizdu, labai džiaugiasi už autorius ir tuoj žada pateikti planą, kaip skirstys jiems savo rankose atsidūrusius milijonus: „Malonu pasidžiaugti tuo, kad pagaliau baigėsi ilgus metus daroma skriauda Lietuvos autoriams.
Mūsų žengtas žingsnis (dėl laikmenos apmokestinimo. - Red.) yra teisingas – negalime lyginti mažos Lietuvos ir didelių šalių. Lenkija gali turėti mažesnį mokestį, nes iš jo surinks daugiau pinigų negu mes – iš didesnio.“
Pastaroji nevalstybinės organizacijos, kuri dažnai užmiršta, kad turi tik sąžiningai paskirstyti uždirbtus pinigus, o ne remti jų neuždirbančius, prezidento frazė buvo apie tai, kad Lietuvoje taikomas laikmenos mokestis siekia 6 proc. ir gerokai viršija, pavyzdžiui, Lenkijoje taikomą 1 proc. mokestį.
Tai, kad mūsų verslininkai mažesnėje Lietuvoje irgi uždirba gerokai mažiau negu Lenkijoje, o ir menininkų čia gerokai mažiau (benamių choras nesiskaito), T. Makačinui – ne argumentas.
Kodėl nesidžiaugia auksinių kiaušinių dedeklės?
AGATA vadovė visus nuramino – atlikus apklausą paaiškėjo, kad žmonės naujojo mokesčio nė nepajuto.
„35 proc. respondentų nurodė, kad laikmenų kainos nepakito, o 17 proc. netgi pastebėjo kainos mažėjimą. 65 proc. respondentų nurodė perkantys tiek pat arba daugiau įrangos. 74 proc. apklaustųjų toliau perka ją Lietuvoje ir tik 2 proc. nurodė perkantys laikmenas užsienyje. Apibendrinus šiuos duomenis, galime pasakyti, kad sistema žalos verslui nepadarė“, – sakė A. Masalskytė.
Mokesčių našta padidėjo 6 proc. ir niekas nepajuto? Matyt, tai įmanoma tik šalyje, kurios gyventojai nuvažiuoja dvidešimt kartų toliau, negu turėtų, pirkdami degalus tik legaliai ir surūko cigarečių už didesnę sumą, negu uždirba. Kokie naivūs tie amerikiečiai, drebančiomis rankomis per didelius vargus kai kur padidinę PVM nuo 8 iki 9 procentų.
O gal viskas dėl to, kad technologinių įrenginių su laikmenomis žmonės pasaulyje perka dar daugiau, bet jų kaina visur krinta tokiu greičiu, kad tikrai ne 17 proc. turėtų tai pastebėti? Parodykite man nors vieną perkantį brangiausią SSD diską tam, kad jame laikytų muzikos įrašų kopijas.
„Ne viena studija įrodė, kad IT šiais laikais generuoja 50 proc. ekonomikos augimo, taigi bet kurie barjerai turi įtakos ekonominiams rodikliams.
Kalbame apie vieningą Europos skaitmeninę rinką, kurioje bet kuris vartotojas, būdamas bet kurioje vietoje, galėtų pasiekti visą turinį, ir kūrėjai turėtų galimybę pasirinkti, kaip būtų administruojami jų kūriniai.
Modelis, kuomet kūriniai atsisiunčiami – jau praeitis. Vartotojas jau gauna prieigą mokėdamas prenumeratos mokestį. Ir, mūsų nuomone, tai generuos kur kas daugiau pajamų autoriams.
Taigi, ar autorinė rinkliava už laikmenas yra vienas iš dalykų, skatinančių nacionalinę kūrybą? Labai pragmatiškai galime sakyti – deja, ne“, – sakė Vilma Misiukonienė, asociacijos „Infobalt“ ES reikalų ir Intelektinės nuosavybės vadovė.
Įmonės „ABC Data“ Lietuva vadovas Raimundas Byčius iškėlė dar įdomesnį klausimą: „Esu vienas tų, kurie sumetė tuos 6 mln. Dabar norėčiau paklausti – kiek šių pinigų nutekės į užsienį? (AGATA atsakė, kad užsienio atlikėjams grįš apie trečdalis surinktos sumos.)
Lenkijoje mokestis 1 proc., pas mus – 6 procentai. Trečdalį šios sumos sumokėsime užsienio autoriams. Paprasta aritmetika parodo, kad Lietuva iš laikmenos mokesčio užsienio atlikėjams atiduoda dvigubai daugiau pinigų, negu kiti išvis jų surenka. Sutinkame, kad mokestis reikalingas, bet siūlome jį suvienodinti visoje Europoje.
Be to, pirkėjui išrašomame dokumente turėtų būti atskira eilutė „autorių mokestis“, kad niekam nekiltų klausimų, kiek ir už ką moka. Ne paslaptis, kad Lietuvoje daug įmonių neturi su jumis sutarčių ir to mokesčio visai nemoka. Taip atsiranda nesąžininga konkurencija.“
Atlygis – kaip išmalda
Pirmasis į išsvajotų būsimų milijonų naudos svarstymą deguto pilstelėjo advokatas Linas Songaila, uždavęs vienintelį išties dėmesio vertą klausimą.
„Pagal dabartinį reglamentą nėra aiškių kriterijų, kaip tas atlyginimas turi būti skirstomas. Valstybė, nustačiusi tam tikrą surinkimo procentą, po to atsainiai palieka teisę surinktus pinigus skirstyti asociacijoms.
Nėra jokios kontrolės, kaip skaidriai tai vyks. Agentūrų parengti skirstymo planai skiriasi kaip diena ir naktis. Kalbant apie AGATA – viskas skaidru, o LATGA-A projektas – vienas sakinys. O ką daryti nepriklausantiems agentūroms?“ - klausė L. Songaila.
Taigi, pirkdami tuščią laikmeną britų grupėms mokame daugiau negu patys britai. Tačiau išties įdomus klausimas: kokiu būdu sąžiningai nustatyti, kuris atlikėjas dažniau kopijuojamas? Ar kas drįs sąžiningai pasakyti poetams, kad tikrai niekas į tuščias laikmenas nekopijuoja jų poezijos? Ir dailininkų paveikslų nekopijuoja. Ir autorinius fotografų darbus nebent „Facebook“ pamato.
Jokių loginių pasvarstymų apie tai, pavyzdžiui, kad pinigai surinkti už standžiuosius diskus ir atminties raktus, turėtų atitekti muzikantams ir kino pramonei, o už SD korteles – dar ir rašytojams bei spaudos leidėjams, neišgirdome. Neišgirdome jokio mėginimo logiškai paaiškinti būsimą skirstymą.
Aišku, kūrėjai gali džiaugtis – pinigai į kišenę, tai – ne iš jos. Ir kino pramonės atstovė Gerda Leonavičienė pasidžiaugė, kad gauti pinigai padės itin skurdžiai finansuojamam Lietuvos kinui. O sukurti legalų turinį platinančią erdvę internete tiesiog verkiant reikia.
Tačiau kažkaip nedžiugina, kai suvoki, kad tau duoda lyg ir nepelnytą išmaldą, o pelnytų pinigų niekas neapskaičiuoja ir nė nesirengia paskirti. Ir tą išmaldą verslui prilyginto meno mokesčiai suris greičiau negu prabangių teisių gynėjų biurų išlaikymas. Todėl ilgai tylėję autoriai pagaliau irgi nutarė „pasidžiaugti“ bendra sėkme.
Kas uždraudė A. Mamontovą, arba autorių gynėjų mafija
Apie LATGA-A skirstymo sistemos skaidrumą tikrai turi ką pasakyti galiausiai tą organizaciją palikęs A. Mamontovas.
„Pats išėjau iš LATGA-A, nes praradau bet kokią viltį sulaukti skaidrumo. Nesinori pulti į negatyvą, bet aš, kaip autorius, šiuo metu esu uždraustas radijo stotyse, eteryje. Į reklamos agentūras neoficialiai išsiuntinėtas iš LATGA-A išėjusių autorių sąrašas.
Kaip tų, kurių muzikos negalima naudoti. Esu vienas jų. Aišku, smagu atsidurti tokioje pozicijoje, kažkuria prasme tai skatina mano kūrybingumą, naujų kelių paieškas. Bet kol kas jaučiuosi autsaideris.
Dabartinis LATGA-A direktorius yra pasakęs, kad aš, kaip autorius, jam neegzistuoju. Tai pasakė organizacijos, kurios šūkis „Dirbame autoriams“ vadovas. Todėl labai laukiu to laiko, kada ši organizacija taps skaidri, labai norėčiau, kad jai būtų padarytas tikras auditas, o ne tas, kur daug metų daromas, greičiausiai, draugų.
Norėčiau, kad ji pasiektų skaidrumą ir galėčiau į ją grįžti. Norėčiau, kad ji turėtų tikrą vadovą, kurio dabar nėra. Galite girtis, kad prisijungėte prie „Spotify“, aš prisijungęs jau ne vienerius metus ir gaunu iš ten atlygį. Kaip autorius esu labai nusivylęs LATGA-A“, - pareiškė A. Mamontovas.
Kitas dalykas – mokesčių sistema. Valdininkai, kurie gauna algą, matyt, nesusiduria su muzikantų pajamų deklaravimo problemomis. A. Mamontovas per metus groja apie 100 koncertų, jie - skirtingų organizatorių.
„Ar bent įsivaizduojate, ką reiškia metų pabaigoje suvesti savo pajamų deklaraciją? Esu priverstas samdytis tam žmogų, nes pats nesu finansininkas.
Menininkams sugalvota mokesčių sistema dailininką prilygina dažytojui. Todėl ir turime tokią kultūrą. Bandome vis sugalvoti tai, kas kitose šalyse seniai veikia. Kodėl nenukopijuoti veikiančių, mokesčių surinkimą užtikrinančių užsienio įstatymų? Nebesitikiu, kad kokia nors Vyriausybė imsis ko nors. Galiu pasikliauti tik savimi ir žinau, kad jokia sistema man nepadės ir aš niekaip negaliu jos pakeisti“, - sakė A. Mamontovas.
Pokalbyje dalyvavę Veronika Pavilionienė ir Andrius Kulikauskas mokesčių ir išmokų problemų nenagrinėjo – tiesiog kartu su A. Mamontovu siūlė skatinti lietuviškos kultūros propagavimą eteryje, netgi įpareigoti transliuotojus dalį eterio laiko skirti tik lietuviškai muzikai – taip yra daug kur Europoje ir tai būtų tikras nacionalinės kultūros skatinimas.
Galiausiai susitikimo rezultatus apibendrino kompozitorius, atlikėjas, kritikas, eseistas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas.
„Noriu nenoriu, reikia sumuoti tai, ką šnekame dvi valandas. Tai, apie ką kalba juristai arba valdininkai, galima įvardyti kaip utopiją.
Kalbama apie dalykus, kurie išvis nesisieja su nacionaline kūryba. Be abejo, didelė moralinė pergalė yra ir tai, kad intelektiniai produktai pagaliau ginami. Tačiau geriau vaikus meniškai šviesti, negu švaistyti pinigus juos auklėjant nepiratauti.
Nacionalinės kūrybos skatinimas, kaip instrumentas gyvenimui pagerinti, mažai ką keičia, nes neskatina kultūros. Sėdime mieste, kuriame niekada nebuvo pastatyta jokia koncertinė salė! Manau, tai iškalbingai byloja apie tai, ką noriu pasakyti – šiandien stebėjome utopijos ir antiutopijos paralelinį egzistavimą vienoje erdvėje vienu metu. Tai, kad vyksta pokalbis, be abejo, yra pozityvu, tačiau kairė nelabai žino, ką daro dešinė“, - kalbėjo Š. Nakas.
