Mes žinome, kad „iPad“ yra puikus kūrybos „katalizatorius“. Lygus jo ekranas ir galimybė tiesiogiai lietimu jame valdyti informaciją bei vaizdą visų pirma pakišo mintį, kad planšetė gali būti universalus skaitmeninis molbertas. „App Store“ parduotuvėje yra gausu piešimo programų. Atsirado netgi dailininkų, kurių pagrindinis įrankis ir yra planšetės ekranas. Kuriami tiek statiški vaizdai, tiek ir animacija.
„Dentsu“ kūrybos dirbtuvės žengė gerokai toliau. Su „iPad“ pagalba jos sukūrė erdvines šviesos figūras ir jų animaciją.
Kaip tai veikia? Dailininkai sukuria erdvinį objekto modelį, supjausto jį vertikaliomis riekėmis ir nustato „iPad“ taip, kad jo ekrane paeiliui būtų rodomi švytintys tų pjūvių atvaizdai. Po to vienas iš kūrybos komandos filmuoja pritemdytoje aplinkoje, o kiti juda po patalpą laikydami šviečiančius planšečių ekranus.
Taip iš atskirų kadrų susideda šviesos figūros, kurios gali būti animuotos. Dėl ilgesnio nuotraukų išlaikymo patys žmonės su planšetėmis iš kadro išnyksta – lieka tik pamėkliški švytintys padarai.
Ne ką mažiau išmonės su „iPad“ pademonstravo ir muzikantai. Nors pati planšetės forma neprimena jokio žinomo muzikos instrumento, pasirodė, kad „iPad“ gali imituoti labai daug jų – ir pianiną, ir gitarą, ir būgnus ar net visą orkestrą.
Originalūs „iOS“ ryšiai su muzika išryškėjo vos pasirodžius pirmiesiems „iPhone“: viena populiariausių ankstyvųjų programų buvo „Ocarina“ – virtuali dūdelė, kuria groti galėjai pūsdamas į telefono mikrofoną ir „uždengdamas skylutes“ ekrano paviršiuje. „iPad“ taip pat netrukus atsirado tiek styginių, tiek ir klavišinių – dažnai elektroninių – instrumentų.
Nerimta, sakote? Klasikinio fortepiono meistras Lang Lang simfonijos gerbėjus San Franciske nustebino atlikęs solo numerį („Kamanės skrydį“), grodamas savo „iPad“. Ir viena ranka, ir dviem. Žinoma, sulaukė ovacijų. Tiesa, klasikos atlikėjai retai renkasi elektronines priemones muzikai atlikti gyvai. Visai kas kita diskžokėjai.
Galbūt pirmoji profesionalė įprastą DJ įrangą iškeitusi į „iPad“ planšetes buvo Rana Sobhany. Mergina teigia, kad planšetės yra pigesnės ir patogesnės kelionėje. „iPad“ turi gerą pustuzinį profesionalių muzikos miksavimo programų, kurias – ir tai nemenkas privalumas – gali naudoti ir keisti kada tik panorėjęs.
Tarp programuotojų ir muzikos gerbėjų vos ne varžytuvės prasidėjo, kas ir kokius instrumentus sugebės perkelti į „iPad“. Gausiausia tikriausiai sintezatorių; nuo klasikinių „Korg“, „Roland“, „ReBirth“ iki specialiai sukurtų planšetei su unikaliu ir ne visada iš pirmo žvilgsnio suprantamu valdymu. Atsirado ir muzikantų, sukūrusių muzikinius klipus ir įrašiusių albumus vien tik su „iPad“ pagalba.
Tačiau didžiausias originalas pasirodė besąs japonų magas Shinya Uchida, kuris – nesunku atspėti – savo planšetę naudoja fantastiškiems triukams. Magas nevengia išeiti į gatves ir čia pat praeiviams surengti itin modernų „žiūrėkite atidžiai“ spektaklį. Triušis iš skrybelės, manykime, yra jau pasenęs dalykas: naujoji karta smaginasi stebuklais su elektronika.
Yra ir išradimų, kurie verčia kasytis pakaušį. Britų bendrovė „New Potato Technology“ sumanė prie „iPad“ iš abiejų pusių pritaisyti po keturias sukiojamas rankenėles ir tokiu būdu pavertė planšetę stalo futbolo žaidimu.
Netgi sulankstomos kojelės pridedamos. Kiekviena rankenėlė turi sukimo jutiklį, kuris perduoda planšetei sukimo krypties ir greičio duomenis, o virtualūs futbolininkai ant virtualių strypų mušinėja kamuolį planšetės ekrane. Nors „iPad“ puikiausiai sugebėtų sekti rezultatą, kūrėjai „dėl autentiškumo“ iš planšetės galų pritaisė tradicinius skaitliukus.
Man asmeniškai galbūt įdomiausias ir išradingiausias „iPad“ sprendimas yra televizorių „lydintis“ ekranas. Kol didžiajame TV ekrane žiūrite laidą, mažesniame „iPad“ ekrane galite pamatyti susijusią ar išplėstą informaciją: naujienas, filmo aktorių ir režisierių biografijas, receptus ir pan. – nelygu, kas rodoma per TV. Čia pat galima bendrauti su kitais laidos žiūrovais, rašyti komentarus, dalintis informacija.
Iš kur, paklausite, planšetė žino, kas žiūrima TV ekrane – juk kanalų yra daugybė? „iPad“, pasirodo, „klauso“ iš TV sklindančio garso, naudoja jo fragmentus laidai atpažinti ir tuomet iš interneto parsiunčia susijusią informaciją.
Ši garso atpažinimo programa veikia panašiai kaip populiari „iOS“ programėlė „Shazam“, kuri gali pasakyti, kas atlieka kūrinį ir kaip jis vadinasi, jei paniūniuojate melodiją į aparato mikrofoną. Maždaug prieš du su puse metų tokią technologiją savo žiūrovams pasiūlė JAV TV kompanija ABC. Programėlės populiarumas buvo toks didelis, kad dabar panašias „antrojo ekrano“ programas turi daug didžiųjų TV transliuotojų.
Kaip matyti iš pateiktų istorijų, išradingumas nėra aparato funkcija – tai žmonių, programuotojų ir „iPad“ vartotojų idėjos. Nemažai nuostabaus sugalvota ir nė kiek ne mažiau bus sugalvota ateityje. Lietuvoje taip pat eksperimentuojama su „iPad“ valdant žaislus, robotus, įvairiausius prietaisus. Tereikia tik išmonės.
