Toks prisiminimas liko iš dienų prieš bene trejus metus, kai visai netikėtai atradau, kad mano „iPad“ yra universalus stalo žaidimas. Kai namuose nuo karščio nemiela, o darbas neleidžia išvykti prie jūros ar ežerų, lieka vakaroti balkone: gurkšnoti arbatą su ledais ir žaisti „Monopolį“, „Katano naujakurius“ ar kurį kitą stalo žaidimą planšetėje.
Stalo žaidimas planšetėje turi aibę privalumų prieš kartoninį analogą. Pirma – į „iPad“ telpa kiek tik nori stalo žaidimų (nereikia tampyti stambių dėžių po pažastimi). Antra – gali pradėti žaisti vos sugalvojęs, nes nebereikia dėlioti figūrėlių, skirstyti netikrų pinigėlių, dalinti kortelių ir t.t. – viską padaro pati programa. Trečia – saugu, nes vėjas nenupūs popierėlių, neprišiukšlins į kaimynų balkoną ir nepradės ginčų, kur kieno figūrėlė stovėjo iki „audros“.
Žaidimą gali pasirinkti pagal skonį, žaidėjų skaičių, jų amžių ar nuotaiką – jei užsinorėjai naujo, tai veik neribotas pasirinkimas yra čia pat – aš net neradau, ar kas suskaičiavo, kiek tų žaidimų „iPad“ planšetėms apskritai sukurta. Dešimtys tūkstančių.
Beje, visai nebūtina išlaidauti. Patys mieliausi žaidimai dažnai būna patys paprasčiausi ir pigiausi. Tą karštą vasarą didmiestyje aš geriausiai prisimenu iš vakarojimo su namiškiais aplink „iPad“ ekraną su margaspalviais „Ludo“ žaidimo laukeliais. Jis buvo apskritai nemokamas. „Ludo“ toks paprastas, kad tinka bet kokio amžiaus žaidėjams, o pats „iPad“ kliūčių irgi nesudaro – kai paleidi žaidimą planšetė tampa nematoma – tik rėmelis aplink žaidimo lauką – tad žaisti gali ir didelis, ir mažas.
Prietaiso kompaktiškumas, lengvumas, galimybė įdiegti kiek nori žaidimų yra svarbūs privalumai, dėl kurių drįsčiau „iPad“ vadinti vieninteliu universaliu stalo žaidimu. Smagu netgi tai, kad aparatą bet kada gali pasukti taip, kad vaizdas būtų patogus žaidėjui, kurio ėjimas atėjo. Smulkmena, žinoma, bet maloni, kai prisimeni tradicinių stalo žaidimų „paklodžių“ nerangumą.
Kai kalbama apie planšetes retai kas užsimena apie šią specifinę aparato savybę – socialumą. Jei telefonas ir kompiuteris yra griežtai asmeniniai (prie kompiuterio pavadinimo net formaliai šį žodį pridedame), tai planšetė gali būti labai „šeimyniška“ ir „draugiška“ – ja itin paprasta dalintis su namiškiais ar draugais mokantis, žaidžiant ar keliaujant kartu.
Norėdamas patikrinti, ar išties taip yra, peržiūrėjau dešimtis vaizdo klipų, kuriais žmonės dalinasi internete ir kuriuose jie rodomi leidžią laiką su savo planšetėmis. Beveik visuose be išimties yra tas socialumo momentas: kai vaikas nupiešia paukštį „iPad“ ekrane ir atsuka mamai parodyti; kai apspitę planšetę studentai renka geriausias sukonstruoto roboto nuotraukas; kai verslo žmonės aptaria matomas diagramas.
Psichologai sako, kad žmogaus noras dalintis, teikiant kitam naudą ar malonumą yra viena iš didžiausių suvokiamų vertybių. Nepažindamas planšetės gali jos savybės patenkinti šį norą ir nepastebėti. Bet jei bent kartą tai išbandei, tai nebeuždavinėsi paikų klausimų apie jos paskirtį ir skirtumą nuo kompiuterio. Veikiau jau su nostalgija prisiminsi malonias akimirkas praleistas kartu. Ne su planšete, o su žmonėmis. „iPad“ šiuo atveju – tik laidininkas.
