1. 3D spausdintuvu pagaminta ranka
Penkiametis Liamas Dippenaaras niekada negalėjo gaudyti kamuolio abiem rankomis. Jis gimė be dešinės rankos pirštų, tad jam buvo dvigubai sudėtingiau atlikti bet kokį darbą.
Dabar berniukas turi dirbtinę ranką ir sėkmingai valdo visus penkis jos pirštus. Ir dėkingas jis už tai ne milijardinėmis lėšomis disponuojančioms medicinos bendrovėms, o dviem nepažįstamiems vyrukams iš skirtingų pasaulio pusių ir 3D spausdintuvui.
Viskas prasidėjo, kai 2011 m. Pietų Afrikoje gyvenantis Van Asas neteko dešinės rankos pirštų ir paskelbė internete paiešką žmogaus, kuris galėtų prisidėti kuriant dirbtinės rankos projektą. Atsiliepė tik JAV Vašingtono valstijoje gyvenantis Owenas. Vyrai sutarė, kad jų projektas, kai bus baigtas, taps nemokamai prieinamas visiems ir prasidėjo ilgos projektavimo naktys. 10 val. laiko skirtumas, ilgi pokalbiai „Skype“ ir failų siuntinėjimai per pusę pasaulio.
Darbai išties pajudėjo, kai „MakerBot“ jiems padovanojo du stalinius 3D spausdintuvus. Naudodami nemokamą OpenSCAD programinę įrangą jie tęsė savo darbus, o pasiektą progresą aprašė tinklaraštyje „Coming up Short Handed“. Šią svetainę aptikusi Liamo mama kreipėsi į jos kūrėjus ir geradariai po kelių bandymų sukūrę ranką tiesiog padovanojo ją berniukui.
Baigę Liamo „roboto rankos“ dizainą ir projektą, jie jo nepatentavo, nepardavė, bet suteikė teisę kiekvienam norinčiam naudoti šį projektą. Dabar į juos kreipiasi šimtai žmonių, prašančių pakonsultuoti, kaip sukurti ranką sau, ar savo artimiesiems. Štai ką gali geras žmogus įvaldęs technologijas.
2. Amerikiečio ir ruso kostiumai astronautams
Kai NASA 2007 m., siekdama pritraukti nedirbančius agentūroje protus, paskelbė konkursą pirštinių astronautams kūrimui, jame dalyvavo ir drabužių dizaineris bei skulptorius iš Bruklino Tedas Southernas ir kosminių skafandrų inžinierius iš Rusijos Nikas Moisejevas. Abu nieko nelaimėjo, tačiau susipažinę pradėjo dirbti kartu.
Po dvejų metų NASA dar kartą paskelbė pirštinių konkursą ir šį sykį dviese jie pelnė antrą premiją – 100 tūkst. dolerių. Jų sukurta pirštinė pasirodė gerokai tobulesnė už naudojamą NASA. Už gautus pinigus jie Brukline įkūrė kompaniją „Final Frontier Design“ kuriančią ateities kosmonautų kostiumus.
Štai tokia buvusių priešų sąjunga ateities pasauliui. Ir nemažas žingsnis Tedui Southernui, kurio žymiausias žemiškas darbas iki tol buvo jo gaminti angelų sparnai skirti „Victoria Secrets“ madų šou.
3. „Adidas“ kedai suteiksiantys energijos
Šį sykį viena garsiausių sportinės aprangos gamintojų nesismulkino ir nesikuklino – pristatydami naujus bėgimo batelius „Adidas“ atstovai rėžė, kad naujoji energiją akumuliuojanti technologija amžiams pakeis bėgimo jausmą.
„Nesvarbu, ar lakstote ristele, ar bėgate maratoną, nėra kitos tokios technologijos planetoje, kuri jums grąžintų tiek energijos, kiek atiduoda „Boost“! – praėjusią savaitę pristatydamas naują „Adidas“ gaminį sakė kompanijos kūrybos direktorius Jamesas Carnes.
Visa paslaptis – naujo tipo padų pagalvėlių medžiaga, panaudota 150 dolerių kainuojančiame „Boost“ batelyje. Tūkstančiai oro kapsulių saugo ir grąžina kiekvieno žingsnio energiją. Kitaip nei dabar naudojama EVA puta, naujoji nepraranda savo savybių nei žemose, nei aukštose temperatūrose.
Kedai „Boost“ prekyboje JAV pasirodys vasario 28 d. Specialistai nurodo, kad „Adidas“ atsakas į „Nike“ pristatytą analogišką „Lunar Glide“ technologiją, yra sėkmingas – juodos spalvos „Boost“ atrodo gražiai, yra labai patogūs ir geriau pasirodė šaltu bei drėgnu oru. Kompanija planuoja ateity šią technologiją pritaikyti ir kituose savo gaminamuose bateliuose.
4. Visai nestebuklinga „stebuklingo“ elektromobilio „Tesla S“ baterija
Visi ekologiškų elektrinių elektromobilių ir greičio mėgėjai, taip laukę pagaliau parduotuves pasieksiančio, anot reklamų, pasižyminčio neįtikėtinomis savybėmis „Tesla“ elektrinio sedano, praėjusį pirmadienį gavo šalto vandens kibirą nuo „New York Times“. Žodžiu, nesveikai turtingi žmonės, norintys vaidinti taupius, galėjo ir suabejoti, kad verta investuoti į galingiausią, greičiausią ir ekonomiškiausią rinkoje pasirodysiantį elektromobilį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad „New York Times“ žurnalistas Johnas Broderis nutarė praktiškai išbandyti „Tesla“ teiginį, kad jų automobilis gali nuo Vašingtono iki Bostono nuvažiuoti du kartus pasikrovęs kompanijos jau įrengtose pakrovimo stotelėse pakely.
Praktiškai tai pasirodė toli gražu ne taip gražu. Broderis aprašė, kad žiemos šalčių metu turėjo daug problemų pasikraudamas, o galiausiai visiškai sustojo autostradoje ir iki pakrovimo stotelės jį tempė iškviestas vilkikas.
„Teoriją užmušė praktika, – parašė jis savo skiltyje. – Ypač, kai orai neprimena vasaros.“
„Tesla“, aišku, įniršo. Kompanijos vadovas ir įkūrėjas Elonas Muskas savo „Twitter“ jungtyje negailėjo aštrių žodžių: „Testas – padirbtas. Automobilio registruoti duomenys rodo, kad žurnalistas pilnai nepakrovė baterijų, be to ilgam išsuko iš kelio. Netrukus atskleisime, kaip tas „testas“ vyko!“
„New York Times“ nenusileidžia ir tvirtina, kad visi testavimo duomenys yra absoliučiai tikri ir kalbos apie „padirbtą testą“ yra melas.
Beje, „Tesla“ jau anksčiau mėgino nesėkmingai bylinėtis su laida „Top Gear“, kai jos vedėjas Jeremy Clarksonas pareiškė, kad su jų automobiliu tenuvažiavo 50 mylių. Būtent todėl, anot Elono Musko, duomenų registravimo funkcija, kuri šiaip įjungiama tik vairuotojui leidus, dabar visuomet veikia, kai automobilis duodamas žiniasklaidos atstovams.
Žodžiu, karas dėl baterijų. Juokingai neaktualus karas – vis tiek už sumą, kurią teks suploti šiam automobiliui, galima nusipirkti ir gerą mašiną, ir kuro visam gyvenimui.
5. „Biobot 20“ gamina biodyzeliną tiesiog virtuvėje
Ekologija gali būti puikus verslas, tuštinantis mūsų kišenes, o gali būti ir tikra ekologija – toji, kuri taupo. Akivaizdu, kad kiekvienas apsidžiaugtų turėdamas daiktą, kuris panaudotą aliejų perdirba į biodyzeliną.
Jungtinės Karalystės kompanija „Biobot“ pristatė būtent tokį daiktą. Įrenginį „Biobot 20“ galima statyti tiesiog ant stalo, kaip kokį labai didelį kavos aparatą, o jis visus nebereikalingus buity riebalus (deja, ne nuo pilvo) pavers reikalingais automobiliui degalais.
Įrenginys veikia žinomu principu – aliejus maišomas ir kaitinamas, patikrinama, kiek jame yra rūgšties, įpilamas reikiamas kiekis sodos metoksido (su metanoliu sumaišyto sodos hidroksido) ir t.t. Visas procesas trunka 12-24 val. Vienu metu galima perdirbti 20 litrų aliejaus. Galiausiai dugne nusėda glicerinas, kas liko – pilate į automobilio baką, įrenginį gerai išplaunate ir vėl galite gaminti kurą.
Darbo nemažai. Be to, reikia pirkti sodos hidroksidą ir metanolį – „Biobot 20“ turi specialų 4 litrų baką jam. Tačiau jei aliejų jau turite, galutinė degalų kaina bus apie 50 centų už litrą, o tai visai neblogai. Viena bėda, Lietuvoje niekas jums tų cheminių reagentų taip neparduos.
