Taigi, užsimanę nuvykti į Burkina Fasą nuo šiol galėsite vienoje svetainėje sužinoti, kiek vargo bus gauti vizą, kokia šalyje elektros įtampa, kiek kainuoja lagamino nešiko paslaugos ir kur geriausia valgyti tradicinį fufu.
Keliautojams sukurta virtuali aludė, kur jie gali diskutuoti, užduoti klausimus ir dalintis patirtimi. Ko verta vien tokia pastaba: „Lietuvoje klube du vyrai turi sėdėti toli vienas nuo kito, kad nebūtų palaikyti gėjais.“
Apie paslaugą
„Vikipedija“ daugeliui turinčių kompiuterį jau pakeitė knygų lentynas laužiusias enciklopedijas. Atrodo taip paprasta – prisijungei, surinkai ieškomą žodį ir viską žinai.
Viena bėda – kai kiekvienas gali redaguoti tekstą, nesi apsaugotas nuo netikslumų ar tiesiog atviro „trolinimo“. Tiesa, „Vikipedijos“ kūrėjai nurodo, kad kiekvienam melagiui pasaulyje atsiranda dešimt tiesos ieškotojų, tad melaginga informacija tuoj pat būna pataisoma. Deja, Lietuva kartais atrodo įsikūrusi ne pasaulyje.
Jau metus rengiu skyrelį „Datos ir progos“, tad „Vikipedija“ naudojuosi nuolat, pasitelkdamas šaltinius anglų, rusų, lietuvių, lenkų kalbomis.
Asmeninė patirtis? Lietuviai klaidų palieka daugiausia. Taigi, nutarę pasitelkti šį šaltinį savo istoriniam darbui būtinai pasitikrinkite faktus kitur – bent jau kas trečia data bus arba netiksli, arba labai abejotina, pats faktas gali būti pateiktas itin subjektyviai, o tai labai krenta į akis palyginus tų pačių įvykių pristatymus lenkų ir lietuvių kalbomis.
Tačiau subjektyvumas, kuris enciklopedijai tik pakiša koją, kelionių gidui gali būti labai pravartus. Vykdami į nepažįstamą kraštą visuomet labiau pasitikime kitų tautiečių rekomendacijomis negu oficialiais reklaminiais kelionių gidais.
Juk tik vienas lietuvis kitam lietuviui gali paaiškinti, koks bjaurus mūsų gomuriui kokios nors šalies tradicinis gėrimas ir ar tikrai taip jau malonu derėtis arabų turguje.
Tik anglas supras kito anglo skundą, kad viešbutis būtų geras, tačiau įsileidžia vokiečius, todėl geriau jo vengti. Visus mus labiau paveiks žmogaus pasakojimas apie sriuboje rastą plauką, negu restorano savigyra apie išskirtinius aromatus.
„Wikivoyage“ tuo ir pasižymi – ją gali redaguoti kiekvienas, tačiau visa informacija pateikiama taip, kad būtų kuo labiau praktiškai naudinga keliautojui.
Čia rasi informacijos, už kiek gali pigiai papietauti ir kiek kainuos prabangiausia nakvynė. Kurio miesto rajono vengti naktį, o kuri turistų atrakcija – tik laiko gaišimas.
Net ir „troliai“ informacijos sugadinti lengvai negalės – jei įrašysi, kad kas antras Vilniuje iš traukinio išlipęs keleivis sumalamas čia pat stotyje parduodamiems čeburekams, atsiras savanorių administratorių, kurie ne tik ištrins melą, bet ir tave užblokuos.
Siūloma naujovė - keliautojų aludė, kur užsukęs kiekvienas gali diskutuoti rūpima tema, dalinti ar gauti patarimus apie konkrečią šalį, skųstis ir prašyti pagalbos, kol kas yra eksperimentinės stadijos.
Užtat prie kiekvieno straipsnio atvertas diskusijų langas leidžia aptarti ir pasiginčyti, ar tavo patalpinta pastaba apie vietovę bei žmonių įpročius tikrai yra teisinga. Kaip jau minėjau, lietuviškai kol kas „Wikivoyage“ net nereklamuojama, anglų ir rusų kalba diskusijų apie Vilnių dar nėra, o štai kai kurių keliautojų mintys apie Lietuvą sudomino. Deja – nepradžiugino.
Apie Lietuvą
Atrodo, išsipildė šalies reklamuotojų svajonė – štai vieta, kur gali visiškai nemokamai pristatyti taip puikiai sutvarkytą, tokį patrauklų ir išvystytą šalies turizmo tinklą.
Restoranai ir kavinės – savo maisto natūralumą ir aptarnavimo kokybę. Egzotiškos poilsinės, baidarių nuomotojai, kaimo turizmas, mažosios alaus daryklos, dvarai ir liaudies amatai gavo tribūną, kurioje kiekvienam ieškančiam gali aiškiai nurodyti, ką veikti ir kur nueiti Lietuvoje.
Neneigsiu - kai kas jau nurodyta, kai kas dar kuriama, Lietuvos istorija ir gamta, kai kurie oficialūs duomenys (kaip atvykti, kam reikia vizos ir t. t.) pateikti pakenčiamai (žr. čia https://en.wikivoyage.org/wiki/Lithuania#Drink).
Ilgas ir nuodugnus išaiškinimas užsieniečiams apie tai, kad lietuvių nereikėtų painioti su rusais, o šalies sostinės Vilniaus – su Ryga, išties atrodo praktiškai naudingas.
Tiesa, kiek stebina, kad vienas didžiausių skyrių yra apie alkoholinius gėrimus, o viena iš tik kelių kol kas esančių išskirtinių vietų – Purnuškės. Na, gerai, Europos centras, tačiau vis tiek Purnuškės.
Nieko tokio. Ilgainiui spragos užsipildys, žmonės surašys visas įdomybes, ir turistai galės internete rasti ne tik tradicinius lietuvių nusiskundimus, bet ir teigiamus savo įspūdžius.
Giriant Lietuvos vyrų galantiškumą moterų atžvilgiu, lazda atrodo netgi perlenkta. Deja, skyrius, kuriame rašoma apie mūsų šalies saugumą, kelia įtarimų, kad kai kuriems keliautojams pasirodėme baisesni už tą patį Burkina Fasą.
„Kaip ir visoje Rytų Europoje, atvirai gėjiškas elgesys – laikymasis už rankų, bučiavimasis – gali sukelti agresyvią aplinkinių reakciją.
Problemų gali kelti ir įtarimas, kad galbūt esi homoseksualus. Dėl to du vyrai, net jei jie heteroseksualūs, apsilankę įprastame naktiniame klube, turėtų vienas nuo kito sėdėti atokiau.“
Diskusijoje paklaustas, iš kur tai ištraukė, pastabos autorius nurodė, kad pats tai patyrė, o „atokiau“ – reiškia bent per metrą. Nors man iškart norisi klausti, kiek ryškiai tiedu vyrai buvo pasidažę lūpas, ginčytis nėra kaip. Žmogus buvo, patyrė, parašė, kiti tai įsidėmės.
„Kitų rasių atstovai, ypač afrikiečiai, gali susidurti su šiokiomis tokiomis rasizmo apraiškomis. Valdžia to neremia ir išpuolių pasitaiko retai, tačiau juodaodžiai keliautojai turi būti pasiruošę tam, kad vietiniai, ypač provincijoje, bent jau spoksos į juos.
Norint išvengti problemų geriausia elgtis draugiškai ir supratingai – daugelis lietuvių, gyvenančių homogeninėje visuomenėje, tiesiog nėra matę kitos rasės žmonių.“
Atrodome tamsūs, tačiau draugiški. Būtų netgi malonu, jei nematytum, kaip agresyvūs bukapročiai atsiliepia apie Viktoro Diawaros tėvus ir jį patį. Tikiu, kad tokių mažai – tik visiškai nieko nesugebantis nori žmones vertinti pagal spermos donoro kilmę, o ne pagal nuveiktus naudingus ir blogus darbus.
„Palyginti su Europos standartais, vairuoti Lietuvoje pavojinga. Pėstieji turi atidžiai dairytis net eidami per perėjas, nes vairuotojai jas dažniausiai ignoruoja. Vairuodami saugokitės agresyvių, neatsakingų ir greitį viršijančių vairuotojų. Net jei jie neteisūs, geriau užleisti kelią. Prisiminkite, kad kelių policija gali būti korumpuota.“
Nepasiginčysi – nemalonu, bet tiesa. Nors apie Vilniaus perėjas to nepasakyčiau.
Dar vienas liūdinantis, tačiau greičiausiai teisingas pastebėjimas parašytas apie niūrų lietuvių būdą:
„Lietuviai gali pasirodyti liūdni ir depresuoti (savižudybių skaičius čia vienas didžiausių pasaulyje), šiek tiek šiurkštūs ir įtarūs, tad kalbos apie gerą savo sveikatą, turtą, laimę, gali kelti neigiamą reakciją.
Nusišypsok lietuviui gatvėje ir greičiausiai nesulauksi jokios reakcijos. Šypsenos Lietuvoje tradiciškai saugomos tik draugams.
Nusišypsok nepažįstamam ir jis greičiausiai pagalvos, kad iš jo šaipaisi, kad kažkas ne taip su jo drabužiais ar išvaizda, arba, kad tu esi idiotas.“
Na ir negali žmogus paneigti – lieka tik šypsotis, tikintis, kad nepažįstami nepamatys ir nepalaikys idiotu. O grįžtant prie kelionių gido, visos šios pastabos nieko nekeičia – paslauga įdomi ir labai perspektyvi. Tą nepalankų subjektyvumą visuomet galime ištaisyti. Tik taisyti teks ne svetainėje, o realiame gyvenime – juk didžiuotis savimi irgi norime realiai, o ne komentaruose.
