Portalas „Angiolotty“ atliko tyrimą ir pamėgino išsiaiškinti, kiek technologiškai išprusę yra šių dienų mažyliai. Paaiškėjo, kad jau 6 mėn. amžiaus vaikai žaidžia tėvų išmaniaisiais įrenginiais, o penkiamečiai kur kas geriau moka naršyti internete, negu plaukti, važiuoti dviračiu ar užsirišti batų raištelius. Kuo gi tai baigsis po 10 metų?
Tyrimas, aišku, atliktas JAV, tad Lietuvoje kai kurie duomenys skirtųsi. Tačiau tai, kad mūsų žmonės turi mažiau pinigų visokiems įrenginiams pirkti, šiek tiek kompensuoja milžiniškas lietuviško interneto greitis.
Kaip ten bebūtų, tačiau bent jau po poros metų šie statistiniai duomenys tiks ir Lietuvai, taigi visi tėvai būtinai susidurs su dilema – leisti vaikams skęsti elektronikos vandenyne, riboti jų priklausomybę ar vis dėlto siekti, kad vaikams toji patirtis būtų naudinga?
Kompiuterinių vaikų statistika
„Angiolotty“ vaikų naudojimosi technologijomis patirtį išskirstė pagal amžiaus grupes. Taigi, pusės metų kūdikiai jau žaidžia su tėvų naujųjų technologijų įrenginiais. Akivaizdu, kad šis faktas stebina tik tuos, kurie patys neturi nei „iPad“, nei išmaniojo telefono. Turintieji, nė kiek neabejojame, savo atžaloms pakiša ekraną su spalvotais paveikslėliais – ko nepadarysi, kad gautum minutę poilsio. Jau ir seniau visi galėjome pastebėti, kaip tik pradėjęs vaikščioti vaikas griebia nuotolinio valdymo pultą ar mėgina maigyti kompiuterio klavišus.
Išmanieji įrenginiai valdomi daug intuityviau, programėlių kūrėjai pateikia vis daugiau specialių žaidimų kūdikiams (paglostyk triušiuką, pagrok spalvomis ir t. t.), atsiranda tokie beprotiški išradimai, kaip „CES 2013“ pristatytas vaikiškas puodas su specialiu tvirtinimu „iPad“, tad, spėjame, IT vartotojų amžius tik mažės.
2-5 metukų amžiaus vaikai, jei auga namie, kur yra internetas, naudotis juo ir žaisti žaidimus išmoksta anksčiau, negu plaukti, minti dviratį ar užsirišti batus. Negana to, 72 proc. penkiamečių internete per dieną praleidžia bent pusvalandį, o 19 proc. tėvų prisipažino, kad mažyliai be jų žinios yra skambinę ar siuntę žinutes jų telefonu.
50 proc. 5-8 metų vaikų žaisdami ir mokydamiesi naudojasi planšetiniais kompiuteriais.
Vidutinis paauglys JAV turi 3-4 elektroninius įrenginius: MP3 grotuvą, planšetę, telefoną, kompiuterį ar dar kažką. 50 proc. paauglių nurodo, kad neišgyventų savaitės be telefono, o 36 proc. jų į savo telefono ekraną žvilgteri bent kartą per 10 min. 61 proc. negali įsivaizduoti gyvenimo be SMS žinučių, 52 proc. telefonų naudojasi visada, nepriklausomai, kur tuo metu yra patys, o 37 proc. sėdėdami ant unitazo geriausiai laiką leidžia žaisdami išmaniuoju įrenginiu.
Gal tie faktai, kad kas trečias JAV paauglys savo kambaryje turi kompiuterį, o 97 proc. 15-16 metų vaikų namie naudojasi internetu, kol kas Lietuvos paauglius gali nervinti, tačiau vienas dalykas ir JAV, ir Lietuvoje turėtų atrodyti panašiai – 71 proc. apklaustųjų paauglių nurodė, kad programavimo pamokose sužino daug mažiau, negu išmoksta savarankiškai.
82 proc. 16-18 metų paauglių kas dieną prisijungia prie „Facebook“, savo sienoje žinutes talpina triskart dažniau negu keturiasdešimtmečiai ir vidutiniškai turi dvigubai daugiau draugų negu trisdešimtmečiai. Pridėkime tai, kad „Facebook“ neleidžia neturintiems 13 metų kurti savo profilių, tačiau bent jau Lietuvos vaikų tai nestabdo – negi sunku parašyti, kad esi vyresnis?
Tėvų susirūpinimo statistika
„Angiolotty“ apklausė ir tėvus. Nereikia būti ekstrasensu, kad žinotum, jog bent jau Lietuvoje daugelis tėvų labai nepatenkinti interneto bei kompiuterių ir išmaniųjų telefonų poveikiu jų vaikams. Amerikiečiai irgi susirūpinę, bet pažiūrėkime, ar dėl to paties.
46 proc. tėvų JAV nerimauja dėl asmeninės informacijos, kurią apie vaikus, sekdami jų veiklą internete, sužino reklamos davėjai. 69 proc. mano, kad per daug laiko praleidžiant internete, nukenčia vaikų mokslo kokybė ir būsimo darbo susiradimo perspektyvos. Daugiausia - net 72 proc. tėvų nerimauja, kad jų vaikai internete bendrauja su nepažįstamaisiais.
59 proc. tėvų, kurių vaikai susikūrę „Facebook“, „Twitter“ ar kito socialinių tinklo paskirtį, pripažino, kad bent kartą teko su atžalomis rimtai pasikalbėti dėl nerimą keliančių dalykų, kuriuos jos paskelbė savo vardu. Pridėkime prie to kitų tyrėjų surinktus duomenis, kad jaunesni socialinių tinklų vartotojai tinkle elgiasi agresyviau, taškosi neigiamomis emocijomis ir daug daugiau keikiasi negu vyresnieji internautai, ir tikrai bus dėl ko jaudintis.
Tiesa, lietuviai, atrodo, savo vaikus mobiliaisiais įrenginiais linkę aprūpinti kiek anksčiau negu amerikiečiai. 22 proc. JAV tėvų mano, kad pirmąjį telefoną vaikui reikia pirkti, kai jam sueina bent 10 metų, o 43 proc. jį pirktų 10-12 metų vaikui. Kiek teko girdėti Lietuvos tėvų nuomonių, dauguma mano, kad vaikui mobilusis reikalingas nuo tada, kai jis pradeda eiti į mokyklą. Tiksliau, mobilusis reikalingas ne vaikui, o tėvams, kad galėtų paskambinti ir išsiaiškinti, kur tas vaikas yra ir kuo užsiima.
Tai kaipgi vis dėlto geriau?
Matyt, blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai iš baimės vaikus pradėti nuo to interneto slėpti. Saugoti vaiką, kad šis nepaskęstų jūroje, tiesiog neleidžiant prie jos artintis nėra protinga. Daug protingiau būtų išmokyti joje plaukti. Tačiau atsiranda mažytė bėda – vyresnė karta dažniausiai pati čia skęsta.
Taigi, pirmiausia reikėtų švietimo sistemai iš pagrindų pakeisti požiūrį į kompiuterio naudojimo pamokas. Statistika rodo, kad 53 proc. laiko kompiuterių klasėje vaikai praleidžia mėgindami apeiti ribojančius kodus, o kompiuterijos pagrindų mokantys mokytojai slepia, kad apie tai išmano mažiau už moksleivius.
Gal šios disciplinos reikėtų visiškai atsisakyti? Vietoj jos įdiegti išmanius įrenginius visose kitose pamokose – taip vaikai bent jau bus priversti pamatyti, kad internete galima ne tik siųstis vogtą muziką ir šaudyti. Ten sukurtoje realaus pasaulio kopijoje galime rasti viską - nuo instrukcijos, kaip išlankstyti popierinį balandį, iki matematikos formulių taikymo, nuo chemijos eksperimentų iki žmogaus kraujotakos sistemos.
Taip, ten, kaip ir kiekviename mieste daugybė tamsių tarpuvarčių, tačiau dėl to juk neuždraudžiame miestų – mokome nelįsti į tarpuvartes. O įvairūs apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymai gali nebent pasaldinti draudžiamą vaisių. Todėl etikos pamokoje verkiant reikia daugiau kalbėti apie elgesį socialiniuose tinkluose, skirtumus tarp virtualių ir realių susišaudymų, mokytis rašyti komentarus ir patiems juos skaitant suvokti, koks skausmingas gali būti įžeidimas, kai rašai jį nematytam ir nepažįstamam žmogui.
Teisingai, jei vaikui aklai pirksime išmaniuosius įrenginius ir neaiškinsime, kodėl jie vadinami taip, galime išauginti visišką neišmanėlį. Tačiau ar dėl to kalti įrenginiai?
Juk ir plaktukas kvailio rankose sudaužo televizorių, o meistro – pastato namą. Bijantys, kad šiuolaikiniai vaikai tik sėdi prie kompiuterio ir neįgyja praktinių įgūdžių, taip pat klysta. Kadaise vaikams pirkdavome konstruktorius ir džiaugdavomės, kad jie lavinasi sukiodami varžtelius.
Tačiau smegenys taip pat veikia statant virtualų namą iš virtualių blokelių, netgi įgyjama komercinės patirties, nes tų blokelių iš pradžių reikia gauti. Reiškia, pasiruošti būsimam darbui kliudo net ne žaidimai, o neteisingai parinkti žaidimai. Tačiau tai pačių tėvų kaltė – vengdami dalyvauti vaiko pasaulyje jie kaltina kompiuterį, kad tas pasaulis yra ne toks, kokio norisi.
„Teisingai“ naudojami nešiojamieji įrenginiai, ne tik neiškreipia stuburo ir netukina, tačiau netgi gali padėti sulieknėti. Juk yra organizuojami papildytos realybės žaidimai, kuomet bėgdamas tikra gatve ieškai virtualiame pasaulyje sudėtų paslapčių.
O ir virtualių pažinčių pavojai, nors labai akcentuojami ir tikrai baisūs – čia mažas kačiukas lengvai virsta baisiu slibinu – praktiškai žalos padaro mažiau, negu žaidžiant vakare kieme sutikti išgėrę chuliganai.
Internetas suvienijo pasaulį, leido pažinti visą jo įvairovę, gėrį ir, deja, blogį. Tačiau pažintas blogis dar nereiškia užvaldžiusio blogio. Kadaise vaikams pirkdavome dabar nebeįsivaizduojamai pavojingai atrodančius staliaus įrankių rinkinius, JAV 1955 m. pasirodęs konstruktorius su radioaktyviu elementu daugeliui tėvų dabar sukeltų panikos priepuolį, o tai, kad tikras eglutes puošėme tikromis degančiomis žvakutėmis, jau baigiame ir užmiršti.
Kodėl tuomet nežuvome? Nes mums paaiškindavo, kaip reikia saugotis. Tas pats ir su šiuolaikinėmis technologijomis. Tik, štai, senelis nesupranta kompiuterio, o apie pirštą ir pjūklelį paaiškinti galėjo daug. Tad paradoksali tiesa yra paprasta – nori apsaugoti vaiką, eik kartu su juo, drąsiai mokykis iš jo, o tuomet jau taikyk savo gyvenimo patirtį.
Juk bet kuri informacija tampa tikrai kenksminga tik tuomet, kai ji uždraudžiama. Nes tada jau niekas nebegali teisingai išaiškinti, kaip į ją reikėtų reaguoti ir kodėl tai yra blogai.
