Nusikaltimas ir bausmė – tai kada tampame piratais?

„Lietuvoje nelicencijuotų kompiuterių programų naudojimo lygis vis dar išlieka aukštas, tačiau manome, kad valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų palaikymas koordinuotais veiksmais padės sumažinti šį lygį verslo sektoriuje“, – sakė asociacijos „Verslo programinės įrangos aljansas“ prezidentas Ervinas Leontjevas.

Nelicencijuotos programinės įrangos naudojimas yra autorių teisių pažeidimas. Valstybės politiką autorių ir gretutinių teisių srityje įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

„Visos iniciatyvos, kuriomis siekiama saugoti ir ginti autorių teises, yra naudingos. Efektyvus valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas šiuo tikslu yra puikus pavyzdys“, – teigė Kultūros ministerijos atstovė spaudai Vaiva Gogelienė.

Visa tai labai puiku. Vogti negražu, tad net sunku patikėti, kad trys įstaigos sugebėjo įveikti didžiausią Lietuvos rykštę – informacijos badą – ir, pradėjusios ja dalintis, dirbti efektyviai. Et, jei taip sugebėtų ne tik baudžiančios, bet ir skatinti turinčios įmonės… Tačiau dabar ne apie tai.

Kažkodėl kilo noras panagrinėti konkretų „Dizaino krypties“ atvejį. Gal todėl, kad vis dar tikiu, jog daugelis piratinės įrangos naudotojų yra pradinukai ir nemokšos, gaminantys mėgėjišką bei pigią produkciją. „Dizaino krypties“ interneto puslapis, kuriame, beje, prie įmonės darbų pavyzdžių galima aptikti ir didžiausių Lietuvos bendrovių ar valstybinių įstaigų interneto tinklalapius, atrodo net labai profesionaliai – laimėjęs prestižinį „Awwwards.com“ apdovanojimą ir paskelbtas tarp geriausių 2012 m. pasaulio tinklalapių, taigi kilo noras išsiaiškinti, ar čia neįsivėlė kokia klaida.

Anot pranešimo spaudai, bendrovės „Dizaino kryptis“ mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorių dėmesį patraukė tai, kad bendrovė, užsiimanti aukštos kokybės vizualinių sprendimų, interneto svetainių ir kitų skaitmeninių produktų kūrimu, savo finansinėje apskaitoje neturėjo jokių duomenų apie programinės įrangos įsigijimą. Kilus įtarimams, kad bendrovė naudoja neteisėtas programas, informacija trišalio bendradarbiavimo susitarimo pagrindu buvo perduota policijos pareigūnams. Policijos tyrimas atskleidė, kad šešiuose bendrovės „Dizaino kryptis“ kompiuteriuose dirbama neteisėtomis „Business Software Alliance“ (BSA) narių „Adobe“, „Autodesk“ ir „Microsoft“ kompiuterių programomis. Bendra žala autorių teisių turėtojams siekė beveik 100 tūkst. litų.

„Vadovaujantis mūsų praktika, per pastaruosius metus vidutinė neteisėtos BSA narių programinės įrangos, rastos per policijos patikrinimus, vertė siekė apie 30 tūkst. litų. Todėl UAB „Dizaino kryptis“ atvejis, žalos masto prasme, nėra eilinis“, – sakė BSA atstovė Lietuvoje, advokatė Jolanta Kaminskaitė-Pranckevičienė.

Tame pačiame pranešime cituojama nubaustosios „Dizaino krypties“ direktorė: „Prieš užsakydamos programinę įrangą įmonės turėtų pirmiausia susisiekti su oficialiais vietos platintojais, kurie gali suteikti visą informaciją apie teisėtos programinės įrangos naudą, privalumus ir padėti klientui pasirinkti programinę įrangą, atitinkančią jo verslo veiklas.“

Neatrodo, kad kalba piktybinė vagilė. Gal tiesiog pigiau nupirkta įranga patikrinus pasirodė nelegali, tačiau pati įmonė apie tai neturėjo jokio supratimo? Pasirodo, tiesa atrodo dar kitaip.

Štai kaip savo „nusikaltimą“ aiškina „Dizaino krypties“ direktorė: „Tai buvo ne bauda, o susitarimas. Bauda būtų, jei būtų įrodyta, kad padarėme nusikaltimą. Mes programinę įrangą pirkome iš užsienio. Analogišką produktą įsigijome už keletą kartų mažesnę kainą nei Lietuvoje. Turime visus nuosavybę patvirtinančius dokumentus, bet Lietuvoje tai pasirodė nepageidautina praktika. Atsakingos institucijos susidūrė su atveju, kuris neturėjo precedento ir nesugebėjo interpretuoti įstatymų, todėl tiesiog nėjome į konfliktą ir susitarėme. Žinoma, galėjome bylinėtis, tačiau tam reikia daug laiko, pinigų, o ir dėl rezultato nebuvome tikri. Čia juk daug politikos, lobizmo, ne viena suinteresuota pusė. O jau po to Europos teisme* buvo išnagrinėtas analogiškas incidentas - išlaidų nepabūgusios didesnės kompanijos tą teismą laimėjo. Manau, jei mūsų tyrimas būtų vykęs po to teismo, viskas būtų baigęsi kitaip.“

Iš paaiškinimų supratau, kad „Dizaino kryptis“ kažkur užsienyje nusipirko legalią „dėvėtą“ programinę įrangą (kaip baldą iš bankrutuojančios įmonės), tačiau Lietuvos institucijoms tai pasirodė neteisėta.

„Esmė ta, kad pagal tam tikrų įmonių sudaryta licencijavimo tvarką, nenumatyta galimybė pirkti programinės įrangos iš kitos įmonės. Bet juk programinė, kaip ir bet kuri kita įranga, yra įmonės nuosavybė, tad ją galima perparduoti. Taigi, labai ilgai gvildenus šią situaciją, buvo pasiektas toks susitarimas, nors mes nemanome, kad esame neteisūs“, – mano mintį patvirtino direktorė.

* Kalbama apie Europos teismo Liuksemburge liepos pradžioje priimtą sprendimą byloje tarp JAV programinės įrangos giganto „Oracle“ ir naudota programine įranga prekiaujančios Vokietijos bendrovės „UsedSoft“. Europos teismo sprendimas nepaliko abejonių – nepriklausomai nuo programinės įrangos gamintojo įgeidžių, kiekvienas įsigijęs programinę įrangą turi teisę ją parduoti kitam. „Oracle“ teiginiai, kad „teisėtai įsigyta įranga yra tik ta, kuri yra patvirtinta sudarius tiesioginę sutartį su intelektinės nuosavybės savininku“, buvo atmesti. Teismas pripažino, kad antrinėje rinkoje galima prekiauti net ta programine įranga, kuri buvo platinama tik skaitmeniniu būdu ir neturėjo jokios fizinės pakuotės ar laikmenų. Tiesiog tokiu atveju pardavėjas įsipareigoja ištrinti visas parduotos programinės įrangos kopijas iš savo laikmenų ir nusipirkęs bendrą programinės įrangos licenciją keliems kompiuteriams neturi teisės padalinti ją ir parduoti atskiriems savininkams – parduoti reikia taip, kaip pirko. Taigi, nuo šiol kartą pardavęs programinę įrangą gamintojas praranda teisę kontroliuoti tolesnį jos perpardavinėjimą. „Prekybai naudota programine įranga atvertos plačios durys“, – džiaugėsi teisme laimėjusios kompanijos atstovai.

Atrodo, kaip ir techninės kanapės atveju, Lietuvoje tas duris vis dar laiko stipri kažkieno koja. Ką gi – pažiūrėkime, ką apie tai mano „Verslo programinės įrangos aljanso“ prezidentas Ervinas Leontjevas: „Aš ne pats geriausias teisinių reikalų specialistas ir visų šio įvykio detalių nežinau. Mano supratimu, svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad bendradarbiaujant policijai ir mokesčių inspekcijai yra atrandami vienokie ar kitokie programinės įrangos naudojimo atvejai. Legali ji ar nelegali - tai jau teismas sprendžia. Nenoriu leistis į diskusiją, kaip ji pirkta – teisingai ar ne. Faktas yra tai, kad jei žmogus ar įmonė negali patvirtinti, kad jų įranga yra įsigyta teisėtais būdas, ir parodyti tai patvirtinančių finansinių dokumentų, mokesčių inspekcijai tai jau yra signalas. Kviečiami policijos pareigūnai, kurie ir nustato, ar yra pažeidimas. Aišku, tai vėl yra prielaidos – gal įmonė buvo apgauta kokių banditų, kai bandė kažką pigiau nusipirkti, ir dabar teisinasi, arba išties darė kažką neteisėtai.“

 „Dizaino kryptis“ teigia, kad jie legaliai įrangą nusipirko iš kitos bendrovės - ji įrangą pardavinėjo kaip savo turtą. Lyg ir logiška manyti, kad programos licencija yra toks pat turtas, kaip dėvėtas baldas, tad neturėtų būti kliūčių ją realizuojant.

„Na, baldas ir licencija yra labai skirtingi dalykai. Kiekvienas autorius savo licencijos sutartyje parašo, ar jis perduoda autorines teises, ar ne. Visai neseniai vyko aiškinimasis dėl antrinės licencijų rinkos. Nutarta, kad vienas įmanoma perduoti, kitų – ne. Manau, ateity dėl to dar bus didelių ginčų. Man sunku paaiškinti „Dizaino krypties“ atvejį, tačiau jei jie negali pateikti reikiamos dokumentacijos ir tokios licencinės sutarties, kurioje parašyta, kad programą perduoti galima, tai atsiprašau - jie tik galvojo, kad turėjo licenciją. O jei turi dokumentus, tai kodėl negalėjo jų parodyti policijai? Faktas toks, kad vienaip ar kitaip gyvename teisinėje valstybėje, ir jei teisiniai aktai skelbia, kad tas dalykas nėra legalus, toliau apie tai galima tik diskutuoti. Jei kažkam netinka policijos vertinimas, nustatyti gali teismas. Kaip Europoje, kai labai galingos licencijos buvo pardavinėjamos antrinėje rinkoje, būtent teismas ir priėmė galutinius sprendimus“, - sakė E. Leontjevas.

Gali. Per kokius 3-8 metus. Tik va, jei tam laikui teks apriboti įmonės veiklą, dar gerokai iki sprendimo priėmimo mokesčių inspekcija nustatys tos kompanijos bankrotą. Be to, Europos teismas nutarė, kad visas programas galima parduoti antrinėje rinkoje. Visas, ir ne gamintojo licencija čia svarbiausia. O ir turimus dokumentus „Dizaino kryptis“ tyrimui pateikė, tačiau jie nė nebuvo vertinami - tinkamais pripažinti tik Lietuvoje pirkti produktai. Net keista – lyg ir esame didžiausia piratų tauta, o pavyzdinė bausmė išėjo kažkokia kelianti abejonių. Gal jas išsklaidys autorinių teisių savininkų advokatė?

„Baltic Law Offices“ teisės paslaugų biurų, besispecializuojančių ir intelektinės teisės apsaugos srityje, Lietuvos skyriaus advokatų kontoros „Pranckevičius ir Partneriai“ advokatės, Jolantos Kaminskaitės, padėjėja sakė: „Konkrečiai su šia byla nedirbau, tačiau galiu pasakyti, kad UAB „Dizaino kryptis“ taip pat atstovavo teisininkai ir, manau, jei jie būtų matę, kad kažkas yra ne taip, tikrai nebūtų įvykęs joks susitarimas. Jei kalbėsime bendrai, tai visada viskas priklauso nuo konkrečios licencinės sutarties kompiuterio programai. Šiais laikais toji sutartis pateikiama vartotojui įdiegiant kompiuterio programą. Tiesiog dažniausiai patys vartotojai tų sutarčių neskaito, uždeda varnelę, sistema supranta, kad vartotojas su sutartimi susipažino, ir leidžia programą diegti. Vartotojas pats pasielgia neapdairiai, neperskaito nuostatų ir po to jam kyla visokių klausimų, kaip elgtis galima, kaip ne.

Dabar, vėlgi, yra bendra nuostata, kad jei programą pirkai Europos Sąjungoje, o Lietuva irgi yra jos narė, kažkokių apribojimų lyg ir nėra. Tačiau šiuo atveju reikėtų konkrečiai žiūrėti – yra sutartyje numatyti kokie nors teritoriniai apribojimai, ar ne. Dabar tų apribojimų tikrai mažėja.“

- Tai priklauso nuo kompiuterių programų gamintojų politikos, o apie ją aš negaliu atsakyti. Tačiau, bent jau kiek man yra tekę matyti, nė vienas gamintojas BSA narys nedraudžia perparduoti legaliai įsigytos programinės įrangos. Tik nurodo, kad jei perparduodi, turi susitvarkyti taip, kad tavo įrenginyje neliktų kopijų. Kai parduodi kėdę, tu jos juk nebeturi? Tad, manau, teisių turėtojų lūkestis yra pagrįstas – parduodi, būk malonus, parduok viską. Jei „Dizaino kryptis“ būtų susitvarkiusi dokumentus, turėtų visus įrodymus ir galėtų pagrįsti tokią savo poziciją, beveik garantuoju, kad nei ekspertas, kuris teismui rengė išvadas, nei mes, kaip teisių turėtojų atstovai, nebūtume turėję jiems pretenzijų. Aišku, reikėtų žiūrėti faktines bylos aplinkybes, tačiau, manau, jei įmonė veikloje nelegaliai naudoja programinę įrangą už 100 tūkst., nepiktybiškai tai vertinti būtų sudėtinga. Be abejo, būna, kad darbuotojai savavališkai atnaujina turimą legalią įrangą naujesne. Tokie atvejai suprantami ir niekas baudžiamųjų bylų bei ikiteisminių tyrimų tokiems subjektams nepradeda. O čia tyrimas buvo, tai savaime nurodo veikos pavojingumą.

Kam viskas aišku – džiaugiuosi už juos. O man atrodo, kad nenorintiems kentėti teks pasinaudoti tos pačios „Dizaino krypties“ direktorės patarimu – jei turite abejonių, patys susisiekite su legaliais programų gamintojo atstovais Lietuvoje ir, neužmiršdami priminti Europos teismo sprendimo, viską išsiaiškinkite. Gal toks legalumas ir kainuos papildomai, tačiau pigiau negu bauda.

„Kaip ir bet kuris kitas pažeidimas, autorių teisių pažeidimas užtraukia administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Iš trišalio bendradarbiavimo partnerių sulaukiame naudingos informacijos, kuri padeda išaiškinti pažeidėjus. Bendradarbiaudami galime kovoti daug efektyviau“, – sakė Lietuvos kriminalinės policijos Intelektinės nuosavybės apsaugos skyriaus vadovas Robertas Šimulevičius.

Galima būtų suprasti argumentus, kad kompiuteriai, vaizdo kameros, fotoaparatai, garso įrašymo technika, pultai, mikrofonai, patalpų nuoma kainuoja labai daug, o dar ir programinę įrangą nusipirkus galima tiesiai į skolų duobę lįsti. Galima būtų suprasti, jei nebūtų tų, kurie mėgina dirbti visa tai turėdami legaliai. Aišku, legaliai brangiau, dėl to nelegalią įrangą naudojantys asmenys ar kompanijos gali sau leisti pasiūlyti žemesnę savo paslaugų ar prekių kainą, o tai jau nesąžininga konkurencija.

Civilinė atsakomybė numatyta už bet kokį neteisėtą kompiuterių programų panaudojimą. Taikant administracinę atsakomybę, įmonės vadovui ar kitam atsakingam asmeniui gali būti skiriama bauda nuo 1 tūkst. Lt iki 2 tūkst. Lt, be to, konfiskuojamos neteisėtos kompiuterių programų kopijos. Jei pažeidimas yra pakartotinis, asmeniui gali būti skiriama bauda iki 3 tūkst. Lt su neteisėtų kompiuterių programų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimu.

Baudžiamoji atsakomybė bus taikoma tuo atveju, kai neteisėtų programų bendra vertė sieks daugiau nei 13 tūkst. litų. Tokiu atveju įmonės vadovui ar kitam atsakingam asmeniui gali grėsti viešieji darbai, bauda iki 13 tūkst. Lt, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki 3 metų. Juridiniam asmeniui gali grėsti bauda iki 6,5 mln. Lt, juridinio asmens veiklos apribojimas ir netgi juridinio asmens likvidavimas.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per 2011 metus ikiteisminių tyrimų skaičius autorių teisių pažeidimų bylose išaugo 12 procentų. Taigi, atrodo, ateina metas rinktis – dirbti legaliai, dirbti laukiant kalėjimo, nedirbti, ar, jei jau tos vagystės toks niekalas, parašyti programą, su kuria dirbi, pačiam.