Tarakonai-gelbėtojai
Įtariame, kad pradėję eksperimentus su tarakonais Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai gyvūnų mylėtojų pykčio pernelyg nesibaimina – nedaug atsiras šiuos įkyrius ir šlykščius civilizacijos (apsileidimo) palydovus mylinčių žmonių.
Kiekvienas kada nors išvydęs iš po spintos išlekiantį rudą vabalą žino – atsikratyti juo sunkiau negu Štirlicu vokiečių kontržvalgybai. Mokslininkai seniai svajojo sukurti panašaus landumo ir tvirtumo robotus, kurie galėtų vykdyti misijas sudėtingomis sąlygomis – ieškoti išlikusių gyvų žmonių žemės drebėjimo užverstose ertmėse ar sutaisyti po vonia prakiurusį vamzdį. Deja, tikrovėje tokie miniatiūriniai gaminiai kol kas mums per sudėtingi, todėl Šiaurės Karolinos universitete ir nuspręsta – jei kalnas neina prie Mahometo… Žodžiu, mokslininkai ėmėsi kurti alternatyvą – nuotoliniu būdu valdomus tarakonus.
Profesoriaus Alpero Bozkurto vadovaujama tyrėjų grupė sukūrė „kuprinėles“ didiesiems Madagaskaro tarakonams. Kuprinėje įmontuota lengva ir nesudėtinga schema su mikrovaldikliu bei bevieliu siųstuvu ir imtuvu. Mikrovaldiklis prijungiamas prie tarakono ūsų ir cerkų.
Cerkai, dvi ataugėlės pilvuko gale, yra jutiminiai organai, kurie pagal oro judėjimą įspėja apie artėjantį galimą pavojų. Kai mikrovaldiklis juos stimuliuoja, tarakonas mano, kad kažkas artėja iš nugaros, ir pradeda bėgti į priekį. Tarakonas „vairuojamas“ siunčiant signalą į vieną ar kitą anteną – natūraliai, kai antena paliečia kliūtį, tarakonas suka kairėn arba dešinėn, nes žino, kad į tą pusę bėgti nebegalima. Be to, valdiklis seka, kaip tarakono nervų audiniai reaguoja į implantuotų elektrodų siunčiamą srovę, rūpindamasis, kad nebūtų pažeista nervų sistema.
Iki praktinio šio išradimo panaudojimo dar toli, tačiau šiokių tokių rezultatų, kaip matote filmuke, komanda jau pasiekė. Ir vis tiek neįsivaizduoju savęs, gulinčio po nuvirtusio namo plokštėmis ir besidžiaugiančio tuo, kad veidu ropoja tarakonas…
„Nuriebintos“ pelės
Kartais atrodo, kad baltųjų laboratorinių pelyčių gyvenimas vertas pavydo – tai mokslininkai sušeria joms ką nors, nuo ko gyvenimas dvigubai pailgėja, tai apšvitina ir pagydo nuo klaikiausio vėžio, tai išmoko valgyti ir netukti. Kita vertus, jei pastovėsime šalia laboratorijos ir pažiūrėsime, kiek tų pelyčių dalyvavo nesėkminguose eksperimentuose… Tiek to - buvimas žmogumi turi savų privalumų.
Jau prieš kurį laiką išsiaiškinta, kad mūsų figūras gadinančių riebalų ląstelės būna dviejų rūšių. Baltosios, kurios kalorijas tik saugo, ir rudosios, kurios kalorijas paverčia energija (šiluma). Taigi, rudosios riebalų ląstelės yra pagrindinė priemonė, padedanti kovoti su nutukimu ir visomis jo sukeliamomis ligomis. Deja, baltosios rudosiomis virsti nenori, nors tu ką, todėl mokslininkai ir puolė ieškoti, kaip jas priversti.
Ohajo (JAV) universiteto tyrėjai sugebėjo 20 proc. sumažinti pelės pilvo riebalų masę tiesiog suleisdami jai miniatiūrinę kapsulę su rudosiomis riebalų ląstelėmis. Kapsulėse, tiesa, buvo ne paprastos, o šiek tiek pakeistos rudosios ląstelės. Vienos jų tiesiog degino riebalus, paversdamos juos šiluma, o kitos buvo genetiškai modifikuotos, tad neturėjo enzimų, skatinančių riebalinio audinio augimą.
Suleidus modifikuotas ląsteles, paaiškėjo, kad jos suveikė kaip katalizatorius ir jau esamas baltąsias riebalų ląsteles pavertė rudosiomis, kurios noriai „degė“. Pelės staigiai prarado 10 proc. kūno masės. Tiesa, vėliau pelių svoris vėl padidėjo, tačiau pilvo riebalų masė taip ir liko 20 proc. mažesnė. Negana to, net pradėjus šerti itin riebiai, eksperimentinių pelių masė augo lėtai, o daugiau negu 50 proc. susidarančių baltųjų riebalų ląstelių tuoj pat virto energija.
Dar malonesnis dalykas, kad poodinis riebalų sluoksnis, kuris saugo organizmą nuo temperatūros pokyčių, visą tą laiką išliko nepakitęs.
„Stebėjome pelę 80 dienų - per tą laiką į organizmą įdėta kapsulė nesuiro, nesukėlė jokio uždegimo ir nesurandėjo. Tai leidžia spėti, kad radome švarų ir saugų metodą gydyti nutukimą“, – sakė tyrimo vadovė, Ohajo universiteto žmogaus mitybos katedros profesoriaus asistentė Ouliana Ziouzenkova.
Nors dar laukia bandymai su stambesniais gyvūnais (laukiame nuriebintų paršų), Ziouzenkova mano, kad ateityje šis metodas labiausiai tiks pagyvenusiems pilvočiams, kurie nebegali patys sportuoti, o pradėję laikytis dietos gali prarasti ne tik pilvo, bet ir reikalingesnius kūno riebalus. Tiesa, mums dar būtų įdomu sužinoti, kiek reakcijos metu pakilo pelių temperatūra, nes nesinori sudegti ant riebalų aukojimo aukuro… Ai, kita vertus, pažįstame nemažai tokių, kurios ir į ugnį dėl plokščio pilvuko žengtų drąsiai…
