Ištaigingas papuošalas pagamintas apie 7000–6800 m. pr. m. e., ir štai ką jis mums pasakoja apie praeitį.
Šis galvos apdangalas yra tik vienas iš daugelio 1934 m. rastų artefaktų. Jis aptiktas Europos mezolito laikotarpyje (15000–5000 m. pr. m. e.) gyvenusios moters prabangiame kape. Unikalus įkapių rinkinys ir moters skeleto deformacijos leidžia manyti, kad ji galėjo atlikti ypatingą socialinį vaidmenį – pavyzdžiui, būti šamane.
Bad Dürrenbergo kapavietė yra viena seniausių centrinėje Vokietijoje. Jį sudaro moters, kuriai mirties metu buvo 25–40 metų, skeletas ir fragmentinės kūdikio liekanos ant jos kelių. Tačiau tyrimai parodė, kad kūdikis buvo ne jos, o ketvirtojo ar penktojo laipsnio giminaitis.
Kapas buvo dekoruotas raudonosios ochros milteliais ir jame buvo daug neįprastų daiktų – pavyzdžiui, tuščiaviduris gervės kaulas, naudotas kaip indas mažiems akmeniniams peiliukams, nupoliruotas kirvis, elnio kaulas, naudotas raudonajai ochrai tepti, ir mažiausiai 50 pakabukų, pagamintų iš karvės, bizono ir elnio dantų.
Artefaktai nebuvo vienintelis unikalus laidojimo aspektas. Moters skeletas buvo netipiškas ir tuo, kad pirmasis kaklo slankstelis, jungiantis stuburą su kaukole, buvo netaisyklingos formos ir iš dalies suaugęs. Dėl šios kaulinės anomalijos moteris galėjo jausti neįprastus pojūčius – pavyzdžiui, kad ant jos odos ar po ja šliaužioja gyvatės ar ropoja skruzdės – arba jai galėjo nevalingai trūkčioti akys, kas nuo pat pat mažens galėjo demonstruoti, kad ji yra kitokia.
Remdamiesi radiniais ir kaulais, Saksonijos-Anhalto archeologijos tarnybos ekspertai mano, kad ši moteris galėjo būti šamanė arba dvasinė gydytoja, galėjusi įsivaizduojamai sujungti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius bei gydyti ligas. Jie rekonstravo moters galvos apdangalą remdamiesi šamanizmo praktika, žinoma iš Sibiro ir kitų šiaurės Eurazijos regionų. Įvairūs gyvūnų kaulai, kriauklės, iltys ir ragai galėjo būti sukabinti kaip šamaniška kaukė ir galvos apdangalas.
Bad Dürrenbergo šamanės bendruomenė buvo vieni iš paskutiniųjų mezolito medžiotojų-rinkėjų, gyvenusių Europoje prieš pat žmonėms įsisavinant žemdirbystę ir tampant sėsliems. Galbūt jie klajojo po tankius beržų mišką ieškodami nykstančių medžiojamųjų gyvūnų, o šamanė naudodavo galvos apdangalą ir kaukę, kad tariamai įgautų dvasinio gyvūno – pavyzdžiui, briedžio – pavidalą.
Tačiau galiausiai ši mezolito šamanė galėjo mirti nuo dantų pūlinio, kuris išplito ir sukėlė daugybę sinusų infekcijų, o galiausiai ir mirtį, rašo „Live Science“.
