Deja, atsakymas nėra vienareikšmiškas – bent jau nagrinėjant pavyzdžius iki mūsų eros.
„Nėra vieningos nuomonės, kas yra pirmasis istorijoje užfiksuotas NSO stebėjimas“, – sako nepriklausomas tyrėjas ir tarptautinio NSO istorijos archyvavimo projekto „Magonia Exchange“, kuriam priklauso 15 šalių, direktorius Chrisas Aubeckas. Šis ginčas kilo ne dėl to, kad trūksta pasakojimų – iš tiesų daugelyje artefaktų vaizduojami mįslingi dangaus objektai.
„Nėra abejonių, kad žmonės dar senovėje vaizduodavo, pranešdavo ar aprašydavo keistus, neįprastus dalykus danguje“, – teigia Pensilvanijos universiteto istorijos ir bioetikos profesorius Gregas Eghigianas.
Dėl šių pasakojimų konteksto ir formos sunku tiksliai nustatyti, ką galima vadinti pirmuoju užfiksuotu NSO pastebėjimu. Pavyzdžiui, pasak Ch. Aubecko, senoviniuose tekstuose – tokiuose kaip šumerų ir babiloniečių dantiraščio lentelėse, pavyzdžiui, Shumma ālu serijos ir kituose antrojo ir pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pranašysčių tekstuose – pateikiami pirmieji žinomi įrašai apie galimus NSO stebėjimus, nors jie interpretuojami kaip ženklai. Šiuose aprašymuose aprašomos besikeičiančios figūros danguje ir juodi meteorai, kurie tuo metu buvo laikomi religiniais pranašais. Tačiau šiuose tekstuose nėra vaizdinių atvaizdų ar iliustracijų.
„Negaliu labai pasitikėti šiomis istorijomis, nes jos yra visiškai atsietos nuo visuomenės, kurioje buvo sukurtos“, – sako G. Eghigianas. Šie pasakojimai gali būti ne teiginiai apie nežemiškų būtybių apsilankymą Žemėje, o religiniai šventraščiai ar užrašytos istorijos. Tokiais atvejais gali būti sunku atskirti kultūrinius pasakojimus nuo individo bandymo aprašyti vaizdą, kurio jis negalėjo paaiškinti, pradedant kometomis ir baigiant lęšiniais debesimis (angl. lenticular clouds).
Vienas iš pavyzdžių – 1561 m. balandžio 14 d. Niurnbergo (Vokietija) gyventojai pranešė apie keistą oro mūšį. Jie rašė matę skritulius, kryžius, cilindrus ir milžinišką paslaptingą juodą strėlės formos objektą, kuris nukrito tolumoje. Pasak vietos dailininko Hanso Glaserio, sukūrusio įvykį vaizduojantį medžio raižinį, įvairūs objektai danguje „visi ėmė kovoti tarpusavyje“, kol „pavargo... nukrito nuo Saulės žemyn ant žemės, „tarsi visi degtų“, o paskui pražuvo ant žemės su didžiuliais dūmais“. Tačiau jis neminėjo NSO, tik rašė, kad „ką tokie ženklai reiškia, žino tik vienas Dievas“.
Kadangi jų interpretavimas nėra aiškus, šie praeities pavyzdžiai nebūtinai yra teiginiai apie NSO pastebėjimus. Dar daugiau, nors žmonės šimtmečiais paprastai tikėjo ateivių civilizacijomis, „nebuvo įprasta sakyti, kad ateiviai mus aplankė“, sako G. Eghigianas.
Jis mano, kad pirmasis aiškiai užfiksuotas NSO stebėjimas įvyko palyginti neseniai. 1947 m. birželį amerikietis pilotas mėgėjas Kennethas Arnoldas, skrisdamas lėktuvu aplink Rainiero kalną Vašingtone ir ieškodamas sudužusio krovininio lėktuvo, pamatė devynis dideliu greičiu skriejančius objektus. Pasak G. Eghigiano, K. Arnoldas įtarė, kad tai buvo kariniai orlaiviai, apie kuriuos visuomenė neturėjo žinoti. Apie šį pastebėjimą jis informavo vietos laikraštį.
Vienas žurnalistas paklausė, kaip orlaiviai judėjo, ir K. Arnoldas apibūdino juos taip, tarsi lėkštė šokinėtų per vandenį. Šis reporteris šį apibūdinimą pavertė „skraidančia lėkšte“. Kitą vasarą apie skraidančių lėkščių stebėjimus pranešė dar daugiau žmonių. Taip K. Arnoldo pastebėjimas davė pradžią šiuolaikinei NSO kultūrai, kokią mes ją pažįstame.
Ch. Aubeckas sutinka, kad šis pastebėjimas „plačiai laikomas įvykiu, davusiu pradžią šiuolaikinei NSO kultūrai“.
Vis dėlto G. Eghigianas teigia, kad XX a. viduryje visuomenė ne iš karto atkreipė dėmesį į nežemiškas būtybes. Vietoj to jie manė, kad tai buvo JAV arba Sovietų Sąjungos kariuomenės objektai. Ši paranojos ir įtarumo kitų žmonių atžvilgiu tema tęsėsi nuo ankstesnių pastebėjimų laikų. G. Eghigianas sako, kad 1912 ir 1914 m. Anglijoje buvo pastebėti keli dirižabliai, ir civiliai gyventojai įtarė vokiečius.
Galiausiai NSO pastebėjimų istorijos supratimas padeda suprasti žmonių pasakojimus. „NSO pastebėjimų tyrimai yra vertingi, nes jie atspindi mūsų laikų legendas, – sakė Ch. Aubeckas. – Jie leidžia mums ištirti žmogaus vaizduotės ir stebėjimo sąveiką, padeda suprasti, kaip kultūriniai pasakojimai formuoja mūsų suvokimą apie nepaaiškinamus reiškinius.“
Parengta pagal „Live Science“.
